Per gimdymą už durų išgirstas vaiko klyksmas „bavarui“ Deivydui Zvonkui atvėrė kosmosą – nieko panašaus prieš tai nebuvo jautęs. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ jis savo gyvenimą vadina tobulu, tačiau pažymi: kad jis toks būtų, reikėjo pereiti viską, kas buvo iki tol. O buvo didžiulė šlovė, honorarai ir iki šiol žurnalistus dominanti pirmoji santuoka.
D. Zvonkus gimė Klaipėdoje 1977 metais žurnalistės ir vairuotojo šeimoje. Gimtadienį jis švenčia lapkričio 6-ąją. Mažylis ilgai negalėjo suprasti, kodėl lapkričio 7-oji liaudyje vadinta Spalio švente. Viskas dėl to, kad pagal senąjį kalendorių revoliucija Rusijoje 1917 m. įvyko spalio 25 d.
„Klaipėdoje gyvenau Pergalės aikštėje, dabar ji vadinasi Lietuvininkų aikštė. Tai buvo labai tarybinė miesto vieta. Ant pjedestalo stovėjo didžiulė patranka. Ten vykdavo visi socialistiniai paradai. Kitą dieną po mano gimtadienio buvo tarybinė šventė – lapkričio 7-oji, būdavo paradas mano gimtadienio garbei. Atšventęs gimtadienį iš ryto galėjau žiūrėti paradą pro langą. Tiek prisižiūrėjau, kad nebežavu matyti tuos simbolius dabar.
Tame bute gyvenau iki 12 metų amžiaus. Tai buvo senas vokiškas pastatas. Jame nebuvo patogumų: karšto vandens, vonios ir dušo, balkono. Dėl to iki 12 metų kiekvieną savaitę bent po 3 kartus eidavau į pirtį, nes reikėdavo nusiprausti. Vaikui vaizdelis buvo keistas ir juokingas, kai pilna nuogų vyriškių, kurių dauguma – pensinio amžiaus. Eidavome su broliu, tėvu. Butas buvo šildomas krosnimis, o jos buvo kūrenamos anglimis. Anglis iš sandėliuko tempdavo brolis, nes jis buvo vyresnis. Jį tėvai išmokė, kad patiems nereikėtų nešioti. O aš, mažesnis, silpnesnis, nuo to nusimuilinau“, – prisiminimais dalijasi jis.
Tačiau kitaip nei dauguma vaikų D. Zvonkus visai nenorėjo nusimuilinti nuo darželio, nors darželis – savaitinis, tad namus, tėvus ir brolį berniukas matydavo tik savaitgaliais.
„Augau savaitiniame darželyje Giruliuose, kuris buvo prie jūros, tai jūrą mačiau nuolat. Kai kažkam pasakau, kad savaitiniame darželyje, visi sako: kaip baisu – savaitinis darželis. O aš prisimenu iš pačios geriausios pusės. Buvo fantastiška vaikystė. Tarp pušelių pajūryje – visą savaitę. Nežinau, už kokius pinigus šiais laikais tai būtų įmanoma. Vaikystėje priimi pasaulį tokį, koks yra, nekeli klausimų – jie atsiranda vėliau. Žurnalistai kartais neteisingai supranta, kai geruoju pasakoju apie vaikystę, bando išvartyti, kad man patiko Tarybų Sąjunga. Nepatiko man Tarybų Sąjunga, bet vaikystė buvo graži“, – pažymi pašnekovas.
Pirmaklasis D. Zvonkus iškart rado bendrą kalbą su mokytoja ir visai nebijojo negyvėlių kaimynystės.
„Atsimenu, mama atvedė, sako: čia tavo mokytoja. Nepažiūrėjęs į veidą puoliau ją apkabinti. 1 klasė buvo labai džiugus etapas, susipažįsti su daug bendraamžių. Klasės būdavo didelės, joje buvo gal 40 vaikų. Mokyklos priestate buvo baseinas, dėl to kasmet vieną trimestrą lankėme baseiną. Jame vykdavo fizinio lavinimo pamokos.
Taip pat prie pat mokyklos buvo lavoninė. Visiems vaikams būdavo labai įdomu. Lipdavome ant tvoros pažiūrėti, kaip kažką išveža, atveža. Pertraukų tema – palipti ant tvoros, pažiūrėti, prisifantazuoti. Vienas papasakojo, kad pamatė kažką nupuvusį. Vaikų pasakėlės. Smagūs vaikučiai, apie lavonus pasikalbėdavome, graži vaikystė“, – šypsosi vyras.
D. Zvonkus jau 2 klasėje įstojo į muzikos mokyklą. Netrukus jo gyvenime atsirado akordeonas, o vėliau – klarnetas ir pianinas.
„Vis tiek polinkis buvo, su kai kuriais žaislais grojau, nors nebuvo tam skirti. Galų gale mama pasiūlė nueiti pas vieną pažįstamą pasimokyti groti akordeonu. Aš užsikabinau gana greitai, paprastą polkutę išmokau groti per mažiau nei metus. Galėjau groti svečiams. Paskui įstojau į vaikų muzikos mokyklą, 5 metus pūčiau klarnetą. Mama padarė neprotingai, kad leido pačiam pasirinkti. Pasirinkau instrumentą, kurio pavadinimas įdomiausiai skambėjo. Rekomenduoju tėvams taip nedaryti. Kai vaikai pasirenka pagal žodį, nebūtinai daiktas prilimpa.
Buvau iš tų vaikų, kuriems patiko groti. Brolis bėga į kiemą, o aš – su akordeonu ar dūda. Per Naujuosius metus iš 1988-ųjų į 1989-uosius tėvai man nupirko pianiną. Išėjome 12 valandą į aikštę su kaimynais, jie pasakė, kad parduoda pianiną. Iš karto davė pinigų ir dar patys užnešė naujametinę naktį. Atnešė pianiną ir namuose ramybė dingo“, – pasakoja laidos herojus.
Iš „B`Avarijos“ populiarumo viršūnės laikų nepasiilgstu dėmesio, jo buvo per daug. Nueini į „Akropolį“ ir išsirikiuoja vaikai prašyti parašų, tampo už striukės. Kažkiek dėmesio malonu, bet labai arti yra riba, kai jo pasidaro per daug.
1990 m., kai atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, D. Zvonkus – 12-metis. Atrodo, politika tokiame amžiuje mažiausiai rūpi, tačiau trispalvės plazdėjimas suvirpina ir jaunuolių širdis.
„Labai patetiškas momentas: girdėjau tai per radiją, buvau namie, o virtuvėje tėtis su kolega gėrė. Gerai įkaušę pasigarsino radiją ir pradėjo ploti: valio, bent kažkas gyvenime keičiasi. Šiek tiek sarkastiškas prisiminimas, bet visiškai neišdildomas. Kadangi tada viešoji erdvė buvo prigrūsta politikos, nes vyko labai svarbūs dalykai, su bendraamžiais apie politiką supratome gana daug. Manau, kad 10 kartų daugiau už dabartinius 12-mečius. Bet toks buvo laikas ir buvo nuoširdžiai įdomu. Mokykloje su septintokais aptardavome politines aktualijas. Tais laikais buvo visiškai natūralu“, – pamena jis.
Laisvė atvėrė duris ir Vakarų pasaulio muzikai. Populiarumo viršūnėje – britų muzikos grupė epochą atitinkančiu simboliniu pavadinimu, kuris išvertus reiškia „besikeičianti mada“, – „Depeche Mode“.
„Kadangi daug bendraamžių mylėjo ir klausė, ir aš perklausydavau. Fanas nebuvau, bet, kai atsivėrė daug skirtingos muzikos, daug ir išklausiau. Pasiklausydavau, ko draugai metalistai klausėsi, ir visai patiko. Buvo geras energijos pliūpsnis, palyginti su tarybine estrada, grojusia per radiją. Buvo kultūrinis perversmas, kai 1990-aisiais pradėjo rodyti MTV. Reikėdavo kreivai pasijungti, kad rodytų, bet rodydavo. Tai buvo kultūrinis šokas. Muzika, kurios niekada negirdėjai. Paaiškėja, kad ji pasaulyje populiari, o ne ta, kurios iki šiol klausei. Kaip ir daug kam, jaunystės muzikinės kryptys įsėda galvoje visam gyvenimui, taip ir man ausiai mieliausia – 1990-ųjų muzika nuo repo iki roko“, – dalijasi D. Zvonkus.
Asmeninis gyvenimas – tobulas
Po 9 klasių D. Zvonkus pradėjo studijas S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Sako, tai buvo pats šėlionių laikas – pirmosios meilės ir grojimai iki ryto.
„Dėl bendruomenės ten praėjo gražiausi metai. Kai iš mokyklos patenki į kompaniją paauglių, kurie su meno projekcija galvoje... Tie, kurie stoja į muziką, truputį daužti, nes kas 1990-aisiais gali norėti būti muzikantu? Su visa armija bendraminčių labai smagiai leidome laiką. Ar ko nors išmokome, nežinau. Mūsų mokymosi lygis buvo šiek tiek rezervuotas“, – kalba pašnekovas.
Muzikos mokykloje pokštaudamas su bendraminčiais jis įkūrė grupę „Avarija“, kuri 1996 m. vasario 13 d. surimtėjo ir tapo „B`Avarija“.
„Šimkaus mokykloje kiti papasakojo, kad lankėsi įrašų studijoje, pabandė įrašyti dainą. Aš suklusau, pasidarė įdomu. Bandžiau su draugais pats nueiti pažiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Kažkokie pultai, sintezatoriai – susidomėjau. Kažką su kolegomis įrašėme. Dabar juokinga tuos įrašus girdėti, nes buvo be pasiruošimo. Tai buvo skurdžios paauglio fantazijos bandymai, įgyvendinti su ano meto nekokia aparatūra, bet ji vis tiek darė įspūdį.
Turėjome visiškų nesąmonių parodijų programą, bet su ja turėjome gana daug renginių dar būdami paaugliai. Vadinosi „Avarija“, pervadinome į „B`Avarija“, kai nusprendėme, kad prisikvailiojome. Visai neblogai sekėsi, tad pabandėme nebe juokais. Įkūrėme popgrupę, pabandėme ir buvo 11 metų intensyvios veiklos“, – pasakoja D. Zvonkus.
„B`Avarija“ pasikinkė šlovę jau su pačiu pirmu albumu „Naktį ir dieną, minutę kiekvieną“. Tačiau šlovė turi savo kainą. Ir ji ne visuomet maloni.
„Iš „B`Avarijos“ populiarumo viršūnės laikų nepasiilgstu dėmesio, jo buvo per daug. Nueini į „Akropolį“ ir išsirikiuoja vaikai prašyti parašų, tampo už striukės. Tada suvokiau, kad mane tai erzina. Kažkiek dėmesio malonu, bet labai arti yra riba, kai jo pasidaro per daug. Dėl to nemažai pasaulinių žvaigždžių serga depresija, visas gyvenimas sujauktas. Netgi mažyčiame Lietuvos šou versle jo gali būti per daug. Pykti ant tų žmonių negali, bet kartais nesusivaldai. Supratau, kad čia turbūt mano riba ir yra. Jei dar daugiau, greičiausiai reikėtų samdytis psichologus“, – teigia dainininkas.
Vaikai pakeičia visą gyvenimą. Kai susilaukiau vaikų, supratau, kad dabar paauglystė tikrai baigėsi. Kai esi atsakingas už kažką kitą, nori, nenori – suaugi.
2000-aisiais grupės išleistas albumas „Mylėk mane“ tapo platininis. Su šlove augo ir honorarai.
„Esu skaitęs apie užsienio žvaigždes, kurios, pirmą kartą gavusios didelę pinigų sumą, išleido ją nesąmonėms. Mūsų grupėje to nebuvo. Nė vienas iš mūsų nebuvo linkęs išlaidauti – gal šiek tiek. Prisimenu, dariausi buto remontą. Kadangi turėjau iš ko daryti, buvo brangių sprendimų, kurių visai nereikėjo. Bet per tą etapą turėjau pereiti.
Iš „B`Avarijos“ laikų atsimenu, kad už albumo pardavimus mamai nupirkau butą. Pirkome įvairią aparatūrą, nemažai kraujo sudėta į įrašų studijas. Visas vargas tikrai nenuėjo perniek. Galų gale visai gražiame name gyvenu. Be popmuzikos turbūt sunkiai įkąsčiau tą namą“, – mano pašnekovas
Ko jau ko, bet pramogų pasaulio atstovams vakarėlių netrūksta. Laimė, žvaigždžių statusas nesusuko galvos jauniems „B`Avarijos“ vyrams ir nenuvedė jų žalingais klystkeliais.
„Dėl pirmosios santuokos mane iki šiol žurnalistai kartais kamantinėja, todėl kažkuriam pasakiau, kad nieko neprisimenu, pirmos santuokos metu visą laiką buvau girtas. Čia toks pokštas, bet po to jis pasklido, vieni nuo kitų nusirašė. Dar mama sakė: nesakyk, kad gėrei. Iš pirminio šaltinio suprantama, kad pokštas, bet kai kiti nusirašo, sklinda kaip faktas. Žurnalistikos viražai. „B`Avarijos“ kelionių metu vairuodavome iš eilės. Nuolat gerti neišeidavo. Buvo etapų, kai papiktnaudžiaudavome alkoholiu, bet, palyginti su kitais scenos draugais, buvo riba, kurios neperžengėme.
Gyvenimas apšlifuoja, apkarpo sparnus. Kai išbandai daug visko, supranti, kad tiek ir nereikia, kad gal čia yra laimė. Mano asmeninis gyvenimas dabar tobulas, kokį galiu įsivaizduoti. Tam, kad jis toks būtų, reikėjo pereiti viską, kas buvo iki tol“, – dalijasi dainininkas.
2016 m., būdamas jau 39-erių, D. Zvonkus su žmona Katažina susilaukė dvynukų.
„Vaikai pakeičia visą gyvenimą. Kai susilaukiau vaikų, supratau, kad dabar paauglystė tikrai baigėsi. Kai esi atsakingas už kažką kitą, nori, nenori – suaugi. Nori jaustis amžinai jaunas ir paauglys širdyje, bet nebeišeina. Gimdyme dalyvavau už durų. Išgirdau klyksmą, kuris atvėrė man kosmosą. Pajutau kažką, ko niekada gyvenime nebuvau jautęs. Tai turbūt laimingiausia mano gyvenimo akimirka“, – neslepia žinomas vyras.
Dabar D. Zvonkus dirba įvairių televizijos projektų muzikos redaktoriumi, atlieka įvairius kitus darbus įrašų studijoje. Užsiimti veikla, kuri teikia malonumą, daugeliui yra neįsivaizduojama prabanga, o vienas žinomiausių Lietuvos popmuzikos kūrėjų šią svajonę įgyvendino. Jis mėgaujasi gyvenimu ir tikrai nesiruošia sustoti – žada toliau džiuginti savo kūryba.
„Visą gyvenimą gyvenu negrieždamas dantimis. Garso studijoje būna daug skirtingų darbų. Jų didžioji dauguma įdomūs, todėl čia užsisėdžiu daugiau nei namuose. <...> Gyvenu puikiai, mano tikslai paprasti ir žemiški – imtis veiklų, kurios teikia džiaugsmą. Tai prabanga, bet galiu sau leisti dirbti tai, kas patinka. Dėl to negaliu skųstis. Visko užtenka, svarbiausia, kad tik niekas neblogėtų. Šis keistas laikas, karantinai ir pandemija, man, intravertui, padeda susikaupti, nes mažiau blaškančių elementų. Norisi, kad mažiau visuomenė būtų suskaldyta, bet, matyt, ji turi pereiti šitą etapą, kad dar labiau subręstų“, – tiki D. Zvonkus.
Plačiau – gruodžio 30 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
