Vėžys anksti pasiglemžė kaunietės Jūratės Beniuškevičienės vyro gyvybę. „Buvo ilgas laiko tarpas, kai aš gal net ir iš lovos nepakilau“, – prisiminusi netektį portalui LRT.lt sako moteris. Vis dėlto vieną dieną ji atsikėlė, pakabino šiek tiek dažų ir viduryje tuščio lapo padėjo tašką. Nuo tada taip ir nebesustojo. „Išbandžiau vaistus, psichologą, bet labiausiai mane gydė taškavimas ir sėkmės istorijų skaitymas“, – sako ji.
„Tokių istorijų kaip mano yra tūkstančiai. Netektys šeimas lydi labai dažnai“, – pokalbio pradžioje atsidūsta Jūratė. Paaiškina, kad savuoju pasakojimu nori nuraminti: net tai, kas atrodo kaip tamsiausia akimirka, praeis. „Kada? Kažkada. Kaip? Kažkaip. Bet viskas praeina“, – dabar tiki moteris.
Viena ji liko po 23-ejų laimingos santuokos metų. Jūratės vyro gyvybę nusinešė vėžys. „Mums pavyko sukurti labai šiltus santykius, stiprią šeimą. Buvau laiminga moteris, dukrai visada linkėjau tokio vyro, kaip jos tėtis.
Ir kai kas nors klausia, ar po tiek metų dar yra meilė, galiu pasakyti – meilės nėra. Po 23 metų santuokos yra kur kas daugiau. Tas žmogus yra tavo gyvenimas. Tik, ko gero, gyvenime tenka už viską susimokėti, net ir už gerus dalykus“, – svarsto Jūratė.
Visada sakau: žmogaus niekada nereikia versti kilti anksčiau laiko. Jis turi išbūti, išverkti, išsielvartauti, išsilieti. Jei to nepadarys, visame tame ir plūduriuos.
„Kai žmogus pasieki dugną, tada nuo jo atsispiri“
Prisiminti vyro ligos dienų Jūratė nebenori – kaskart viską išgyventi iš naujo sunku. Niekam nebenori ir pasakoti apie ligą: „Tos šeimos, kurios dabar tai išgyvena, žino, kaip yra sudėtinga. Tos, kurios neišgyvena, tegu apie tai negalvoja ir tam nesiruošia. Joms nereikia to pasakoti – geriau žmonėms kalbėti apie tai, kaip gyventi po to.“
Jūratė atvira – prieš šešerius metus palaidojusi sunkia liga sirgusį vyrą, susirgo pati. Dvasiškai. „Buvo ilgas laiko tarpas, kai aš gal net ir iš lovos nepakilau. Gana ilgą laiką nėjau į darbą, tiesiog gulėjau. Tada šalia manęs buvo tėtis“, – prisimena moteris.
Po netekties sunkiausia – ryte pramerkti akis. Visada norisi greičiau užmigti ir visada baisu prabusti, nes žinai realybę ir iškart pradedi apie ją galvoti.
Artimojo netekties momentais, ji tikra, negydo nei laikas, nei žodžiai. Padeda tik artimųjų buvimas šalia. „Visada sakau: žmogaus niekada nereikia versti kilti anksčiau laiko. Jis turi išbūti, išverkti, išsielvartauti, išsilieti. Jei to nepadarys, visame tame ir plūduriuos.
Kai žmogus pasieki dugną, tada nuo jo atsispiri. Bet reikia būti labai stipriam, kad suvoktum, jog iš tos padėties jau laikas išeiti, nes kai pradedi žiūrėti į bedugnę, ji ima traukti į save.
Palaikančių žodžių – kalbu apie save – tada man nebuvo. „Viskas bus gerai“ nepalaiko, bet užmuša. Geriausia, ką gali padaryti artimieji, tai tiesiog būti šalia, palaikyti, išklausyti ir padėti gedinčiam žmogui jaustis nevienišam“, – kalba Jūratė.
Taškavimas išgydė geriau už vaistus
Taškavimą Jūratė buvo atradusi jau anksčiau, bet, kaip pati sako, gyveno normalų moterišką gyvenimą, tad tokiam užsiėmimui tiesiog neturėdavo laiko.
„Rūpinausi vaikais, šeima, namais, buitimi... Susirgus vyrui, naktimis tekdavo prie jo budėti, o ką gi mes veikiame naktimis? Persikeliame į virtualią erdvę, – sako Jūratė. – Tai savotiškas užsimiršimas, laiko užmušimas. Taip netikėtai internete pastebėjau aborigenų meną, atradau taškavimą. Porą metų mokiausi akimis: stebėjau, žiūrėjau, gilinausi.“
Pati išbandyti taškavimą Jūratė nutarė tada, kai liko viena. Dabar ji šypsosi: „Nuo tada, kai pabandžiau, nebegaliu sustoti.“ Taškavimas ją traukte įtraukė – tokiu būdu piešti paveikslus ji ėmė naktimis po darbo, kol vieną rytą pastebėjo, kad gula ir keliasi su ta pačia mintimi.
Išbandžiau vaistus, psichologą, bet labiausiai mane gydė taškavimas ir sėkmės istorijų skaitymas.
„Po netekties sunkiausia – ryte pramerkti akis. Visada norisi greičiau užmigti ir visada baisu prabusti, nes žinai realybę ir iškart pradedi apie ją galvoti. Pamenu, taškuodavau iki išnaktų, nebegalėdavau sustoti. Ryte pramerkusi akis dar su naktinukais tipendavau žiūrėti, kaip pabaigiau savo paveikslą – kokia forma, spalva...
Galiausiai supratau: va, Jūrate, ko tau reikia, apie ką tu galvoji. Tada visiškai tam ir atsidaviau, nors anksčiau į visokias terapijas žiūrėjau labai skeptiškai. Išbandžiau vaistus, psichologą, bet labiausiai mane gydė taškavimas ir sėkmės istorijų skaitymas“, – pasakoja moteris.
Pirmosios nuotraukos feisbuke atvedė prie mokymų po visą Lietuvą
Po kurio laiko Jūratės darbus matydavę vaikai paragino mamą susikurti feisbuko paskyrą ir ten dalytis savo darbų nuotraukomis. „Visi savi žmonės pradėjo tas nuotraukas girti. Aišku, mintyse jiems dėkojau, bet galvojau, kad jie tiesiog nori mane palaikyti.
Visgi kai pažįstami pradėjo dalintis mano darbų nuotraukomis, socialiniame tinkle atsirado daugiau sekėjų, pamažu prasidėjo prašymai pamokyti taškuoti. „Kaip pamokyti, taigi aš pati nemoku!“ – galvodavau.
Po kokių dvejų asmeninės kūrybos metų ėmiau generuoti mintis, kaip galėčiau mokyti kitus. Iš pradžių ant lapo susirašiau, kokias klaidas darau. Ieškojau mokytojų, bet neradau – gal nemokėjau ieškoti, o gal jų ir nebuvo, nežinau. Susidėliojau visą programą nuo dažų užmaišymo iki įrankio laikymo ir taškavimo, o tada suorganizavau pirmuosius mokymus dukterėčios mokykloje“, – prisimena Jūratė.
Kai likau viena, gyvenimas sustojo. O juk reikėjo nuvažiuoti iki sodo, galų gale ir iki kapų. Taigi vieną dieną mano brolis ėmė ir nupirko man mašinytę.
Rodos, to ir pakako – žinia apie Jūratės vedamus mokymus ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. Teko rūpintis vieta, kur sutilptų visi norintieji, tad moteris atidarė taškavimo studiją. Į ją ėmė plūsti žmonės net iš kitų miestų.
„Kai viena moteris iš Vilniaus pas mane atvažiavo penktą kartą, pradėjau galvoti: o kodėl aš negaliu nuvažiuoti pas žmones? Juk jiems ir kelionė kainuoja, ir daug laiko susigaišta. Tada aš nuvažiavau į Vilnių, Jonavą, Klaipėdą… Taip ir prasidėjo, – juokiasi Jūratė. – Didžiausias apdovanojimas man – kai žmonės sugrįžta dar sykį. Kartais aš jiems sakau, kad bus nuobodu, juk vėl aiškinsiu tą patį. Žmonės sako, kad net ne taškuoti atvyksta, o tiesiog nori pabūti su manimi. Tad argi aš galiu neorganizuoti tų susitikimų?“
Kvatodamasi Jūratė prasitaria, kad nors dabar važinėja po visą Lietuvą, vairuoti išmoko tik po vyro netekties. Iki tol vairavimas jai atrodė kaip kosmosas.
Yra toks pasakymas: geriau susidėvėti negu sudūlėti. Neturiu laisvo laiko ir visada linkiu sau jo neturėti.
„Kai gyvenome su vyru, visą laiką būdavau visur nuvežta, parvežta. Man nebuvo būtinybės vairuoti. Kai likau viena, gyvenimas sustojo. O juk reikėjo nuvažiuoti iki sodo, galų gale ir iki kapų. Taigi vieną dieną mano brolis ėmė ir nupirko man mašinytę.
Neliko kito pasirinkimo, kaip tik po ilgų svarstymų ir ketinimų pagaliau išsilaikyti teises. Pavyko iš antro karto. Ir ką jūs galvojate – ta moteris, kuri sakė „kosmosas“, su navigacija važinėja po Klaipėdą, Vilnių ir kitus didmiesčius. Gyvenimas yra nenuspėjamas.
Taip aš tapau vairuotoja, taip aš tapau menininke“, – šypteli Jūratė ir priduria per gyvenimą supratusi: niekada nesakyk „niekada“. Tiesa, surimtėjusi paaiškina, kad menininke vadintis nemėgsta: „Aš laisva kūrėja. Taip man tinka labiau.“
„Ryte – skaičiukai, vakare – taškiukai“
Kiek mokinių jau išleido į pasaulį, Jūratė nebeskaičiuoja. Šypsosi, kad bus jau per pusantro tūkstančio, ir skaičius kiekvieną savaitgalį didėja. Taškuoti Jūratė yra mokiusi ir vaikus, ir senjorus, visgi dažniausia jos auditorija – 40–60 metų moterys.
„Ir visiškai suprantama – vaikai užauginti, moterys gali daugiau laiko skirti sau. Užsiėmimai gana ilgi, trunka 4 valandas. Matau, kaip kartais atėjus jaunoms mamoms prasideda skambučiai, „tuoj, tuoj“, „palauk“, – šypteli Jūratė.
Taškavimas šiuo metu užima beveik visą laisvą Jūratės laiką. Žinoma, tuo ji nė kiek nesiskundžia: „Yra toks pasakymas: geriau susidėvėti negu sudūlėti. Neturiu laisvo laiko ir visada linkiu sau jo neturėti. Aišku, kartais fiziškai tai mane išsekina, bet kartu ir gydo. Man visada reikia būti užsiėmusiai.“
Darbovietė yra mano stabilumas, o per taškavimą galiu išdalinti tiek savęs, kiek noriu. Mano vaikai jau užaugo, tėvų aš nebeturiu, tad visus savaitgalius galiu pašvęsti savo veiklai.
Mesti jau 30 metų dirbamo darbo valstybės tarnyboje, kaip pati sako, su skaičiukais ir teisės aktais ji tikrai neketina.
„Man mano darbas patinka, o taškavimas yra hobis. Visada juokauju, kad ryte – skaičiukai, vakare taškiukai. Iš pastarųjų finansiškai negyvenu, galų gale, mėgstu stabilumą. Darbovietė yra mano stabilumas, o per taškavimą galiu išdalinti tiek savęs, kiek noriu. Mano vaikai jau užaugo, tėvų aš nebeturiu, tad visus savaitgalius galiu pašvęsti savo veiklai.
Beje, atsiradus antrai veiklai, mano santykis su darbu pasikeitė. Namie arba atsigulusi nebegalvoju apie darbą. Anksčiau ant naktinio stalelio būdavo dokumentų, lentelių, įstatymų, dabar nebėra“, – pasakoja Jūratė.
Svarbiausia – padėti pirmą tašką
Šiandien Jūratė sako turinti du tikslus. Pirma – savo istorija ir pavyzdžiu kitas moteris padrąsinti, kad nevalia nuleisti rankų. Antra – parodyti vaikams, kad mama pakilo.
„Dukra su sūnumi mano pokyčius pastebi. Būna, apkabina, pasako, kad manimi didžiuojasi. Man smagu, kad jie tą įvertina, tad į visą šią veiklą noriu įtraukti ir juos – pamaniau, ji galėtų mus sujungti“, – sako Jūratė.
Dukra fotografuoja jos darbus, administruoja feisbuko paskyrą, neseniai atidarė ir elektroninę parduotuvę, kurioje moterų prašymu pardavinėja Jūratės taškuotomis mandalomis išpuoštus tekstilės gaminius. Tik čia Jūratė vėl sustabdo: „Jokia aš verslininkė, bet yra norinčiųjų užsisakyti, tad kodėl ne?“
Būna, kartais atsisėdu ir vaikams sakau: žinokite, netikiu tuo, kas vyksta, kad visa mano veikla kuo toliau, tuo labiau įsibėgėja.
Ir jei kas būtų anksčiau pasakęs, kad taškavimas taps neatsiejama Jūratės gyvenimo dalimi, sako, nebūtų tuo patikėjusi. „Jei kas ir būtų pasakę, kad taip nutiks, nebūčiau apsidžiaugusi. Dažnai susimąstau, kad jei kas pasiūlytų gyventi kelerius metus, bet grįžti į praeitį, grįžčiau su malonumu. Aišku, tokiais dalykais juokauti negalima, bet taip, ko gero, gyvenime jau yra – jei aukštai kyli, labai žemai krenti.
Visgi savo praeičiai galiu padėkoti. Jeigu nebūčiau viso to turėjusi, ko gero, dabar nemokėčiau valdyti savo dabarties. Būna, kartais atsisėdu ir vaikams sakau: žinokite, netikiu tuo, kas vyksta, kad visa mano veikla kuo toliau, tuo labiau įsibėgėja“, – šypteli pašnekovė. Ir priduria tai, ką susitikimuose jau išmokę unisonu kartoja ir jos mokiniai: „Vis dėlto svarbiausia – padėti pirmą tašką.“
