Aktorė Larisa Kalpokaitė tik po 15 metų scenoje suprato, kodėl joje yra ir kas kursto šią aktorystės ugnį. Kol to nesuprato, buvo sunku išeiti prieš žmones, o staigus suvokimas atėjo pačioje scenoje ir įsirėžė su smulkmenomis. „Dabar, kai labai jaudinuosi eidama į sceną, atsistoju ir tai prisimenu. Ir viskas – dingsta noras patikti, būti gražiam“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ sako ji.
„Kadaise jai labai nepatiko Larisos vardas. Ir ne tik todėl, kad animacinio filmuko herojės Šapokliak augintinė buvo jos bendravardė. Vardas vis dar toks pat, o pavardę, pasitarusi su tėvais, ji pasikeitė dar studijuodama konservatorijoje. Ir tai buvo ne vienintelis Larisos Kalpokaitės ryžtingas pokytis gyvenime. Visą vaikystę svajojusi apie solistės karjerą muzikinę sceną ji iškeitė į teatro“, – pasakoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Klausyk, kaip ir kur susipažino tavo tėvai?
– Jie buvo klasiokai turbūt nuo pirmos klasės, nuo septynerių metų. Yra nuotrauka, kur jie septintoje klasėje. Tėtis – toks vaikelis su garbanotais plaukais, o mama – jau tokia panelė.
– Tavo mama buvo įstojusi Maskvoje į ekonomiką. Kuo visa tai baigėsi?
– Ją po trečio kurso pašalino. Todėl, kad, visų pirma, ji buvo labai tikinti. Na, kaip netikėsi, jeigu tu su seserimi eini per minų lauką ir pereini jį visą. Tave sustabdo sovietų kareivis...
– Jos nesuvokė, kad taip yra?
– Ne, jos ėjo ir perėjo, trumpino kelią. Pasakė: iš kur jūs čia? Sako: mes einame iš ten į ten, per lauką perėjome. Sako: jūs ką – čia užminuotas laukas. Jis stovi, saugo, kad niekas nepereitų. Sako: tai kaip jūs ėjote? Sako: mes matėme, kad ten kupsteliai ir vielytės, tai peržengdavome vis tas vielytes. Tai kaip neįtikėsi, kad apsaugojo Dievas.
– Jūsų namuose – kaip LDK.
– Taip išeina: sesė Ala – pravoslavė, Natalija – sentikė, jos vyras sentikis ir ji vaikų nekrikštijo, sako, pasirinks patys, tėvai – protestantai, o aš – katalikė, mūsų šeima – katalikai.
– Kokia kalba kalbėjote namuose?
– Rusiškai.
– Bet mama nusprendė leisti jus į lietuvišką lopšelį-darželį.
– Taip. Mano tėvai labai aiškiai suprato, kad kalbą reikia mokėti. Patys suprasti suprato, bet kalbėti nelabai kalbėjo.
Dažniausiai aš esu klusni aktorė, stengiuosi išgirsti, ką sako režisierius, nekišti savo nuomonės. Aš galiu klysti, man pasako, kad klysti, padarome taip, kitaip... Bet jeigu pasako: viskas labai blogai... Tada aš užsidarau.
<...> Aš dainavau ansamblyje. Mane pastatė dainuoti trečiu balsu. Buvo labai sunku. Antras – pats sudėtingiausias, bet trečias irgi gan sudėtingas, visus pirmu traukia padainuoti. Pora mergaičių buvo įstojusios į Maskvą, į operetę, kita dar kažkur. Ir aš norėjau stoti į operos dainininkes. Kas man ten susisuko, aš pati nežinau.
Greičiausiai mane traukė ne tiek operos dainavimas, kiek vaidyba, scena. Ne stovėti kaip vokalistei filharmonijoje – mane traukė būtent kartu su vaidyba. Aš įsivaizdavau, kad būsiu operos dainininkė.
– Tada tavęs užtekdavo tik paprašyti, kad tu padainuotumei, ir dainavai. Dabar dainuoji duše, namuose?
– Ne. Supranti, kai tai tapo profesijos dalis, aš jau nedainuoju. Aš gerbiu dainos atlikimą, saugau savo balsą. Nedainuoju dušuose, namuose. Aš tai pastebėjau – anksčiau tai darydavau, o dabar ne. Nedainuoju kompanijose, nes negaliu atsisėsti ir... Nebent labai labai artima kompanija paprašo kokio romanso.
– Bet vaikystėje taip nesilaužei.
– Ne, dėl to, kad vaikystėje aš išvis nesilaužiau. Ką paprašo, tą padarai. Reikia šokti nuo antro aukšto – šoku su visais kartu, reikia vaidinti, kad tu su parašiutu, nuo tokio skardžio – su mamos skėčiu, sulaužau skėtį. Žodžiu, man nebuvo labai didelių tabu. Jeigu kas namuose sulūždavo, tai visada buvau kalta aš.
– Tu nesi fizikos mokytojui pasakiusi, kad tau gyvenime fizikos nereikės?
– Pasakiau – įžūlumo viršūnė. Jis man sako: Larisa, kodėl jūs nesimokote? O aš rimčiausiu veidu (tai buvo kokia aštunta klasė) sakau: o man nereikės fizikos, stosiu į dainavimą, man reikės istorijos, literatūros...
– Kas tau sugalvojo vardą?
– Turbūt tėvas. Mama norėjo duoti Marijos vardą, bet tėvas nuėjo ir parašė – Larisa.
– Tu buvai tėvams dėkinga už tą Larisą?
– Ne, man nepatiko mano vardas. Aš galvojau, koks nevykęs vardas... Marija man buvo žymiai gražiau. Bet laikui bėgant supratau, kad vis dėlto tai gan retas vardas. Gal Rusijoje jis ir nėra toks retas, nors ir taip retas, o čia, Lietuvoje, jis ypač retas.
– Sakai, Rusijoje neretas. Turbūt retas, nes argi kas nors būtų pavadinęs Šapokliak žiurkę Larisos vardu, jeigu jis būtų dažnas.
– Oi, su Šapokliak buvo toks bajeris. Šeštoje klasėje ateinu į mokyklą, televizijos vakare nežiūrėjau. Ateinu ir visi žiūri, klasiokai – chi chi chi, cha cha cha. Man visi: Lariska – į tašę! Galvoju, kas čia dabar? Pasirodo, ėjo tas filmukas.
– Tai čia yra meiliai, vieni kitus galime paerzinti. Bet kai konservatorijoje buvai vienos iš dėstytojų vadinama Larisa Skrybėlaite...
– Tai dėl pavardės. Nežinau, kodėl ji taip padarė. Tai jau nebebuvo meiliai. Paprasčiausiai būna, kad nesueina žmonių laukai. Aš visada jaučiau jai priešpriešą ir ji, matyt, jautė, kad aš tai jaučiu, neprisileidžiu artimiau. Matyt, ir iš mano pusės buvo kaltės, bet ir iš jos pusės. Dar ji bandė pereiti tą sieną, bet aš labai jos bijojau ir labai vengiau artimiau bendrauti.
Dažniausiai aš esu klusni aktorė, stengiuosi išgirsti, ką sako režisierius, nekišti savo nuomonės, nes jeigu išsakysiu tai, ką galvoju apie vaidmenį, viskas, nėra ką vaidinti. Aš galiu klysti, man pasako, kad klysti, padarome taip, kitaip... Geriausia, kai režisierius pasako: viskas labai gerai, padarome dar taip. Tada aš galiu. Bet jeigu pasako: viskas labai blogai, blogai, blogai... Tada aš užsidarau. Manęs negalima nugesinti.
– Tu kada nors mąstai, kiek svarbūs tavo gyvenime yra pasirinkimai?
– Pasirinkimai mano gyvenime apsprendžia viską. Tiek asmeniniame gyvenime mano pasirinkimas buvo išprotautas – vyro pasirinkimas. Nebuvo taip, kad iš šimto kandidatūrų išsirinkau vieną. Taip nebuvo, bet aš labai aiškiai nusprendžiau: aš tekėsiu. Tiesiog buvo apsisprendimas. Net atsimenu, kada, kokioje situacijoje apsisprendžiau, – aš pasakiau mamai.
Staiga kažkas pasidarė: pajutau kiekvieną garsą, buvo toks įspūdis, kad juntu kvėpavimą iš žiūrovų salės. Iš jų plūstelėjo tokia šiluma, pajutau tokią meilę iš tos salės, buvau tokia dėkinga, kad jaučiu šitą meilę ir šilumą.
– Tu apskritai su tėvais tardavaisi.
– Aš šnekėdavau su mama.
– Bet keisdama pavardę ir su tėčiu tareisi.
– Taip, būtinai. Aš labai mylėjau ir myliu savo tėvą. Aš paklausiau ir tėvo, ir mamos, ar jie nieko prieš. Jie mano atžvilgiu buvo labai tolerantiški.
– O ką mama pasakė apie Joną Braškį?
– Nuomonė apie Joną Braškį nebuvo man pasakyta, bet tėvams jis labai aiškiai patiko.
– Gudrutis Jonas atvyko pirštis su puokšte tau ir mamai.
– Mamai – rožių, man – gvazdikų. Čia jau visai gudrutis, strategas, šampano atsinešė... O man tai paprastai pasipiršo, kaip ir visas gyvenimas su juo labai paprastas, – kažkur prie šiukšlyno Alytuje. O pas tėvukus... Jis moka tokių perlų pažarstyti, kad juo susižavi.
– Kas tau yra aktorystė?
– Tai yra gyvenimo būdas.
– Aš kartais sakau – diagnozė.
– Diagnozė – ne kitaip. Koks sveiko proto žmogus paimtų ir vaizduotų kitą žmogų? Visą gyvenimą tu išsidirbinėji, labai stengiesi įsigilinti, kodėl ir kaip. Kam? Kol aš nesupratau kam, man buvo labai sunku. Man visą laiką buvo labai sunku išeiti į sceną. Būdavo klaiki baimė ir noras patikti, o tą norą patikti aktorius turi, kaip tu nori. Bet kiekvienam žmogui taip – nėra žmogaus, kuris nenorėtų patikti, o aktoriai yra savotiški narcizai, nieko su tuo nepadarysi.
Bet išeiti į sceną prieš šimtus žmonių, atsistoti ir jaustis komfortabiliai... Tai atėjo ne iš karto. Mano gyvenime įvyko keli stebuklai, kurie parodė, kad Dievas vis dėlto yra. Suvokimas, kodėl aš scenoje, atėjo, kai teatriniame gyvenime buvo praėję gal penkiolika metų. Ir tai įvyko būtent būnant scenoje, o būnant scenoje įvyko keistas dalykas.
Buvo praėję metai, kai palaidojome Juozą Kisielių, ir buvo toks spektaklis „Aprengėjas“. Per tą spektaklį scena buvo tuščia, buvo viskas nuvilkta, visi kulisai, visiškai tuščia Akademinio scena. Mes, dalyviai, sėdime prie staliukų ir vaizduojame, kad esame grimo kambariuose, nes spektaklis apie teatrą. Avanscenoje vaidina poros, du trys aktoriai išeina ir vaidina, po to sugrįžta į vietas. Scenoje visą laiką Adomaitis, jo buvo pagrindinis vaidmuo, ir beveik visą laiką – Arūnas Sakalauskas. Aš vaidinau režisieriaus asistentę ir turėdavau dainuoti Normos ariją kaip režisieriaus asistentė, kuri myli Adomaičio personažą, per tą ariją išlieja visą meilę.
Aš ruošiausi tai arijai. Atsisėdau ant kėdės, visi sėdi pusračiu, o priešais avanscenoje vaidina Adomaitis su Gabrėnaite. Žiūriu į juos ir staiga kažkas pasidarė: pajutau kiekvieną garsą, buvo toks įspūdis, kad juntu kvėpavimą iš žiūrovų salės. Iš jų plūstelėjo tokia šiluma, kažkodėl pagalvojau apie Juozą ir pajutau tokią meilę iš tos salės, buvau tokia dėkinga, kad jaučiu šitą meilę ir šilumą. Ir supratau: va, dėl ko tu esi čia.
Dabar, kai labai jaudinuosi eidama į sceną, atsistoju ir prisimenu: prisimink, prisimink tai, prisimink. Ir viskas – dingsta noras patikti, būti gražiam. Kartais negalvoji apie personažą, bet galvoji apie žiūrovą.
Visas pokalbis – vasario 1 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
