Arnas metė verslą Tenerifėje, grįžo į Vilnių ir nutarė – ieškos savęs. O kol ieškojo, Andrius jį pakvietė talkon remontuoti seno buto. Po darbų bičiuliui pasiūlė į pirtį. Po kurio laiko jiedu tą pirtį nusipirko ir per gerą mėnesį viską atnaujino. Išspaudė ne vieną prakaito lašą, paaukojo ne vieną valandą, kurią būtų galėję skirti mylimosioms. Ir nors, sako, namo iš tokio verslo nepasistatysi, klausimų jiems nekyla – verta.
Vienas malonumas susipažinti su dviem draugais – Arnu Repečka ir Andriumi Jurkšaičiu. Abu linksmi, draugiški, kūrybingi. Tik Arnas – didesnis spirgalas, o Andrius – labiau dzen. Ką Arnas papasakos trisdešimčia sakinių, Andrius sutalpins į tris. Bent taip tikina jie patys.
Arnas ir Andrius drauge su komunikacijos specialiste Juste Užkuraityte slepiasi po Vilniaus miesto pirties „Ivanas muša gongą“ pavadinimu. Tiksliau, visai nesislepia – priėmę į nedideles, bet jaukias patalpas, kiekvienam klientui pasisiūlo pravesti ekskursiją. Tik įprastai turas vyksta 3 minutes, o šįkart užtruko 63.
„Žinote, mane kartais nervina žmonės, kurie kiekvienai situacijai turi istoriją. Iš kitos pusės, nuo savęs nepabėgsi“, – garsiai pasvarsto Arnas. Kad šmaikštauja, išduoda tik jo akys. Andrius įpila arbatos, o tada abu pradeda pasakoti.
Lemtinga pradžia: į pirtį atėjo nusiprausti po darbų
Arną ir Andrių prieš kurį laiką suvedė antrosios pusės, kiokušino sportas, galiausiai – ir pirtis. Kiek anksčiau Arnas dar gyveno Tenerifėje, ten turėjo savo verslą. Tas verslas nelabai sekėsi, tad nutarė jį parduoti ir grįžti į gimtąjį Vilnių.
„Kitą verslą – kavinę – buvau palikęs savo kolegei. Grįžęs pamačiau, kad jai labai gerai sekasi, tad nutariau, jog iš jos atimti darbą būtų nesąžininga. Tada pradėjau ieškoti savęs. Pradėjau dar vieną – importo verslą, jis man sekėsi vidutiniškai.
Galiausiai pasiekiau kryžkelę, turėjau apsispręsti, ar investuoju mūsų su antra puse pradiniam buto įnašui skirtus pinigus ir laukiu 2–3 metus su dideliu klausimu, ar tas investicijas pavyks atsiimti“, – pasakoja Arnas.
Kol Arnas gyveno profesiniais ieškojimais, Vilniuje gyvenęs Andrius nėrė į naują projektą – Kalvarijų gatvėje įsigijo seną butą, nutarė jį atstatyti. „Ateik padėti, vis tiek nieko neveiki“, – talkon pakvietė iš Tenerifės parskridusį bičiulį.
„Pamenu, dirbame – murzini, su statybine apranga, o Andrius ir sako: „Žiūrėk, vakare, po talkos, nusivesime jus nusiprausti į netoliese esančią pirtį.“ Buvo lapkritis, šalta. Pamaniau, bus nuostabu“, – pasakoja Arnas. Prisiminė jau seniai norėjęs ten nueiti, mat apie pirtį intriguojančiu pavadinimu jau buvo skaitęs, kol sėdėjo lėktuve Tenerifė–Lietuva.
O štai Andriui ėjimas į sauną – ilgametė tradicija. Dar vaikystėje, kai gyveno Tauragėje, tėtis jį nuolat vesdavosi į miesto pirtį. „Pirtin esu įpratęs eiti kas savaitę, tą sėkmingai ir darau“, – šypteli jis.
Kai pirties reikalai ėmė važiuoti žemyn, pasisiūlė ją nupirkti
Prieš trejus metus Kalvarijų g. atsidariusi pirtis tada atrodė visai kitaip nei šiandien, tik išorės sienos buvo taip pat ryškiai geltonos. Arnui su Andriumi čia patiko – jie į pirtį pradėjo vaikščioti po du sykius per savaitę, susipažino ir su pirties įkūrėju Kazimieru.
Prabėgo ruduo, žiema, karantinas, likę vasaros mėnesiai. Arnui atėjo laikas priimti svarbų sprendimą dėl investicijų naujame versle. Kaip tik tuo metu jiedu su Andriumi pastebėjo, kad pamėgtos pirties reikalai, liaudiškai tariant, važiuoja žemyn, mat šeimininkas jėgas sutelkė į naują verslą. Arnui su Andriumi vis kildavo pamąstymų, kad čia būtų galima padaryti ką nors įdomiau. Jų pačių žodžiais – buvo neišnaudojamas šios vietos potencialas.
„Pasakiau sau „ne“ – investicijų rizika labai didelė, tad naująjį verslą gesinu, kol galiu, nes vos ne rytoj man būtų tekę pasirašyti sutartį su vienu didžiausių Lietuvoje prekybos centrų, o tada išėjimo atgal jau nebebūtų buvę. Ir tada man, kaip kokiam romantikui, susijungė laidai: turiu maitinimo verslą, myliu pirtį, mudu su Andriumi galėtume būti puikūs partneriai ir administruoti tokią vietą“, – apie kilusią mintį nusipirkti miesto pirtį pasakoja Arnas.
Vyrai susitiko, pasikalbėjo, paskaičiavo ir nutarė – rizikinga, bet darys. Pasisodino pasitarti pirties savininką. „Gerai, parduodu“, – sutiko šis. Taip rugsėjo 30 d. Arnas su Andriumi tapo naujaisiais pirties šeimininkais.
Ant kulnų jau mynė naujas karantinas, bet, lyg to būtų buvę maža, vyrukai išsikėlė dar vieną iššūkį: viešai paskelbė atidarysiantys atnaujintą pirtį lapkričio 3 d. Dirbo dienomis ir naktimis, pasamdė dvigubai daugiau meistrų, viršijo numatytą biudžetą, bet planą įvykdė. Ranką pridėjo ir architekte dirbanti Andriaus mergina.
„Dirbome šveicarišku principu – kaip laikrodukai. Atsidarėme lapkričio 3 d., gavome komplimentų, o lapkričio 7 d. užsidarėme, nes prasidėjo karantinas“, – sako Arnas.
Viešąja pirtimi niekaip nepavadinsi
Kalbų apie karantiną šįkart neplėsime – kaip sako pirties šeimininkai, lengva nebuvo, bet išgyventi pavyko. O ir kai ką atima, gyvenimas, žiūrėk, ką nors duoda. Šio teksto herojams pandemija davė laiko, per jį kilo ne viena nauja idėja.
Būtent po karantino pirtyje prigijo nauja tvarka: pirmadieniais pirtimi lepinasi šeimininkai, antradieniais – vyriška kompanija, trečiadienio vakarus pirtininkė veda moterims, ketvirtadieniais vyksta vyrų vakaras su pirties meistru, savaitgaliais – privatūs pirties vakarėliai, po du per dieną.
Į pirtį vienu metu priimami 12 iš anksto užsiregistravusių pirties entuziastų. Andrius sako, kad maloniausia jam – stebėti, kaip pirties malonumai sujungia skirtingas kartas. „Pavyzdžiui, visai neseniai mūsų klientas Donatas atsivedė į pirtį savo tėtį. Sėdi 11 vienas kito anksčiau nemačiusių vyrų, o visi randa bendrą kalbą – ir studentai, ir garbesnio amžiaus žmonės“, – džiaugiasi jis.
Kaip jau supratote, ne vieną klientą Arnas su Andriumi gerai pažįsta, vadina vardu. Su kai kuriais kartu sėdėdavo pirtyje, kai ši dar priklausė ankstesniam šeimininkui. Lojaliausiems pirties lankytojams Arnas su Andriumi leidžia, kaip patys sako, šeimininkams tarkuoti užpakalius ir siūlyti idėjas.
Štai, pavyzdžiui, bare lankytojų prašymu tiekiamas jų pačių išrastas sveikuoliškas citrusų skonio gėrimas. Tokį pirties šeimininkų ir lankytojų bendravimą vyrukai vadina sinergija ir tikina – taip tinka abiem pusėms.
Gal todėl sunku šią vietą pavadinti viešąja pirtimi. Šeimininkams mielesnis angliškas terminas social club – vieta, kurioje svarbūs ne tik pirties ritualai, bet ir bendravimas: čia žiūrimos sporto varžybos, išnyksta barjerai, atsigauna siela. O ir viskas parūpinta, atsinešti svečiams reikia nebent piniginę.
Tiesa, Arnas prisimena: būna klientų, kurie į pirtelę įžengia rūsčiu veidu, taip ir sakančiu „nustebinkit mane“. „Po 3 valandų pirties tas pats žmogus prieina, apsikabina ir sako: „Užregistruokit kitai savaitei.“ Mes kiekvieną lankytoją pasitinkame kaip unikalų, gal dėl to žmonėms čia patinka“, – svarsto Arnas.
Siūlo ramybę kaip kaime, vaizdą – it Malaizijoje
Pirties lankytojai gali išbandyti įvairiausius kvapnius ir sveikatinančius pirties ritualus, šalčio praktiką, išsiperti vantomis, pamirkti karštame kubile. Priedas – ramybė kaip kaime, nors vaizdas it Malaizijoje, tiesiai į Vilniaus dangoraižius.
Andrius šypteli: „Siūlome ne miesto malonumus mieste.“ Tuoj pat priduria, kad turi ir svarbią misiją – iš vilniečių ir kitų Lietuvos gyventojų galvų išgyvendinti klaidingus įsitikinimus apie pirties procedūras.
„Daugelis suvokia, kad pirtyje turi būti 100 laipsnių – ateini, tau degina nosį, odą. Sėdi, kenti ir tik išėjęs iš pirties atsigauni. Mes šį stereotipą verčiame aukštyn kojomis ir rodome, kad pirtis neturi būti deginanti. Pakanka 50–60 laipsnių ir gero garo“, – sako Andrius.
Čia pasitarnauja garsioji suomiška pirties krosnis, ne tik pamilta Vilniaus pirtininkų, bet ir pripažįstama visame pasaulyje. Rodydamas į nuo vakar dienos dar šiltą krosnį, Andrius pasakoja, kad ji veikia it moderni dūminė pirtis.
„Ugnis eina tiesiogiai per akmenis, jų krosnies apačioje prikrauta maždaug 300 kg. Jie įkaista iki maždaug 500 laipsnių karščio – būna, net paraudonuoja. Kai pirtis įšyla iki malonios 50–60 laipsnių temperatūros, išvalome žarijas, kad į patalpą neitų smalkės ir žarijos.
Galiausiai sujungiame natūralius elementus: ugnį, akmenį ir vandenį. Samteliu užpylę vandens ant akmenų, gauname momentinį garą. Jis būna labai karštas, bet kartu prisotintas deguonies, tad pirtyje netrūksta oro“, – pasakoja Andrius. Pirties krosnis kūrenama maždaug 6 valandas, iškūrenta gali būti naudojama panašiai tiek pat laiko.
Tiesa, lankytojai per 3–4 valandas ne visada išnaudoja visą krosnies pajėgumą, tad Arnas, rytais atėjęs į darbą, pirmiausia nusimeta rūbus ir traukia į dar šiltą sauną. „Pusvalandį pasėdžiu pirtyje, o tada su kava ir darbais pradedu dieną“, – sako jis.
Žavesio šiai pirčiai teikia ir jos vieta. „Ar yra tekę būti pirtyje palėpėje?“ – kas laukia, dar prieš pradedant lipti laiptais išduoda Andrius. O Arnas priduria, kad būtina pasižvalgyti pro pirtyje įrengtą langelį. „Ateidavau ir atsisėsdavau čia, kai man būdavo labai sunku.
Tokia meditacija stebėti troleibusus, vaikščiojančias bobulytes. Matyti ir Kalvarijų turgus. Asmeniškai aš per pirtį pamilau rudenį, lietų, sniegą. Pirtis man tapo raktu į stabilesnę nuotaiką“, – pasakoja jis.
Gal dėl to, juokiasi, žmonės čia, it kokiame kazino, praranda laiko nuovoką. „Todėl ant sienos įtaisėme laikrodį“, – šypsodamasis rodo Arnas.
Verslauti vienas su kitu nepabijojo: pajuto žiežirbą
Ko gero, skalbyklos, į kurią Arnas su Andriumi kas rytą neša plauti skalbinius, darbuotojos paliudytų – į Vilniaus centre esančią pirtį vėsesniu oru surinkti 12 žmonių nėra iššūkis. Šeimininkai ir patys pastebi, kad pirties kultūra Vilniuje populiarėja.
„Visgi tai nėra toks verslas, iš kurio galėtum namą pasistatyti. Galbūt ilgainiui. Bet dabar tiek Andrius, turėdamas pagrindinę darbovietę, tiek aš, turėdamas dar kitą verslą, tiesiog labai gerai leidžiame laiką. Na, ir užsidirbame antrą algą, taigi, galime, pavyzdžiui, remontuotis butą“, – sako Arnas.
Vasarą verslas sulėtėja, bet išsilaikyti pavyksta – pirtelėje švenčiami bernvakariai, mergvakariai. O yra ir tokių klientų, kurie pirties neatsisako net tada, kai už lango svilina 35 laipsnių kaitra, tikina pašnekovai.
Paklausti, ar yra girdėję posakį, kad draugai ir pinigai turi eiti atskirai, Arnas su Andriumi nutyla. Susižvalgo. Arnas prabyla pirmas: „Aš atsakymą turiu.“ Andrius duoda leidimą: „Tai šauk.“
„Žinote, čia kaip santykiai su antra puse. Tu tiesiog pajauti, kad yra žiežirba. Matau, kad Andrius yra labai adekvatus, atsakingas ir šaunus. Neturėjau jokių abejonių, kad tai yra teisingas žmogus. Plius – jis myli pirtį“, – sako Arnas.
Andrius jam paantrina: „Sėdi nuogas pirtyje vienas prieš kitą – iš kur čia dar konfliktai ar priešpriešos gali būti.“
Pasirodo, jokio Ivano niekada nebuvo
Laiptais nusileidžiame į apačią – ten pat, kur ir pradėjome ekskursiją. Tada dar nežinodami, jog arbatą teks gerti jau šaltą. Susitikimą užbaigiame kalbėdamiesi apie paslaptingąjį gongą mušantį Ivaną. Pasirodo, jokio Ivano niekada nebuvo, bet gal atsiras – šiuo metu vyrukai kaip tik kuria legendą, tik dar nežino, ar ją kur panaudos.
„Žinome, kad šios vietos įkūrėjas buvo labai kūrybingas žmogus. Gal pirties pavadinimą bandė pritempti prie istorijos – pasirodo, maždaug 1890 m. tiek Kalvarijų g., tiek centre buvo ne viena viešoji pirtis. Bet gali būti, kad jam šis pavadinimas kilo visai atsitiktinai, o mums jis labai patiko, tad tokį ir užpatentavome“, – sako Arnas.
Papasakoti dar būtų ką – apie visai čia pat, už kiemelio tvoros, gyvenančią kaimynę Svetlaną, į kai kuriuos pirtelės dalykus pažiūrinčią pro pirštus, apie jos piktą, bet geros širdies šunį Le Broną, apie kaimynystėje dirbantį kompiuterių meistrą.
Bet šias istorijas palieku patiems Arnui ir Andriui – jie ne tik bet kokį skeptiką privers pamėgti pirtį, bet ir išspaus šypseną paties didžiausio rimtuolio veide. O ir ateities idėjų jiems kirba tiek, kad, kaip patys sako, net širdis kalatojasi. Gal ir apie jas papasakos.
