Kai padarė karjerą ir tapo vadovu, Šarūnas metė darbą. Kai įsirengė savo namus, nutarė pradėti kurti žaislinius. Ir ne tik namukus – dar ir vienaragius, burtų lazdeles. Per karantiną jis tapo žaislininku ir dėl savo sprendimo sako nejautęs nė trupučio baimės. Juk po namus bėgioja dukra – pati geriausia žaislų kokybės kontrolierė. O ir pats Šarūnas, dirbdamas su medžiu, jaučiasi nurimęs, net miega geriau.
Dar ne taip seniai Šarūno Kisevičiaus gyvenimas atrodė, kaip pats apibūdina, standartiškai: darbas nuo 8 iki 17 val. biure, septynerius metus trukusi sėkminga karjera logistikos srityje, atvedusi iki vadovo pozicijos. O tada, sako paprastai – atėjo laikas išeiti iš darbo.
„Gimus dukrai, visą laiką skirdavau tik jai, darbui ir buičiai. Kažkur kirbėjo, kad norisi daugiau laiko skirti ir tam, kas patinka. Darbe buvo nueitas kelias, daug visko išmokta, galbūt jau darėsi šiek tiek nuobodu, trūko naujų iššūkių, kūrybiškumo“, – portalui LRT.lt pasakoja Trakų rajone gyvenantis Šarūnas.
Paskutinėmis savaitėmis į darbą eidavau kaip ant sparnų – kai jau žinojau, kad išeisiu, nuotaika buvo visai kita.
Iš darbo jis ėjo tiesiai į... nežinomybę. Neslepia – aplinkiniai jo sprendimo per karantiną mesti stabilų darbą nesuprato. Ir nors pats nujautė, kad po vasarinio atoslūgio rudenį panirsime į antrąjį karantiną, Šarūnas sako absoliučiai dėl nieko nesibaiminęs.
„Paskutinėmis savaitėmis į darbą eidavau kaip ant sparnų – kai jau žinojau, kad išeisiu, nuotaika buvo visai kita, – prisimena Šarūnas. – Ilgą laiką buvau neatostogavęs, tad nusprendžiau kelis mėnesius išvis nieko nedaryti, neieškoti naujo darbo. Nors namus buvome nusipirkę prieš 5 metus, buvo susikaupę nebaigtų darbų, kadangi viską dariau pats. Kurį laiką tiesiog dirbau kieme, leisdavau laiką su dukra.“
Žaislų idėja kilo savanoriaujant darželyje
Atėjus laikui, tėvai nutarė leisti dukrą į netoli namų esantį lauko darželį. Šarūnas pasakoja, kad mergytė ilgą laiką buvo įpratusi matytis tik su mama ir tėčiu, tad pradžia, o dar po karantino, buvo nelengva.
„Kadangi žmona jau buvo grįžusi į darbą, aš du mėnesius, kol dukra įprato pasilikti visą dieną, praktiškai gyvenau darželyje tarp vaikų. Su vaikais sugalvodavome įvairiausių žaidimų. Jeigu jie paprašydavo, pavyzdžiui, burtų lazdelių, jų pagamindavau.
Tada dieną per savaitę ėmiau savanoriauti darželyje. Galvodamas veiklas vyresniems vaikams, jas siedavau su rankdarbiais, medžiu. Pradėjau iš medžio daryti žaisliukus – taip viskas ir prasidėjo“, – ir vėl paprastai sako Šarūnas.
Tiesa, medį pamilęs jis buvo jau seniau. Pamena, kaip prieš 9 metus pagamino drabužių kabyklą – pirmąjį savo dirbinį. Pats buvo susimeistravęs irklentę, savo rankomis įsirengė namus. Šypteli, kad, žiūrint į savo pirmuosius dirbinius, šiandien didelis susižavėjimas nekyla. „Bet juk mokytis tai reikėjo“, – priduria.
Žaislų kokybės kontrolierė – dukra
Nors profesionaliu dailide vadintis nedrįsta, Šarūnas jau spėjo pamiklinti ranką ir šių metų rugsėjį – vos prieš porą mėnesių atidarė internetinę medžio dirbinių krautuvėlę. Anksčiau darbuodavęsis tiesiog namo katilinėje, Šarūnas šalia namų įsirengė dirbtuvėles – dabar pjausto, šlifuoja, lakuoja ten. O projektuoja žaislus prieš miegą.
Iš tiesų, atidarydamas parduotuvę nė sekundės negalvojau, kad galėčiau iš to gyventi. Tiesiog norėjau turėti vietą, kurioje galėčiau dalytis tuo, ką darau.
„Kai išėjau iš darbo, stipriai pasitaisė mano miegas. Anksčiau žmona užmigdavo per porą minučių, o aš galėdavau gulėti visą valandą. Dabar atsigulus mintys sukasi apie tai, ką darysiu rytoj, ką galiu patobulinti, padaryti greičiau. Tik tas projektavimas trunka trumpai, nes greitai atsijungiu“, – šypteli Šarūnas.
Jo kurti žaislai – burtų lazdelės, namukai, vienaragiai, elniai – natūralios medžio spalvos, juos čiupinėjant jaučiama medienos tekstūra. Toks ir sumanymas – neslėpti natūralumo po dažų ir lako sluoksniu, sako Šarūnas.
Ir nors šmėsteli mintis, kad mediniai žaislai gal jau bus išėję iš mados, „Kese Wood“ žaislininkas įsitikinęs – minimalistiniai žaislai kur kas labiau žadina vaikų vaizduotę nei plastikiniai blizgučiai. O ir jaunoji tėvelių karta, rodosi, pavargo nuo plastiko, vis dažniau atsigręžia į natūralumą, ekologiją.
„Pamenu, kai stačiau terasą, mano dukra susirinko likusias atraižas ir ėmė kažką iš jų statyti. Mačiau, kad jai nereikia plastiko, blizgučių ar ko nors sudėtingo, pakanka kaladėlių. Tad dabar viską, ką sukuriu, nešu jai. Dukra viską išbando, aš pasižiūriu, kas negerai, kur ką pataisyti, – sako Šarūnas. – Galbūt mediniai žaislai mano kartai kelia nostalgiją.
Juk nors mūsų vaikystėje plastiko jau buvo, kartais išlenda tų paprastesnių, nebūtinai medinių, žaislų atsiminimai. Mane spalvos, žaislai su daugybe detalių vargina, o medis atneša ramybės. Ir jeigu medinis žaislas atsibosta ar sulūžta, jis grįžta atgal į gamtą, į krosnelę.“
Idėjos ėmėsi negalvodamas apie pinigus
Kol kas Šarūno žaislų pirkėjai – lietuviai, tačiau ateityje žaislininkas turi sumanymą plėstis į užsienį. Vis ketina pradėti daugiau užsiimti reklama, tik šypteli, kad nors darbe sukauptos rinkodaros patirties jam tikrai netrūksta, kurti žaislus kur kas maloniau, nei juos pardavinėti. Beje, dabar Šarūnas ruošiasi mugėms – nori pabendrauti su pirkėjais, aprodyti jiems savo dirbinius gyvai.
„Suprantu, kad reikia, bet net nelabai noriu užsiimti didele reklama, brukti. Norėtųsi, kad žmonės ateitų patys. Jeigu jiems tinka – įsigyja, jei ne – nenoriu įpiršti prievarta. Manau, tokių žmonių tikrai yra ir, tikriausiai, daugės.
Iš tiesų, atidarydamas parduotuvę nė sekundės negalvojau, kad galėčiau iš to gyventi. Tiesiog norėjau turėti vietą, kurioje galėčiau dalytis tuo, ką darau. Tai, kad turiu krautuvėlę, man kelia labai didelį pasitenkinimą“, – kalba Šarūnas.
Visada yra kelias į biurą. Dabar tokios galimybės apsisukti ir grįžti į patogias vėžes, kad bijoti suklysti, ką nors ne taip padaryti... nebe tie laikai, manau.
Galima ir pragyventi, ir gyventi
Pašnekovas šypteli – dabar, kai išgyveno tokį virsmą, pastebi ir kitus žmones, kaip jis sako, žiūrinčius blizgančiomis akimis ir taip pat norinčius, tik bijančius ką nors keisti. Žaislininkas nė neslepia, kad tai jį motyvuoja, skatina būti geruoju pavyzdžiu.
O jei kyla klausimų, ar metus darbą ir gyvenant iš kūrybos pinigų pakaks ne tik duonai, bet ir sviestui, Šarūnas sako – reikia mažiau galvoti ir tiesiog daryti.
„Visada yra kelias atgal. Visada yra kelias į biurą. Dabar tokios galimybės apsisukti ir grįžti į patogias vėžes, kad bijoti suklysti, ką nors ne taip padaryti... nebe tiek laikai, manau. Ir tikrai, galbūt kai kuriuos dalykus supaprastinus, galima iš to pragyventi.
Juolab kad įsivažiuoji, gimsta naujų idėjų. Aš pats iš pradžių ketinau daryti vazeles, paskui atsirado žaislai, dabar – dar didesni projektėliai. Viskas išėjo tarsi gniūžtė, ir ji ridenasi toliau“, – kalba Šarūnas. Priduria, kad nereikalingomis mintimis apie baimes ar klausimais „o kas, jeigu?“ jis tiesiog neapsikrauna.
O ir toji ramybė, kurią jaučia dirbdamas su medžiu, atperka viską, tikina žaislininkas. „Tikiu, kad man iš kūrybos pavyks ir pragyventi, ir gerai gyventi. Gal ne kiek finansiškai, bet man gyvenime labai svarbu ramybė.
Supaprastinti finansinius lūkesčius man žymiai paprasčiau, nes aš supratau, kad galima gyventi be streso, be nereikalingų įtampų. Tai atveria kūrybiškumą“, – šypteli žaislininkas Šarūnas.
