„Nuo to visa tai ir prasidėjo – nusivylimo, kad nepaėmė į „Žalgirį“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pamena krepšininkas, treneris Rimas Kurtinaitis. Vėliau gyvenimas vis tiek paklausė, „butelis ar krepšinis“, o kelias nuvedė ir iki „Žalgirio“. 10-metį jame žaidęs krepšininkas nesureikšmina to, kad vėliau ėmė treniruoti „Rytą“. „Norėjau treniruoti „Žalgirį“, bet manęs nekvietė“, – pažymi jis.
1960 m. gegužės 15 d. Kaune Aldonai ir Gintautui Kurtinaičiams gimė antras sūnus Rimas. Kurtinaičių šeima buvo įsikūrusi vienoje vaizdingiausių Kauno vietų – Panemunėje netoli Jiesios kraštovaizdžio draustinio. Tėvas Gintautas, 6-os kategorijos šaltkalvis, „Drobės“ gamykloje taisė verpimo stakles, o mama Aldona Karolio Požėlos spaustuvėje iš švino lydė raides. Šeimoje augo ir 2 metais vyresnis brolis Robertas.
„Ką geriausia turėjau – vaikystę. Visiškai nežiūrėjau materialių dalykų, nors kartais nebūdavo. Buvo momentų, kai nesočiai valgydavome, bet nekreipi dėmesio. Užaugau ant Linksmės kalno. Ten labai didelis ąžuolynas, manau, senesnis už ąžuolyną prie Kauno sporto halės. Vasario 16 dieną ten iškeldavo trispalvę. Sunku būdavo nukabinti, nes ąžuolai dideli. Tuo metu tuo pasižymėjo Linksmės kalnas.
Vasarą – futbolas, krepšinis, tinklinis, gaudynės, „Policininkai ir vagys“. Į Linksmės kalną per dieną įvarydavome gal 100 kartų pirmyn, atgal. Kaip buvęs sportininkas, treneris žiūriu, kad tas vaikiškas krūvis gal ir davė impulsą būti stipresniems už bendraamžius, kurie augo mieste. Visa vaikystė taip ir prabėgo. Taip, šiek tiek turėjome problemų, nes darbininkai daug neuždirbdavo. Maisto net nenoriu prisiminti, jo būdavo sunku gauti parduotuvėse. Bet neskurdome. Man buvo gerai, nes nešiodavau brolio panešiotus rūbus. Tuo metu net nesigilindavome, kas yra kieno“, – pasakojimą pradeda pašnekovas.
Jei to ir nenorėjo, R. Kurtinaitis kūną stiprino nuo mažens. Į savaitinį lopšelį-darželį tėvas jį vedė pėsčiomis, nors atstumas nuo namų – 4–5 kilometrai.
„Su broliu nuo mažens ėjome į „Drobės“ savaitinį lopšelį-darželį. Pirmadienį 8 val. ryte atveda ir penktadienį vakare po darbo pasiima. Atsimenu, į antrą aukštą užlipi, dar darželio durys uždarytos, tai patamsyje mane pasodindavo ant laiptų ir išeidavo, nes negalėjo pavėluoti į darbą. Valandą laukiu vienas, ant laiptų sėdžiu, kol auklytės ateina. Visi vaikai laukdavome penktadienio.
Atskirdavome tuos, kurie augo darželiuose. Ten augdavo 90 proc. žmonių, tokia buvo sistema. Tie, kurie augo namuose, nei žaislais dalinosi, nei bendravo, o mes paskutinę rastą vinį atiduodavome draugui, jis kažkokį laivelį padovanodavo. Galvoju, ta sistema labiau išugdė mus būti draugiškus, suprasti kito džiaugsmą, liūdesį“, – kalba jis.
R. Kurtinaitis pamena: 2 klasėje gerokai nukentėjo jo kailis. Vaikas neįvertino, kad mokytojai ir tėvai anksčiau ar vėliau pastebės, jog vietoj pamokų renkasi žvejybą.
„Prie Jiesios – su meškerėm. Jas laikėme miške, nes į mokyklą ėjome per mišką. Portfelius pakišame po kelmu ir mauname su meškerėmis. Tėvai darbe, negali sukontroliuoti. Kas antrą dieną nueinu, kažką pameluoju mokykloje. Dar skaityti nemokėjau, dėl to nežinojau, kad mokytoja viską parašė į pažymių knygelę. Tada tėvai jas tikrindavo kas savaitę.
Aš atsigulu miegoti ir girdžiu, kaip mano portfeliuko sagtis atsisega. Pro pravertas virtuvės duris matau, kad mama mano knygelę skaito. Pažymių knygelės gale būdavo pastabų eilutės. Nemokėjau skaityti, tik mačiau, kad labai jau daug ten prirašyta. Ji tyliai nuėjo į miegamąjį, kur tėtis laikraštį vakarais skaitydavo. Mes turėjome senovinę ąžuolinę spintą, ant durų kabėdavo kaklaraiščiai ir diržai. Girdžiu, senos ąžuolinės durys sugirgždėjo. Galvoju: dabar tai bus. Ir buvo, diržu tiek įkrėtė... Dabar už tai mane atimtų iš tėvų. Taip rėžė, kad iki 6 klasės nepraleidau nė vienos pamokos. Galėčiau pasakyti, kad kartais gauti diržu nėra blogai. Nežinau, kuo butų viskas pasibaigę gyvenime, jei man nebūtų pasakę: eik į mokyklą“, – svarsto vyras.
Dar 3 klasėje R. Kurtinaitis pradėjo lankyti krepšinio treniruotes, kurios taip pat mokė disciplinos. Dienos bėgo greitai, nes užimtumas buvo didžiulis. Baigęs vidurinę mokyklą R. Kurtinaitis įstojo į Kūno kultūros institutą. 19-metis atstovavo Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinei pasaulio čempionate Brazilijoje, tačiau net tai vietos svajonių komandoje – Kauno „Žalgiryje“ – negarantavo.
Garastas manęs neėmė, išsiuntė į „Lietkabelį“. Ten ir prasidėjo. Gyvenau vairuotojų bendrabutyje, kur nuolatinės išgertuvės. Nuo to visa tai ir prasidėjo – nusivylimo, kad nepaėmė į „Žalgirį“.
„Grįžau būdamas vienas iš savo amžiaus lyderių Lietuvoje, bet „Žalgiryje“ nebuvo vietos. Garastas manęs neėmė, išsiuntė į „Lietkabelį“. Ten ir prasidėjo. Gyvenau vairuotojų bendrabutyje, kur nuolatinės išgertuvės. Porą mėnesių jų vengdavau, o paskui ir su jais man gerai. Meistriškumas buvo geras, sveikatos daug. Nors ir naktį paūži, vis tiek 30 taškų įmeti. Man atrodė, kad viskas gerai. Man 21 metai, pilnas jėgų. Nuo to visa tai ir prasidėjo – nusivylimo, kad nepaėmė į „Žalgirį“. Palaikiau, kad aš nereikalingas, o gyvenime be „Žalgirio“ galiu suderinti linksmybes ir sportą. Taip man atrodė, kol papuoliau į armiją“, – pasakoja laidos herojus.
Už nerimtą požiūrį į mokslą R. Kurtinaitį išmetė iš instituto ir išsiuntė tarnauti į Rygą. Negana to, jis sužinojo, kad jo sužadėtinė laukiasi.
„Tai buvo viena iš didesnių bėdų. Kai mane išmetė iš instituto ir reikėjo eiti į armiją, mano žmona buvo nėščia ir mes buvome nevedę. Turėjome tuoktis birželio 6 dieną, o mane į armiją paėmė gal gegužę. Bet iš armijos išleido į vestuves, tik kad dvi dienas pabuvau – ir vėl atgal. Tokia buvo mano vestuvinė drama“, – pamena R. Kurtinaitis.
Iki išbėgimo į krepšinio aikštelę jam teko ne vieną vonią bulvių priskusti ir ne vieną tualetą išplauti.
„Pusmetį tarnavau, kaip priklauso. Viską dariau: šlaviau, valiau, ploviau tualetus. Valgykla buvo bendra, tai ten valgė gal 2 tūkst. žmonių. Kai prasideda budėjimas, tu turi suplauti visų tų žmonių indus. Po pusryčių suplauni, nes reikia suspėti iki pietų, po pietų suplauni iki vakarienės. Buvau ten. O Jėzau, koks vargas... O šiaip šlavėm, tualetus plovėm. Tokia jau dalia. Kareivis, kur tu dingsi“, – sako R. Kurtinaitis.
Nelaukė kaip gražuolė caraičio ant balto žirgo kvietimo treniruoti „Žalgirį“
Tarnaudamas krepšininkas turėjo puikią progą permąstyti savo gyvenimą, kol bene svarbiausią klausimą jam uždavė legendinis treneris Aleksandras Gomelskis: ką renkiesi – butelį ar krepšinį?
„Vyko 1980 m. Maskvos olimpiada. Mūsų kambaryje buvo 160 lovų ir turėjome vieną televizoriuką kampe. Ir parodė, kaip Tarybų Sąjungos rinktinė ruošiasi olimpiadai. Ten – Chomičius, Jovaiša, Valteris, draugai, su kuriais kartu viską darėme. Tada pirmą kartą pagalvojau: ką aš čia veikiu? Jie ten, olimpiadoje, o aš čia. Gi nebuvau blogesnis už juos. Kai kažkam užkabino olimpinį medalį, galvojau: jis – olimpinis čempionas, pirmas pasaulyje iš 7 mlrd. žmonių. Paskui galvojau: kodėl aš toks negaliu būti?“ – pasakoja pašnekovas.
Taip galvojo tyliai, bet vargą pastebėjo A. Gomelskis ir pakvietė į CSKA. Po CSKA – „Žalgiris“. „Aišku, buvo visokių bauginimų. Gomelskis sakė: jei grįši į „Žalgirį“, niekada nebūsi Sąjungos rinktinėje. Norėjo, kad likčiau CSKA. Sakiau: nepapulsiu, tai nepapulsiu. Jau tokį kelią nuėjau, visko matęs“, – pažymi jis.
R. Kurtinaičio šeimoje jau augo duktė Laura, o 1986 m. gimė ir sūnus Giedrius. Tačiau pamena: su bendražygiu V. Chomičiumi buvo paskaičiavę, kad anuomet namuose per metus pabūdavo vos 3 mėnesius.
„Kiek tu gali vaikui skirti tos meilės 3 dienoms grįžęs? Jei būdavome Kaune, negyvendavome namuose. Buvo nuolatinės stovyklos, kad būtų kontrolė“, – sako jis.
Su džiaugsmu norėjau treniruoti „Žalgirį“, nes mano klubas, 10 metų jame žaidžiau. Bet taip susidėliojo gyvenime, kad manęs ten nekvietė, paskui buvau išvažiavęs. Negaliu sėdėti ir laukti to vienintelio caraičio ant balto žirgo.
Tokie buvo laikai, kai net olimpinio čempiono R. Kurtinaičio pajamos buvo mažesnės už mamos. Dirbdamas kitokį darbą būtų galėjęs uždirbti daugiau, bet naudojosi proga kažką nusipirkti svetur, parsivežti, parduoti. Visgi po sūnaus gimimo R. Kurtinaitis galutinai pakeitė požiūrį ir ilgam atsisakė alkoholio. Tačiau praeities šešėliai vis dar jį persekiojo.
„Atsimenu, išvažiavome į Ameriką ir susitikome su Adamkumi Čikagoje. Sėdėjome, ilgai kalbėjomės. Gomelskis matė, kai grįžau 2 val. nakties, ir nubaudė, nes „su lietuviais ėjau naktį girtuokliauti“. Sakiau Gomelskiui: metus nevartoju alkoholio. Jis sakė: ne, netrink“, – pamena sportininkas.
1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse 4 muškietininkų – R. Kurtinaičio, V. Chomičiaus, Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio – tempiama sovietų rinktinė iškovojo aukso medalius.
„Jeigu tyliai svajoji ir sieki, svajonės išsipildys. Kai Ušackas buvo ES ambasadorius Maskvoje, paklausiau jo: kokia yra Lietuvos nacionalinė idėja? Jis susimąstė. Sakiau: turėjome idėją išsilaisvinti, paskui įstoti į NATO, į ES. Visa tai įvykdėme – kas toliau? Nuo algos iki algos? Ką turime daryti? Baisiausia, kai nežinai, ko nori, ko sieki ir kur eini. Aš tada žinojau, ko aš noriu“, – mintimis dalijasi krepšininkas.
Po ilgų blaivybės metų jis buvo pasižadėjęs: jei bus auksas, atšvęs. Sąlygos itin palankios – visi sovietų olimpiniai čempionai grįžo vienu lėktuvu, kurio krepšininkai laukė net 5 dienas.
„Kitiems sportininkams baigiasi varžybos, kažką laimi, visi eina į mūsų kambarį. Krepšininkų kambarys buvo bazinis. Visi olimpiniai čempionai švęsdavo pas mus. Šventėme neblogai, bet aš galvoju, kad ir buvo ką švęsti. Kai esi olimpinis čempionas, neblogai ir bėga“, – kalba vyras.
Barselonos olimpinėse žaidynėse 1992 m. R. Kurtinaitis jau gynė nepriklausomos Lietuvos garbę. Tai, sako, buvo labai svarbus įvykis ne tik dėl paties krepšinio.
„Seime Vytautas Landsbergis įteikė lietuviškus pasus, išlydėjo į olimpiadą. Kiekvieną kvietė, kiekvienam įdavė. Buvo garbinga turėti Lietuvos piliečio pasą. Pats išvažiavimas, vėliavos... Jau buvo atvažiavę lietuvių sirgalių, mojavo. Jau nekalbu apie tai, kaip grįžome į Lietuvą, kaip Lietuva mus sutiko.
Kai važiavome, apskritai nežinojome savo pajėgumo. Su Tarybų Sąjungos rinktine vietą pasaulyje daugmaž žinojome, o su Lietuvos nežinojome, ar geri, ar blogi. Ta bronza buvo labai svarbi. Tuo labiau kad įveikėme buvusius kolegas. Buvo kažkas didingo. Yra dalykų, kurių negali papasakoti. Juos turi pajausti, pamatyti. Negaliu perduoti, ką jautėme. Kaip tu jausmus nupasakosi?“ – klausia pašnekovas.
1997 m. premjerui Gediminui Vagnoriui pasiūlius R. Kurtinaitis tapo Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi – sporto ministru be portfelio, kaip juokaujama. Juokavo ir R. Kurtinaitis. Švęsdamas 40-metį ministras sukėlė skandalą – Klaipėdoje viešoje vietoje pasirodė tik su chalatu ir puskojinėmis.
„Buvo daug šou verslo atstovų, dainininkų, visokio plauko žmonių. Jie tais laikais vartojo alkoholį, dabar iš jų turbūt niekas nevartoja. Buvome su „ŽAS“, Marijonu Mikutavičiumi... Kaune atšventėme ir išvykome į Klaipėdą pas draugus dar pašvęsti. Turėjome limuziną ir mažesnę mašiną. „ŽAS“ sako: mums reikės ryt grįžti į Vilnių. Sakau: pasiimsite mažą mašiną, o aš važiuosiu limuzinu.
Iš ryto atsikeliame, valausi dantis, esu su chalatu, baltomis kojinėmis, be šlepečių. Pro langą matau, kad jie lipa į mašiną ir važiuos. O mes, likę, į ją būtume netilpę. Mojuoju, bet matau, kad negirdi. Mečiau šepetuką ir su chalatu išbėgau, pasakiau: sėskite į tą mašiną. Paskui parašė, kad po Klaipėdą su kojinėmis lakstė. Ką jau padarysi. Aš irgi, kai ką nors pasakoju, 30 proc. priduriu, nes nebus įdomus pasakojimas“, – tikina jis.
Baigęs krepšininko ir politiko karjeras R. Kurtinaitis tapo treneriu. Daugiausia emocijų visuomenėje sukėlė jo sutikimas treniruoti amžinuosius „Žalgirio“ varžovus iš Vilniaus, tačiau pats treneris to taip nesureikšmina.
„Su džiaugsmu norėjau treniruoti „Žalgirį“, nes mano klubas, 10 metų jame žaidžiau. Bet taip susidėliojo gyvenime, kad manęs ten nekvietė, paskui buvau išvažiavęs. Negaliu sėdėti ir laukti to vienintelio caraičio ant balto žirgo, ką daro gražios moterys ir lieka netekėjusios. Aš dirbu savo darbą.
Žaidžiau už „Žalgirį“, o paskui Australijoje teko žaisti prieš „Žalgirį“. Žaidi kaip su priešininku, o paskui apsikabini visus draugus ir sėdi, vakaroji. Tai normalus dalykas. Išvažiavau į Vilnių, grįžau iš Vilniaus ir ką? Išvažiavau į Maskvą, grįžau iš Maskvos, žaidžiau CSKA. Tada niekas ten nežaidė, buvau didžiausias priešas. Pirmas rungtynes su CSKA žaidžiau Kaune prieš „Žalgirį“. Paskui žaidžiau už „Žalgirį“ ir tryniau CSKA, kiek galėjau. Toks gyvenimas. Tai ne politika ar karas, kad perbėgai pas priešininką ir parbėgai atgal. Mes dirbome. Pakvies į Antarktidą, važiuosiu į Antarktidą, jei bus ką treniruoti. Man įdomu“, – sako R. Kurtinaitis.
Plačiau – vasario 3 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
