Sunku buvo tik pradžioje, kol praėjo savigrauža ir kaltų paieška, o paskui atėjo supratimas, kad žinia, jog dukra neparves į namus vaikino, nieko nepakeitė, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja Rasa Račienė. Po vėžio diagnozės patyrusi gyvenimo trapumą moteris nebijodama pykčio ir agresijos viešai stojo už savo LGBT dukrą. „Turėjau užaugti iki ribos, kad man tai būtų nebaisu“, – atvirauja ji.
Apie odontologę, mokslų daktarę R. Račienę daug kas išgirdo, kai rudenį ji subūrė akciją prezidentūros aikštėje, skirtą palaikyti savo dukrą ir visus, priklausančius LGBT bendruomenei, prašė, kad prezidentas atkreiptų dėmesį į šių žmonių patiriamus sunkumus ir teisių nebuvimą Lietuvoje. Prie R. Račienės netruko prisijungti dar keliolika palaikančių mamų, o metų pabaigoje moteris net buvo nominuota LRT apdovanojimuose už Metų socialinę iniciatyvą.
Tik mažai kas domėjosi, kiek visko R. Račienė turėjo įveikti, kad ryžtųsi tokiam viešumui. Ir visgi tai buvo ne pirmas bandymas prabilti apie skausmą ir rūpestį, kuriuos patiria netradicinės orientacijos žmonės ir jų artimieji. R. Račienė sako, kad viskas prasidėjo, kai gerai ją pažįstančio žmogaus profilyje pamatė skaudų komentarą.
„Pas jį atsirado įrašas su Biblijos citata, kad homoseksualūs žmonės nusipelno mirties. Aš kelias minutes laukiau, kol tas komentaras išnyks, nes tas žmogus mane labai gerai pažįsta, pažįsta mano šeimą, bet tai neįvyko. Tada aš parašiau, kad suprastų, kas yra padaryta, bet vėl atsakas buvo ne toks, kokio aš norėjau. Tada supratau, kad tai yra tas paskutinis lašas, kad aš nebegaliu tylėti, kad man reikia pasakyti. Ir tai virto į mano pirmą viešą laišką visuomenei, kuris surinko apie 20 tūkst. palaikančių parašų. „Laba diena, norime prisistatyti, mes esame mamos, tėčiai, gyvename šalia jūsų, galbūt už gretimų durų ir mūsų vaikas yra truputėlį kitoks, jis yra LGBT žmogus“, – kalba pašnekovė.
R. Račienė neslepia: norėjosi pasakyti ir parodyti, kad tai, ko bijo žmonės, nėra tiesa, o daugumos tokių šeimų kasdienybė nėra išmarginta vaivorykštės spalvomis.
„Įsivaizdavimas, kas yra LGBT žmogus, dažnai žmonių yra sukurtas galvose iš to, ką jie mato žiniasklaidoje: apsinuoginę, odinėmis aptemptomis kelnėmis, išsidarkę, išsidažę. Ne, tai yra tie patys berniukai ir mergaitės, kurie eina gatvėmis, važiuoja troleibusais, eina į mokyklą, lanko tuos pačius būrelius. Jie tiesiog turi tam tikrą vieną ypatybę, kuri skiria juos nuo, pavadinkime, tradicinių žmonių. O tie žmonės tiesiog išbraukti, nustumti į paraštes. Jiems primetama: arba gyvenk kitą gyvenimą, tą, kuris priimtinas visuomenei, arba emigruok“, – mintimis dalijasi moteris.
Užauginusi tris vaikus – du sūnus ir dukrą – R. Račienė sako tikrai nesitikėjusi, kad vieną dieną išgirs dukters atsivėrimą. Jis supurtė ir mamos gyvenimo pamatus.
„Tai buvo paauglystėje, kai ji uždavė tą klausimą: mama, ką tu galvotum, jei aš pasakyčiau, kad aš biseksuali? Paauglystė – būk kuo nori, kaip sakoma. Ir šiandien ji tą labiausiai prisimena, kaip tiek aš, tiek vyras sakėme lygiai tą patį: jaunystė, praeis. Panašu, kad nepraėjo. Turbūt nuojauta buvo. Tiesiog vieną vakarą važiavau jos pasiimti iš miesto, nes buvo vėlu, ir pamačiau ją stovinčią su mergina, apsikabinusią. Man pasidarė viskas aišku.
Šiandien mano vaikas save įvardija kaip „queer“ – tai dar didesnė mistika, dar daugiau klausimų keliantys dalykai. Bet yra, kaip yra, yra savo tapatybės ieškojimai, dalykai, kame gyvena tas jaunimas, ko mums, vyresnės kartos atstovams, jau ir nesuprasti. Ir aš iš tiesų nebesistengiu visko suprasti, aš tiesiog priimu, kad yra ir kitaip, ir tiesiog visi tie žmonės nusipelno būti laimingi, turėti savo vietą visuomenėje“, – pasakoja ji.
R. Račienė ne kartą girdėjo patarimą, jog paauglystėje dukrai reikėjo duoti diržo. Esą būtų greitai baigusi savo ieškojimus. Skauda, kai mamą kaltina blogai auklėjus savo vaiką.
Ateina supratimas, kad nuo šito gi niekas nepasikeitė, absoliučiai niekas. Tavo vaikas, koks buvo, toks ir liko. Mano pačios jausmai – argi galėjo kažkaip pakisti?
„Jeigu vaiko mylėjimas yra auklėjimo klaida, tada tegu tai bus auklėjimo klaida. Tai yra mitas, kuris neturi jokio pagrindo. Tie vaikai yra nei apleisti, nei ką, jie yra užaugę tradicinėje šeimoje, vyro ir moters santuokoje. Jie gimsta ir tu nežinai, kad jie tau pateiks tokią žinutę.
Aš jiems tiesiog linkėjau, kad jie būtų laisvi, o į tą laimės sąvoką sutelpa daug. Kad būtų geri kitiems žmonėms, kad neskriaustų, neužgautų nieko. Mano, kaip mamos, mokymas buvo toks. Aš šiandien galiu tik pasidžiaugti, kokie jie yra žmonės. Turiu tikrai stiprų ryšį su visais trimis vaikais, visais jais labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, – atvirauja R. Račienė.
Vyriausias sūnus jau daug metų gyvena ir dirba užsienyje, antras sūnus sukūrė gražią šeimą ir R. Račienei jau dovanojo šaunų anūką. Jau seniai šeimoje svarbiausia pokalbių tema nebėra sesers atsivėrimas. Laidos herojė prisimena, kad sunku buvo tik pradžioje, kol praėjo ir savigraužos, ir kaltų paieškos etapai.
„Iš pradžių yra labai baisu. Tu nežinai aplinkinių reakcijos, kaip bus, nežinai, kaip priims artimieji, giminės, draugai. Labiausiai padėjo psichologinės paramos grupė tėvams, turintiems LGBT vaikų. Kai pamatai, kad nesi vienas ir kad tos mamos išgyvena lygiai tokius pačius etapus, pasidaro daug ramiau.
Ateina supratimas, kad nuo šito gi niekas nepasikeitė, absoliučiai niekas. Tavo vaikas, koks buvo, toks ir liko. Mano pačios jausmai – argi galėjo kažkaip pakisti? Kai man atėjo aiškus supratimas, kad šitas dalykas nieko nekeičia, nepadaro žmogaus nei geresnio, nei blogesnio, jam išlieka lygiai tie patys reikalavimai, koks jis turi būti gyvenime, tada pasidarė ramu. Tiesiog pasaulis truputėlį platesnis negu mūsų suvokimas“, – pažymi R. Račienė.
Po vėžio diagnozės patyrusi gyvenimo trapumą įgavo ir stiprybės
Tačiau šis atvirumo kelias nelengvas. Nė viena mama nelinkėtų savo vaikams tokių sunkumų, su kuriais jiems tenka susidurti atsivėrus apie savo netradicinę orientaciją.
„Jiems tenka susidurti su begale dalykų, kurie yra skaudūs, žeminantys. Kaip mamai, man tą išgyventi yra sunku. Bet pasakyti, kad būčiau laimingesnė, jeigu ji parsivestų vaikiną, susituoktų, gyventų ne savo gyvenimą, – aš jau turiu suopračio, kad gyventi svetimą gyvenimą būtų kančia, kad tai tikrai neatneštų laimės. Girdėjau ne vieną istoriją, ne vieną prisipažinimą, kaip vaikai būtent dėl visų girdimų homofobiškų apraiškų šeimoje pasirenka tylėjimą. Jie gyvena uždarą dvigubą gyvenimą, kas, be abejo, žmogui yra labai sunku“, – mano pašnekovė.
Nemažai ir mamų lygiai taip pat geriau renkasi uždarą gyvenimą, nes viešumas turi per daug skaudžią kainą. Pyktis, agresija, prakeiksmai – viso to R. Račienė sako patirianti su kaupu.
„Kiekvieną kartą tekdavo sukąsti dantis ir pagalvoti, kokie mes vis tik esame pikti, netolerantiški. Aš nežinau, kas turėtų įvykti, kad žmonių mąstymas pasikeistų. Greičiausiai jis dar labai ilgai nepasikeis, – svarsto ji. – Turbūt didžiausias iššūkis buvo man pačiai: ar aš jau esu tam pasiruošusi, kad mane kažkas juodins, tie, kurie manęs nepažįsta, nežino, kokie tie mano vaikai, ką jie daro, ko nedaro ir taip toliau. Pati turėjau užaugti iki tos ribos, kad man tai pasidarytų nebaisu. Tai nei pyktis, nei bandymas kažką išaiškinti – tuo metu matai tikslą apginti tuos žmones, kurie yra puolami tikrai be reikalo.“
R. Račienė neabejoja: tokia drąsi ir atvira ji dabar nebūtų, jei ne pastarasis dešimtmetis, kuris purtė jos gyvenimą vis su naujais išbandymais. Tik neseniai pradėjusi domėtis žolininkyste, ruošti kvapnius aliejus moteris gailisi, kad šios meditacijos neatrado anksčiau. Sako, veikla nuramina, teikia jėgų ir savęs pažinimą. To labai trūko, kai daktaro laipsnį turinčiai odontologei reikėjo pakovoti dėl savo pripažinimo ir karjeros medikų pasaulyje, o dar ėmė trūkinėti ir šeimyniniai saitai.
R. Račienė jautėsi tarsi gyventų svetimą gyvenimą. Tokia nuovoka dar skaudžiau smogė, kai vaikai užaugo ir išėjo ieškoti savo kelių, o ilgainiui kaupęsis stresas netrukus virto baisios ligos diagnoze.
Tu augti pradedi nuo tada, kai imi save vertinti.
„Aš gi gydytoja, profilaktiškai tikrinuosi sveikatą. Tai buvo rasta profilaktinio patikrinimo metu. Aišku, buvo labai baisu išgirsti „krūties vėžys“. Bet gydytojai, su kuriais aš susidūriau, sakė, kad tai – pats laimingiausias bilietas, kurį galėjau ištraukti. Tai buvo pirma stadija, neinvazyvus. Tiesiog atrodo, kad kažkas iš viršaus mane saugojo...“ – tiki laidos herojė.
„Man reikėjo numirti, kad vėl prisikelčiau“, – sako R. Račienė. Reikėjo ir psichoterapijos, kad pirmiausia save susirinktų lyg pabirusią dėlionę.
„Be to nebūčiau išgyvenusi ir pasiekusi to, kas esu dabar. Šiandien aš savimi džiaugiuosi daug labiau negu ta, kuria buvau prieš penkiolika dvidešimt metų. Tu augti pradedi nuo tada, kai imi save vertinti. Turbūt paskutinius ketverius metus laikyčiau savo absoliučiai nauja pradžia ir nauju gyvenimu. Man reikėjo išmokti pačiai viskuo rūpintis, išgyventi, ką reiškia išgirsti pačią baisiausią diagnozę, ištverti kelias operacijas, atsidurti ties suvokimu, kad rytojaus gali ir nebūti. Tada pasidarai stiprus ir tikrai supranti, kad nesustosi“, – mintimis dalijasi ji.
Būtent suvokimas, kad gyvenimas trapus ir trumpas, pakurstė mamos drąsą viešai kalbėti ir ginti tuos, kurie tiesiog nori gyventi savaip.
„Šiandien aš jau galiu pastovėti su savo patirtimi ir stuburu. Ir ne tik už savo vaiką – galiu pastovėti ir už kitus vaikus, kurių mamos neišeis pasakyti, kad irgi nori apginti. Ir turbūt nereikia visoms išeiti. Kad įvyktų pokyčiai, reikia stiprių asmenybių, stiprių išgyvenimų, beprotiškos drąsos ir nebebijojimo ko nors prarasti. Aš turbūt pasiekiau tą tašką, kai man nebebuvo baisu kažką prarasti, dėl to pasiryžau eiti tuo keliu.
Aš turbūt galėčiau dar kartą pastovėti prie prezidentūros, bet šito daryti, manau, tikrai nebereikės. Laukia visai kiti darbai. Bet jeigu anksčiau man norėdavosi patylėti, kaip buvau išauklėta, nesikišti, būti mažesnei už aguonos grūdą, tai dabar aš suprantu, kiek klaidų padaroma auklėjant vaikus, kai jiems neleidžiama užaugti. Atsiduri ties tuo slenksčiu ir tada... Tada pradedi gyventi“, – sako R. Račienė.
Plačiau – vasario 5 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
