„Esu pastovus – su žmona gyvename kelis dešimtmečius, kone visą gyvenimą esu ištikimas savo profesijai, šokiui, taip pat ir Lietuvos sportinių šokių federacijai, joje viceprezidento pareigas einu nuo jos įkūrimo“, – portalui LRT.lt sako nusipelnęs treneris, teisėjas Virginijus Visockas. Nors buvo labai nelengva siekti karjeros auginant dvi pametinukes dukras, o vėliau būti vyresnėlės treneriu, šiandien jis neabejoja – nėra ko gailėtis.
– Televizijos žiūrovams taip pat esate žinomas kaip vienas iš projekto „Šok su žvaigžde“ teisėjų, komisijos pirmininkas, tris projekto sezonus vertinęs ir komentavęs dalyvių pasirodymus. Šiemet per pirmą kartą surengtą „Teisėjų iššūkį“ ant parketo sugrįžote ir kaip šokėjas, galbūt užplūdo sentimentai laikams, kai pats šokote?
– Išties, projektas kasmet trims mėnesiams pakeičia gyvenimo ritmą, šeštadienius pripildo susikaupimo ir pasiruošimo, kiek atitraukia nuo kitų darbų. Tiesa, seniai ant parketo nebešoku, su žmona šokėjų karjerą baigėme dar 1985-aisiais. Tačiau tai nereiškia, jog visai nebešoku, kone kiekvieną vakarą dirbu su grupėmis arba individualiomis poromis, tad vis tiek pajudu, parodau žingsnius, nors, kaip šokėjai sako, ir ne visa koja.
Tiesą sakant, ir „Teisėjų iššūkyje“ šokti neplanavau – pasirodyti turėjo kitas teisėjas – Justas Kučinskas. Jam susirgus, teko jį pakeisti. Pamenu, kitos teisėjos Lina Chatkevičiūtė ir Eglė Visockaitė jau buvo pastačiusios savo šokius, o aš tik sužinojau, kad turėsiu pavaduoti kolegą.
Buvo savotiškas iššūkis, tačiau suradome sprendimą – man nereikėjo daug šokti, tačiau gavau puikią komandą (projektą laimėjusią aktorę Pauliną Taujanskaitę ir Rolandą Beržinį ir finale šokusius atlikėją Norbertą Liatkovskį ir Viktoriją Šeinker), taigi turėjome greitai pasiruošti ir visi pasidžiaugėme, kad mums pavyko. Manau, išėjo įdomus pasirodymas, jį buvo malonu žiūrėti.
Galėjome su žmona dar bent porą metų šokti, tačiau karjerą baigėme – tikrai nebuvo lengva auginti dvi mažas pametinukes dukras.
– Vertinote pradedančių šokėjų pasirodymų, sekėte pažangą, tad papasakokite kaip pats žengėte pirmuosius žingsnius ant parketo? Juk panašu, kad mokydamasis mokykloje muzikavote, o ne šokote...
– Būdamas moksleiviu buvau nuėjęs į liaudies šokių kolektyvą, tačiau nė nepamenu, kodėl galiausiai neprisijungiau. Mokiausi muzikos mokykloje, grojau trombonu ir ketinau stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą. Deja, sunkiai susirgęs bronchitu, negalėjau laikyti tam reikalingų egzaminų. Taip tęsiau mokslus devintoje vidurinės klasėje, tada į mokyklą atvyko pramoginių šokių mokytoja Genovaitė Zmailienė ir pradėjau lankyti pamokas.
Šokiai mane sudomino ir įtraukė, patiko taip, kad nusprendžiau ir toliau eiti šiuo keliu. Įstojau į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakulteto choreografijos specialybę, šokau Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių kolektyve. Nuo tada šokiai mane lydi visą gyvenimą, jokia kita veikla ir neužsiėmiau.
– Šokiai suvedė ir su žmona, šokėja, vėliau tapusia žymia šokių trenere ir teisėja, Aušrele Visockiene.
– Taip, kai įstojau mokytis, vieną rugsėjo trečiąją konservatorijoje ir susipažinome, kartu šokome poroje Idzelevičių kolektyve, vėliau pas kitus trenerius, galiausiai 1983-iaisiais įsteigėme savo sporto klubą „Ratuto“ ir kartu jame dirbame.
– Ir per gyvenimą jau kone pusę amžiaus šokio žingsniu einate kartu.
– Matyt, esu labai pastovus – su žmona gyvename kelis dešimtmečius, kone visą gyvenimą esu ištikimas savo profesijai, šokiui, taip pat ir Lietuvos sportinių šokių federacijai, joje viceprezidento pareigas einu nuo pat jos įkūrimo 1989-aisiais. Trumpai tariant, nesiblaškau. (Šypsosi.)
– Galbūt jūsų poros stiprybė ir profesinės sėkmės paslaptis yra ta, kad su žmona dirbate tą patį darbą? Ar kada susimąstėte, kas būtų, jei jūsų žmona būtų visai kitos srities atstovė?
– Nežinau. Kaip ir sakėte, tai veikiausiai yra mūsų stiprybė. Pavyzdžiui, mano dukters Eglės vyras yra ne iš šokio pasaulio, tad nemanau, kad jis labai džiaugiasi, kai jai tenka ilgiau dirbti vakarais ar savaitgaliais teisėjauti varžybose, o kitą dieną po 12 valandų darbo ji jaučiasi išvargusi. Jis pats dirba įprastu darbo grafiku, penkias dienas per savaitę, tad normalu, kad jis galbūt norėtų daugiau laiko praleisti su visa šeima.
Turbūt mums su žmona paprasčiau, vienas kitą lengviau suprantame. Tikriausiai lengviau, kai sportininkų ar šokėjų porose abu partneriai yra iš tos pačios ar panašios srities.
Tėvams būti prižiūrinčiais treneriais taip pat labai nelengva – savo vaiką norisi labiau saugoti, jautriau žiūri į jo rūpesčius.
– Kai kartu su A. Visockiene dirbote tokiu įtemptu ir šokio padiktuotu darbo grafiku, auginti dvi pametinukes dukras veikiausiai taip pat buvo didelis išbandymas.
– Galėjome su žmona dar bent porą metų šokti, tačiau karjerą baigėme – tikrai nebuvo lengva auginti dvi mažas pametinukes dukras. Žmonos tėvai padėjo, tačiau svarbu suprasti, kad vaikų priežiūra nelengvas darbas, o ir seneliai turi savo gyvenimo ritmą. Kai dabar pačiam tenka padėti dukroms, paimti vaikus iš mokyklos ar pan., suprantu, kad yra veiklos. Taigi, kol dukros nelankė mokyklos, mums buvo tikrai labai sunku ir itin sudėtinga, tačiau joms pradėjus lankyti mokyklą ir šokių būrelį viskas stabilizavosi.
– Jūsų pėdomis pasekusi dukra Eglė Visockaitė tapo Lietuvos ir įvairių tarptautinių šokio varžybų čempione. Tiesa, ji yra pasakojusi, kad ne jūs su žmona atvedėte ją ir sesę į šokių būrelį...
– Taip ir buvo. Po pamokų jos ateidavo pas mus su žmona į darbą ir būdavo su vaikais, kol mes baigdavome treniruotes. Ten vykusią atranką į šokių pamokas jos pačios įveikė ir, galima sakyti, užsirašė pačios. (Juokiasi.)
Iš tiesų, viskas išėjo natūraliai, o galbūt ir nebuvo kito kelio – nors mes su žmona dar negalvojome apie tai, ar mergaitės šoks, joms vis tiek tekdavo laukti, kol baigsime darbus. Taigi kuo joms dar užsiimti, jei ne šokiu? Jaunesnioji dukra Ugnė šoko iki 14–15 metų ir pasuko kitu keliu, o su Egle taip ir pasilikome kartu, tapome jos treneriais. Turbūt žmonos didesnis indėlis įdėtas į Eglės karjerą – ji labai daug širdies sudėjo, lydėjo ją į treniruotes užsienyje, kartu keliavo.
– E. Visockaitė ne kartą pasakojo, kad šokėjos kelias nelengvas, kupinas sunkumų. Stulbina jos istorija apie tai, kaip, nusikirpusi gipsą ant kojos, ji dalyvavo varžybose. Turbūt jums, kaip tėvams ir treneriams, nebuvo lengva pasirūpinti ne tik gera sportine forma, bet ir gera emocine jos būsena.
– Šis kelias psichologiškai iš tiesų nelengvas. Jis tam tikra prasme kupinas monotonijos – treniruotės, čempionatai, varžybos... Galiausiai komandinėse ar individualiose sporto šakose yra truputį kitaip, poroje abu partneriai yra labai priklausomi vienas nuo kito gebėjimų, galimybių, būdo savybių, nuotaikų ir t. t. Visa tai yra labai sudėtinga. O tėvams būti prižiūrinčiais treneriais taip pat labai nelengva – savo vaiką norisi labiau saugoti, jautriau žiūri į jo rūpesčius.
– Tačiau Eglė sakė, kad ne sykį grasino mesti, bet niekada nebandėte jos atkalbinėti. Tik todėl, jos teigimu, šokių karjerą ji baigė tik sulaukusi trisdešimties.
– Dažniausiai sportininkai nori mesti sportą tada, kai yra pervargę psichologiškai, kai kas nors nepasiseka ar pan. Juk tvirto charakterio sportininkas turi aukštus lūkesčius ir kartelę sau išsikelia labai aukštą, gal net aukštesnę už savo galimybes. Ir, tos kartelės neperšokus, psichologiškai būna labai sunku. Atrodo, kad jau nebegali ir viską mesi, tačiau nusiraminęs supranti, kad tai paliktų didelę tuštumą, tad susiimi ir grįžti į sau įprastą ritmą.
Galbūt tai kartais ir trenerių kaltė – reikia duoti sportininkui ir pailsėti, negali jo visiškai išgręžti. Juk kartais sportininkui tiesiog būna per daug varžybų, per daug atsakomybės... Visko per daug. Buvo ir Eglei sudėtingų etapų, galbūt keičiantis šokių partneriams ar panašiai, tačiau manau, kad sėkmingai kartu nuėjome jos sportinės karjeros kelią ir nėra dėl ko gailėtis.
Geriau daryti, nei skųstis.
– Dažnai kalbama, koks sunkus sportininko kelias, tačiau ne visada pagalvojame, koks sudėtingas trenerio darbas. Juk treneris turi būti ne tik puikus savo srities specialistas, bet ir puikus psichologas, turintis neišsemiamus kantrybės aruodus. Įtampos tokiame darbe tikriausiai taip pat per akis.
– Neretai treneriai būna nepakankamai vertinami. Ne visi susimąsto, kiek darbo ir jėgų jie įdeda į savo darbą. Sportininkas stipriai dirba fiziškai, tačiau išsikrovęs, raumenis išjudinęs, tempimo pratimų padaręs ji gali atsikvėpti ir jam nereikia tiek sukti galvos, kiek treneriui. Pastarasis dažniausiai nuolat dirba, nuolat galvoja, kuria strategijas, turi palaikyti sportininką ir pagalvoti apie jo emocinę būseną. Tai labai sunku.
Pavyzdžiui, kalbėdami apie krepšinį pajuokaujame, kad Lietuvoje yra trys milijonai trenerių, kurie neva apie krepšinį ir rinktinės žaidimą nusimano geriau. Šokiuose yra panašiai, tik dažniau atrodo, kad šokių treneris yra dalis tam tikro trikampio, jungiančio jį, mokinius ir jų tėvus. Nelengva išlaviruoti. Kartais atrodo, jog būtų lengviau, jei tėvai labiau pasitikėtų specialistu. Nors ir gražus, sudėtingas tas šokių pasaulis.
– E. Visockaitė sportininkės karjerą baigė, ankstesniame interviu ji tikino, kad jos dukra šokėja veikiausiai nebus. Vis tik auga būrys anūkų, galbūt jie paseks jūsų pėdomis?
– Kol kas nepanašu, kad ir jie bus šokėjai. Ugnės vyresnėlis yra dviejų metrų ūgio ir ganėtinai tvirto kūno sudėjimo, ilgą laiką žaidžia krepšinį, o jaunėlis šokiais tiesiog nesidomi. Eglės sūnui dar nėra penkerių, tad jam dar viskas prieš akis. Pažiūrėsim, ką jis pasirinks. Juk vaikai šiais laikais pasirenka patys. Manau, versti jų nereikia, nes taip tik priversime juos kankintis ir kentėsime patys.
– Šiandien jūsų šeima yra kaip kumštis – kartu ir namuose, ir darbuose.
– Tiesa, turime savo šokio studiją, joje dirbame visa šeima. Mes su žmona ir Egle dirbame treneriais, dukra Ugnė užsiima administraciniais ir vadybos klausimais. Neretai visi susitikę laisvalaikiu savo sodyboje juokaujame, kad niekaip išsiskirti negalime. (Juokiasi.)
– O susitikę turbūt kalbatės apie šokius...
– Iš tiesų, esame sutarę per šventes ar giminės susitikimus apie reikalus nekalbėti, taigi strategijomis tikrai neužsiimame. Žinoma, jei vyksta koks nors pasaulio ar Europos čempionatas, natūralu, kad rezultatų nepraleidžiame ir būtinai aptariame, kaip sekėsi mūsų šalies sportininkams.
– Atrodo, kad mūsų šokėjams sekasi neblogai. Tačiau neretai skirtingų sporto šalių atstovai apgailestauja, kad mūsų šalyje vienoms sporto šakoms skiriamas didesnis dėmesys ir finansavimas nei kitoms. Šokėjams yra dėl ko skųstis?
– Paminėjome Lietuvos sportinių šokių federacijos 30-metį, artėja ir 35-asis gimtadienis. Ilgą laiką galbūt stigo viešųjų ryšių ir komunikacijos specialisto, kuris padėtų apie šią sporto šaką papasakoti žiniasklaidoje, paskleisti žinią apie mūsų veiklą ar sportinius šokius. Tačiau prieš keletą metų šią problemą išsprendėme ir, manau, mums labai gerai sekasi. Vis tik kiekviena sporto šaka turi pati pasirūpinti savo reklama ir gerove.
Nuskriausti tikrai nesijaučiame – sportininkams sekasi, renkame reitingų taškus ir gauname finansavimo, išsilaikome iš komercinių lėšų. Renginių netrūksta – federacija per metus surengia bent 50 įvairaus rango varžybų. Taigi skųstis negaliu. O ir nenoriu – geriau daryti, nei skųstis.
– Veikiausiai kartais reikia atsikvėpti ir nuo šokio, ir nuo auklėtinių, ir nuo pareigų Lietuvos sportinių šokių federacijoje, kaip atitrūkstate?
– Ilgai ilsėtis nereikia, o geriausiai padeda paprasti dalykai – nuvažiuoju į sodybą, su malonumu nupjaunu žolę ar pasisukioju šiltnamyje, pažvejoju. Ir vėl galiu kibti į darbus.
