Dar prieš įsibėgėjant pokalbiui pašnekovui užsiminiau apie savo užmojį – lai interviu su virusų tyrinėtoju nė sykio nebus pavartotas žodis „koronavirusas“. Pritarimą biologijos mokslų daktaras Gytis Dudas davė: „Aš tik to ir laukiu, kada koronavirusą bus galima palikti užnugaryje.“ Pavyko – žodžių nepritrūko.
Dr. G. Dudas papasakojo apie Žirmūnuose prabėgusią vaikystę, po Valakampių tiltu gurkšnotą alų, patirtis Belgijoje, JAV, Švedijoje ir kodėl iš Kolumbijos kilusi žmona taip pamilo Lietuvą.
Buvo proga net pasvarstyti, ar įmanomas scenarijus, kad ilgą laiką tyrimų duomenimis kliovęsis, savo atrastus virusus lietuviškais vardais (keletas tokių, patekusių į pasaulinę duomenų bazę, yra „Galbut“, „Barstukas“, „Miglotas“, „Usinis“ ir kt.) vadinęs biologas vieną dieną viską mestų ir išvyktų medituoti į Indijos ašramą.
Virusai, mokslinė fantastika, muzika, filmai, vaizdo žaidimai, dviračių žygiai – dr. G. Dudo komforto zona. O kas – ne komforto?
– Įsivaizduokite: Jūs – fantastinio filmo herojus. Juostos veiksmas sukasi apie mirtiną, visa naikinantį virusą. Žmonijai gyvuoti liko savaitė. Ką per ją veiktumėte?
– Jeigu žinočiau, kad visiškai viskam ateina galas, pirmiausia, turbūt, pulčiau valgyti viską iš eilės. Dabar žmona man draudžia valgyti riebiai. Ko gero, ir šiaip pagaliau atsipūsčiau.
Įsivaizduoju, kad didelė dalis daug širdies į savo darbą įdedančių žmonių jaučia tarsi dėdami plytą į bendro žmonijos namo sieną. Visi statome, kad po mūsų kitiems liktų kas nors naudingo. Visgi jei tikrai nieko neliktų, tada, žinoma, elgčiausi savanaudiškai, viską daryčiau tik sau.
Beje, reikia pripažinti, kad dirbdamas evoliucijos srityje jaučiu, jog mane veikia ateistinė mąstysena apie gyvenimą ir supratimas, kad praktiškai niekas neturi jokios prasmės. Juk akivaizdžiai matau – aplink viskas, kas gyva, egzistuoja tik todėl, kad sugebėjo save nukopijuoti.
– Toks scenarijus – apie per savaitę žmoniją išnaikinantį virusą – realybėje įmanomas?
– Tikrai ne. Juk negyvename visiškoje maišalynėje. Transportavimo procesas, tarkime, nuo Žirmūnų iki džiunglių glūdumos Demokratinėje Kongo Respublikoje, užtrunka. Žinoma, paplitimas gali būti gana didelis, kad keltų problemų, kaip nutiko, pavyzdžiui, su ŽIV pandemija (sutarėme žodžio iš „k“ neminėti). Visgi tokį scenarijų įsivaizduoti sunku. Neįmanoma, kad kas nors taip efektyviai ir tolygiai visur paplistų.
– Paminėjote Žirmūnus – būtent šiame sostinės mikrorajone prabėgo Jūsų vaikystė. Kokie ryškiausi prisiminimai liko iš tų dienų?
– Iš pradžių su mama gyvenome Kalvarijų gatvėje, netoli dabar jau buvusios Šatrijos stotelės. Mirus seneliui, visa šeima persikėlėme gyventi į senelių butą Žirmūnuose. Tuo metu man buvo maždaug penkeri.
Vienas dalykas, kuris man labai siejasi su Žirmūnais, yra hiphopo muzika. Gal dėl urbanizacijos, visos kaimynystės vienodumo... Nepasakyčiau, kad iš vaikystės liko ryškesnių prisiminimų, nebent laiko leidimas su draugais, kasrytinis ėjimas į mokyklą, cigaretės prieš pamokas, po pamokų – alus po Valakampių tiltu.
– Už tą alų ir cigaretes pylos iš mamos, močiutės negaudavote?
– Dažnai sėkmingai išsisukdavau. Su cigaretėmis dažniausiai tiesiog sakydavo, kad čia mano reikalas. Močiutė pati rūkė pusę savo gyvenimo. Prieš keletą metų turėjo mesti, kadangi turėjo problemų su kraujagyslėmis. Tada ji patyliukais, kad nematytų jos vaikai, sėlindavo ir iš mudviejų su pussesere prašydavo cigarečių. Dėl alaus, aišku, gaudavau velnių, bet irgi kažkaip prasprūsdavau.
Kai išvykau į Belgiją, viskas tapo legalu – ten tiek cigaretės, tiek alus pardavinėjami nuo 16-os. Aišku, mamai vis vien nepatikdavo. Slėpdavau, kad rūkau.
– Į Briuselį išvykote Jūsų mamai gavus vertėjos darbą Europos Parlamente. Atskirtas nuo netinkamos Žirmūnų kompanijos surimtėjote, mokydamasis Europos mokykloje supratote turįs pašaukimą žingsniuoti mokslo keliu?
– Sakyčiau, draugai mane ne tiek vedė iš kelio, kiek sudarė aplinkybes pačiam iš jo išeiti. Vaikiškas noras padaryti įspūdį savo socialiniam ratui, šiek tiek mažiau kontrolės privedė prie visiškų kraštutinumų – kaip žinote, iki susprogdinto tualeto (dr. G. Dudas, mokydamasis Žirmūnų gimnazijoje, buvo susprogdinęs mokyklos tualetą – red. past.).
Augau posovietiniu periodu, čia buvau nuolat bombarduojamas labai tamsių dalykų: nuolatinės žinios apie nužudymus, prieš akis gatvėje matomas smurtas, ekonominės problemos, žmonių negatyvumas. O tada nuvyksti į Vakarus. Jeigu iš ko nors pasišaipysi, kas Lietuvoje tuo metu buvo visiškai įprasta, į tave bus kreivai pažiūrėta.
Nuvykęs į Briuselį buvau žiauriai vienišas: visiškai nauja aplinka, kitų vaikų kultūra... Galbūt kiek pagerėjo, kai artimiau susipažinau su vienu latviu, rumunu – posovietiniais veikėjais, kurie buvo bent kiek arčiau to, kas man buvo įprasta.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad sveikinatės iš nuosavo buto Žirmūnuose. Keliavote nemažai: iš Vilniaus mokytis į Briuselį, tada studijuoti į Edinburgą, po jo – dirbti į Sietlą, iš JAV – į Švediją. Ratas apsisuko, grįžote. Koks jausmas?
– Į Lietuvą stengdavausi grįžti kuo dažniau, tačiau kai gyvenau vakarinėje JAV pakrantėje, Sietle, laiko juostos buvo absoliučiai nesuderinamos su kokiu nors ryšio palaikymu – nei su Jungtine Karalyste, kur dirbo mano kolegos, nei su Lietuva. Nuo gimtinės mane skyrė 10 valandų skirtumas ir tūkstantį dolerių kainuojantis skrydžio bilietas.
Žmonai gavus darbą Švedijoje, persikraustėme į Europą. Na, o per pandemiją, kai tapo nebesvarbu pasirodyti darbe, grįžę į Lietuvą čia likdavome vis ilgiau. Praėjusią žiemą prabuvome visą piko periodą – nuo lapkričio iki sausio. Trims mėnesiams parvykome ir vasarą, o spalį grįžome galutinai.
Smarkiai persikraustymo nejaučiu galbūt dėl to, kad vis grįždami galėjome matyti, kaip situacija šalyje kasmet gerėja. Ko gero, nuolat gyvenant Lietuvoje tai pastebėti sunkiau. Pamenu, prieš keletą metų, kai parskridau iš JAV, leidomės į dviračių žygį po Lietuvą. Vairuotojai buvo tragiški – kelyje nejautė nei greičio, nei atstumų nuo dviratininkų. Nežinau, kas įvyko, bet grįžęs po metų pastebėjau, kad staiga visi tapo civilizuoti.
– Jūsų žmona – ne lietuvė. Kaip ji jaučiasi Lietuvoje?
– Ji yra iš Kolumbijos, susipažinome doktorantūros metais Škotijoje. Mafei (tikrasis jos vardas yra Maria Fernanda, bet kadangi Kolumbijoje beveik visų moterų vardai yra Maria, kreipiamasi vardu, sudarytu iš pirmųjų vardų skiemenų) Lietuva labai patinka.
Mano žmonos vaikystė nebuvo iš lengviausių. Kai ji gyveno Bogotoje, ankstyvaisiais 90-aisiais mieste buvo Pablo Escobaro teroro metas. Naujieji metai, buvimas šalia šaudyklos mano žmonai iki šiol kelia didžiulį stresą, todėl ji labai vertina gyvenimą šalyje, kurioje visiškai saugu.
Tiesa, kartais ji pati nesupranta, kaip čia saugu. Sykį, kai vaikščiojome prie Neries, mūsų, einančių per perėją, vos nepervažiavo didesnių gabaritų džipas. Aš instinktyviai tai mašinai parodžiau faką (vidurinį pirštą – red. past.), kad jie negerai daro.
Mafei buvo šokas. Ji galvojo, kad už tai turtingas mašinos vairuotojas mus sumedžios ir nušaus. Pietų Amerikoje gyvybės tiek daug nekainuoja. Užsirovus ne ant to žmogaus, net už mažiausius dalykus galima skaudžiai susimokėti. Taigi, iš šios pusės Lietuva yra visiška pasakų valstybė.
Aišku, tenka susidurti ir su įvairiomis kuriozinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, kai kurios institucijos galbūt nėra prisitaikiusios prie nelietuviškai kalbančių žmonių. Bet šiaip Mafei Lietuvoje viskas labai patinka – nuo maisto iki vaizdų. Na, šiek tiek kliūva nebent oras.
– Ką darbo dienomis veikia virusų tyrinėtojas?
– Priklausomai nuo to, kokiame darbo rašymo etape jis yra. Būna dienų, kai esu nusprendęs paruošti tam tikrus duomenis. Juos reikia surinkti, sisteminti, standartizuoti, surašyti. Ši dalis man dažnai būna nuobodi, bet kartu tądien turiu progą pasiklausyti, pavyzdžiui, tinklalaidžių ar paskaitų.
Būna ir tokių dienų, kai pasirodo kokie nors neįprasti tyrimų rezultatai. Aptikę ką nors naujo, gerai išmokyti virusų tyrėjai 2–3 kartus tikrina pirminius duomenis. Mokslininkai apžiūri visus galimus taškus, kurie būtų galėję vienaip ar kitaip nulemti tuos įdomius rezultatus.
Dažnas žmogus, aptikęs ką nors neįprasto, apsidžiaugtų, tačiau mano darbe yra šiek tiek kitaip. Jeigu tai, ką mokslininkas įtaria, pasitvirtina, dažniausiai tai yra geriau jo karjerai, bet ne žmonėms, kurie vėliau tuo serga. Taigi yra šioks toks disonansas, kai supranti, kad savo karjerą statai ant sveikatos apsaugos sistemos klaidų, galiausiai ir žmonių gyvybių.
Iš kitos pusės – turiu progą suprasti, kas vyksta kažkur toliau. Kad žinotume, kas vyko tam tikru metu, fitogenetikoje mums nereikia mėginių iš to laikotarpio – kadangi virusų genomai greitai mutuoja ir evoliucionuoja, jie užkoduoja šią informaciją. Net žymiai vėliau gavę tuos mėginius vos per akimirksnį galime visa tai pamatyti.
Mane taip pat labai žavi tai, kad tokiais atvejais dažnai gali pasiūlyti sprendimų ir žinai, jog suveiks. Maloni patirtis žinoti, kur yra svertas, kurį gali pasukti ir taip pakeisti tikrovę.
Dr. G. Dudo kurta Ebolos viruso plitimo animacija.
Beje, dar viena mano tipinės darbo dienos dalis – duomenų vizualizacija. Nors išleidžiame daug pinigų rinkdami ir analizuodami duomenis, jei suklupsime juos vizualizuodami, vos ne visos investicijos bus tarsi išmestos į balą, mat skaitytojui, mokesčių mokėtojui duomenys nebus pateikiami suprantamai.
Į duomenų vizualizaciją susideda daug dalykų: programavimas, idėjų perteikimas, estetika. Juk jeigu paveiksliukas bus gražus, žmonės norės į jį žiūrėti net nesuprasdami, kas tai. Mano Ebolos viruso plitimo vizualizacija yra laimėjusi tos programos, su kuria kūriau animaciją, apdovanojimą, žinau, kad ją rodo vaikams darželiuose.
Na, o nuobodžiausia mokslininko gyvenimo dalis man – straipsnių rašymas ir įvairūs finansavimo prašymai. Vietoje straipsnių rašymo mieliau skaityčiau pranešimus, o su finansavimo prašymais man nesiseka, labai nemėgstu to daryti.
– Teko skaityti istorijų, kai tam tikrame gyvenimo etape gerbiami, pasižymėję mokslininkai meta darbą ir išvyksta, pavyzdžiui, į vienuolyną Tibete. Jūsų nestebina, kai žmogus, visą gyvenimą kliovęsis tyrimais ir duomenimis, ima ir atsigręžia į spiritualistines paieškas?
– Mokslininko įvaizdį nulemia populiarioji kultūra, tai, ką matome filmuose, serialuose. Juk viešojoje erdvėje tikrai nepamatysime tiek daug interviu su mokslininkais, kiek, pavyzdžiui, su meno žmonėmis. Nenuostabu, kad tuose filmuose populiarūs mokslininkų šaržai, mat tą turinį taip pat kuria visuomenė, viešojoje erdvėje nemačiusi daug mokslininkų.
Manęs visiškai nestebina mokslininkai, kurie, daug laiko atidavę mokslui, iškeičia jį į kitus, atrodytų, neįprastus mokslininkams dalykus. Visgi mes esame lygiai tokie patys žmonės. Mokslas daug kam yra pašaukimas, bet nereikia pamiršti, kad daliai tai yra tiesiog darbas, į kurį, išmokęs žaidimo taisykles, ateini susirinkti atlyginimo.
Nemanau, kad kas jau yra mokslininkas, tas visą likusį gyvenimą būtinai juo ir bus. Yra gausybė beprotiškų pasikeitimų. Tarkime, PGR metodo išradėjas link karjeros galo visiškai išprotėjo – pradėjo neigti, kad ŽIV sukelia AIDS, Nobelio premijos pinigus, man regis, išleido narkotikams. Tarp mokslininkų yra įvairaus plauko žmonių.
Žinoma, žymiai dažniau nei bendroje populiacijoje čia pasitaiko būtent tų stereotipinių mokslininkų, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, kurie pasižymi visišku, galbūt net nesveiku pasišventimu darbui. Beje, tai moksle didelė bėda. Labai dažnai savanoriškai tiesiog persidirbame ir darbui skiriame žymiai daugiau valandų, nei už tai gauname.
– Tai galimybės, kad kada nors išvyksite į ašramą Indijoje, neatmetate?
– Scenarijų, kuriame pereičiau į tradicinį dvasingumą, šiuo metu man įsivaizduoti gana sudėtinga. Visgi jei ateityje prarasčiau tikėjimą tuo, ką darau, pamatyčiau, kad pasišventimas žmonijos progresui neduoda tiek daug ilgalaikės naudos, įsivaizduoju, kad nusisukčiau nuo grynai akademinio mokslo.
Galbūt labiau susitelkčiau į tuos dalykus, kurie man patinka labiausiai: duomenų vizualizacijas ar ką nors, kas arčiau meno. Gal patraukčiau į privatųjį sektorių, jame mokslininkai dabar labai geidžiami. Bet nežinau, ar mane taip vilioja pinigai, kad būčiau linkęs susitaikyti su didesniu apribojimu laisvės, kurią turiu dirbdamas mokslininku.
– Savo asmeniniame puslapyje prisistatote: Evolutionary biologist by training, a rogue by nature (liet. Evoliucinės biologijos specialistas iš profesijos, šelmis iš prigimties). Apžvelgus Jūsų socialinius tinklus belieka sutikti. Štai feisbuke savo nuotraukų albumus esate suskirstęs taip: „Places Where I Drink“, „People I Drink With“ (liet. „Vietos, kuriose geriu“, „Žmonės, su kuriais geriu“) ir pan. Galbūt turite asmeninę misiją laužyti tuos mokslo žmones gaubiančius stereotipus, apie kuriuos užsiminėte?
– Galbūt nedarau to tikslingai, tiesiog atrodau taip, kaip noriu atrodyti. Manau, mano išvaizda ir tai, kad esu mokslininkas, nieko neturėtų niekaip stebinti. Tiesa, šiuo klausimu atskirtis tarp Lietuvos ir Vakarų šiek tiek jaučiasi.
Kartais paskaitęs feisbuko komentarus matau žmonių, kurie apie mane rašo: „Būtų smagu įsivaizduoti tokį žmogų sėdintį šalia garbių mokslininkų Vakaruose.“ Būtent taip viskas ir atrodo. Vakaruose niekada nesu sulaukęs jokio komentaro apie išvaizdą, nes ten visi žiūri tik į tavo darbus.
Kita vertus, tų komentarų stengiuosi visai neatmesti, mat jie man suteikia motyvacijos moksle siekti dar daugiau. Idealiausias scenarijus būtų pasiekti tokį lygį, kada mane pamatę žmonės pirmiausia pagalvotų apie mano darbus ir bet kokia mintis apie išvaizdą būtų tiesiog juokinga.
– Jūs Lietuvoje jau tapote žinomas – dažnai kaip ekspertas kalbate per televiziją, dalijate interviu portalams. Gal vaikščiodamas po Žirmūnus buvote sutikęs kokį savo mokytoją, kuris būtų pasidžiaugęs Jūsų pasiekimais? Gal sulaukiate mokytojų laiškų, žinučių?
– Dar neteko. Tiesa, yra keletas mokytojų, kuriems aš pats norėčiau pažiūrėti į akis. Vis tik pirmaisiais 10–15 nepriklausomybės metų dar buvo jaučiama sovietinė kultūra, dažnas mokytojas neslėpė pagiežos mokiniams. Nesakau, kad to visai nenusipelniau, bet išeina užburtas ratas: jeigu mokytojas norės tave nusodinti, tai ir nusodins, o tada automatiškai iš tavęs nieko ir nebus.
Žinoma, yra ir tokių mokytojų, apie kuriuos būtų įdomu ką nors išgirsti. Pavyzdžiui, tikra žemaitė, mano pradinių klasių mokytoja Poškienė. Manau, jos auklėjimas daugeliui klasiokų paliko gilų įspaudą. Taip pat buvo keletas biologijos mokytojų, kurios bent iš dalies suprato, kad šioje srityje iš manęs galbūt gali kas nors išeiti.
– Viename interviu minėjote, kad norėtumėte tapti dėstytoju. Sakėte, kad žinių perdavimas lietuviams ar mūsų šalyje dirbantiems mokslininkams yra vienas didžiausių Jūsų prioritetų. Be savo mokslinės srities žinių, ko dar mokytumėte jaunuolius? Galbūt tų gyvenimiškų pamokų, kurių trūko pačiam?
– Pastebiu, kad yra situacijų, kuriose esi akivaizdžiai neteisus, nebeturi argumentų, bet vis tiek bandai kažką laužyti vien tam, kad nepasirodytum pralaimėjęs, nors pačiam dažnai dėl to darosi gėda. Mano galva, vienas iš apskritai žmonėms vertingiausių dalykų yra sugebėjimas priimti tai, kad klysti, ir kartu išmokti argumentavimo, diskutavimo kultūros.
Šiuo metu pasaulyje opi problema yra populizmas. Ji dar labiau gilėja su socialiniais tinklais, kurie veikia pagal neaiškius algoritmus, iš visuomenės susipriešinimo, turbūt, gaunančius daug naudos. Jeigu gebėtume komunikuoti pagal seniai seniai išaiškintas diskusijos taisykles, man atrodo, visiems nuo to būtų tik daugiau naudos.
– Introvertai ir ekstravertai – prie kurių priskirtumėte save?
– Esu visiškas introvertas. Pasitaiko aplinkybių, kai pasilepinu ekstravertiškumu, bet ypač naujose situacijose man sudėtinga užvesti naują pokalbį. Man nesiseka kažkuo užsidegti, kai nesu savo komforto zonoje, kai diskusijos sukasi ne apie mokslą, mokslinę fantastiką, žaidimus, muziką ir pan. Žinoma, yra atvejų, kai būnu ekstravertas. Dažniausiai tais atvejais mane supa itin artima aplinka ir būna išgerta daug alaus.
– Esate biologijos srities mokslų daktaras. Apie rūkalų ir alkoholio žalą sveikatai, turbūt, esate girdėjęs?
– Rūkyti mečiau jau senokai – beje, mesti žymiai lengviau negu pradėti. Na, o su alumi irgi elgiuosi atsargiai, žinau visas rekomendacijas (šypteli).
– Artėja Kalėdos. Su kuo jos Jums asocijuojasi?
– Kalėdos man visų pirma siejasi su šeima. Tai pagrindinė mūsų šeimos šventė, per kurią susirinkdavo pati didžiausia šeimos grupė, kokia vienu metu gali būti vienoje vietoje.
Ko gero, paminėčiau ir adventą, apie jį, kaip susimąstymo laiką, mums dažnai kalbėdavo jau minėta pradinių klasių mokytoja. Paprastai šiuo laikotarpiu priverčiu save šiek tiek sustoti, nes labai lengva įsivažiuoti su visokiais darbais ir pamiršti, kad yra ir kitų dalykų. Kad kartais galima tiesiog stabtelėti, leisti sau apie ateitį, praeitį šiek tiek pagalvoti iš tolesnės perspektyvos.
