Jurgita ir Egidijus Koncevičiai nutarė ištesėti kadaise močiutei duotą pažadą apsigyventi jos sodyboje Pasvalio rajone. Vos spėjo pakeisti seno namo langus ir krosnį – baigėsi santaupos. Susikrovę daiktus, sutuoktiniai patraukė į Norvegiją. „Metelius padirbsim ir grįšim“, – pasižadėjo. Grįžo po 4 metų, bet močiutės namą sutvarkė. Dar jame įsirengė dirbtuves – dabar čia savo rankomis apdirba medį, pina makramė.
Ši Jurgitos ir Egidijaus istorija, galima sakyti, prasidėjo prieš dešimt metų. Vieną vasaros vakarą Egidijus nusivežė studijų laikais Kaune sutiktą mylimąją Jurgitą į jau negyvenamą močiutės sodybą ir paklausė: „Ar norėtum čia gyventi?“
Jurgita, miestietė, visas vasaras leisdavusi kaime ir svajojusi, kad, kai užaugs, būtinai ir pati gyvens kaime, į mylimojo klausimą atsakė klausimu: „Kodėl gi ne?“
Močiutės namas Egidijui buvo brangus – čia pralėkė visos vaikystės vasaros. Sykį, kai būrys anūkų sugužėjo pas močiutę, ši paklausė, kas gyvens name, kai jos nebebus. Ranką pakėlė Egidijus.
„Matyt, močiutei tai įsirėžė atmintin. Prieš mirtį ji Egidijui paliko savo 1966 metais statytą namelį su jį supančia beveik 50 arų žeme“, – portalui LRT.lt pradeda pasakoti Jurgita.
Užsidirbti namui išvyko į Norvegiją
Kai nutarė, kad kraustysis, sename name niekas nebuvo gyvenęs jau 10 metų. Aplink gryčią rangėsi vijokliai, krūmai. Buvo svarstymų namą visai nugriauti, sako Jurgita, bet mintis nepalikti nieko, kas primintų buvusius namus, pasirodė per baugi.
„Vos tik sumainę žiedus dar buvome optimistai rožiniais akiniais ir bandėme iš santaupų prikelti močiutės namus. Visgi pakeitus langus ir įsigijus šildymo katilą santaupos baigėsi“, – pasakoja Jurgita.
Ilgai nesvarstę, mylimieji susikrovė į mašiną būtiniausius daiktus ir į Norvegijos sostinę Oslą patraukė, kaip patys sako, laimės ieškoti. „Metelius padirbsim ir grįšim“, – pasižadėjo. Bet grįžo tik po 4 metų. Egidijus įsidarbino statybų įmonėje, Jurgita, pramokusi norvegiškai, įsitvirtino maitinimo įstaigoje.
„Nebuvome iš tų emigrantų, kurie visą laiką taupo pinigus grįžimui namo. Laisvalaikiu stengėmės apkeliauti gražiausias Norvegijos vietas, kalnus, fjordus, eidavome į žygius. Nuskrisdavome ir į kitas šalis, o vasaromis grįžę į Lietuvą remontuodavome namuką kaime“, – prisimena Jurgita.
Viena remonto vasara buvo lemtinga. Jurgita, besidarbuodama antrame namo aukšte, nukrito nuo kopėčių ir patyrė sunkią kelio traumą. Prireikė operacijos ir 3 mėnesių reabilitacijos.
„Todėl apimta nevilties vieną dieną pasakiau: „Viskas, kitąmet važiuojame namo.“ Žinoma, jau buvome pasiilgę šeimos, Lietuvoje likusių draugų, tų neplanuotų susitikimų, kai nereikia pirkti bilietų kelionei, o galima tiesiog sėsti į mašiną ir nuvažiuoti. Be to, namas buvo daugmaž paruoštas gyventi.
Taip praėjus metams po mano traumos, 2017-ųjų vasaros pradžioje, vėl susikrovėme daiktus, tik šįkart visam laikui patraukėme namo“, – sako Jurgita.
Į kaimą grįžo nežinodami, ką veiks
Pašnekovė pasakoja, kad į kaimą su vyru persikraustė neturėdami aiškių planų. Tiesa, turėjo svajonę – sukurti didesnę šeimą. „Tik jos, Dievo planuose, matyt, visai nebuvo. Tikrai buvo ir sunkių akimirkų, kai aplankydavo mintys, ką mes, du jauni žmonės ir šuo, veiksime tokiame dideliame name. Ir dar kaime!“ – prisimena Jurgita.
Mintis išstūmė rūpesčiai: laukė namo remontas, daržo darbai. „Pirmas mūsų tikslas buvo įsirengti kambarius gyventi. Teko glaistyti, dažyti, kloti grindis, baldų beveik neturėjome, tik keletą, kuriuos pirkome sendaikčių turguje Osle. Visąlaik nuo tada, kai pradėjome remontuoti namą, mums padėjo šeima ir draugai.
Nerealus jausmas sulaukti tiek daug nuoširdžios pagalbos, nors ir nebuvo visų patogumų: tualetas – lauke, dušas – po laistymo žarna arba upelyje, pietūs – kieme, bet visa tai turėjo savotiškos kaimo romantikos. Pamenu, tik atsikraustę po langais įsirengėme daržiuką.
Kai sulaukėme derliaus, kiekvieną ridikėlį ar svogūnų laišką norėjosi fotografuoti, kiekvieną nuskintą uogą ragaudavome kaip didžiausią desertą“, – šypsosi Jurgita.
Pora paliko autentiškas pirmo namo aukšto sienas ir jas jungiančias medines sijas, bet keitė stogą, praplėtė antro aukšto erdvę, iš naujo vedžiojo santechniką, elektrą, nuotekas, betonavo grindis.
„Pagrindinė mūsų idėja buvo tokia, kad nauja susidraugautų su sena. Juk namas čia stovi seniau, nei atėjome mes, todėl norėjosi, kad jaustumės namuose su istorija, o ne padabintuose euroremontu“, – pasakoja Jurgita.
Pamažu atsirado ne tik namai, bet ir darbai. Beje, panašūs kaip Norvegijoje: Egidijus įsidarbino statybose, Jurgita – kavinėje.
„Egidijus turi nuostabias rankas – atrodo, viskas, ko imasi, jam pavyksta. Todėl jis greitai ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo darbuotis srityje, kurioje sekasi geriausiai, – namų, vidaus bei išorės apdaila. Jis iki šiol vykdo individualią veiklą ir, galima sakyti, yra mūsų šeimynėlės varikliukas.
O aš, pripažinsiu, nemažą laiko dalį kovodavau su vidiniu aš, dėliodavau mintis, kur save įsivaizduoju, kokie tolesni mano planai, tikslai, gyvenimo prasmė... Juokinga, bet kai kurios moterys tokios – per giliai mąsto, per daug turi baimių, nepasitikėjimo savimi, – šypsosi pirštu į save rodydama Jurgita. – Bet kai ėmiau dirbti netoli esančio miestelio kavinukėje, susipažinau su nuostabiais vietiniais žmonėmis, dar labiau pamilau Pasvalio kraštą ir mažo miestelio pliusus.“
Susirentė dirbtuves ir atgaivino primirštą amatą
Tačiau prasidėjo karantinas, o su juo – vėl apmąstymai. Jurgita pajautė: norėtų daugiau būti namuose, savaitgalius leisti ne darbe, o su vyru. Per pandemiją ji susižavėjo ir makramė – pynimu iš mazgų, to mokėsi žiūrėdama vaizdo įrašus internete. Taip sutuoktiniams kilo dar viena mintis – įsirengti dirbtuvėlę.
„Kieme esančiame ūkiniame pastate, kuriame anksčiau mūkė karvytės ir mekeno močiutės ožkos, pradėjome įsirengti dirbtuvėlę. Dirbtuvę kadaise turėjo ir mano mylimas dėdė, joje dienų dienas meistraudavo, kaldavo arkliams pasagas. Man nuo vaikystės atrodė, kad kiekvienas žmogus kaime turėtų turėti kampelį, kuriame įgyvendina savo idėjas, kuriame gimsta įdomūs dalykai.
Taigi, Egidijus sumeistravo darbastalį, apšvietimą, įsigijo įrankių. Dabar visas nešvariausias darbas vyksta dirbtuvėje – Egidijus man padeda išpjauti ir apdirbti sūpynėms ar kitiems darbams reikalingą medieną, o aš pynimu užsiimu, kur tik geidžia širdis ir leidžia galimybės“, – pasakoja Jurgita.
Sūpynes, namų dekoracijas ir kitus savo rankomis kurtus gaminius Jurgita su Egidijumi pardavinėja, tam sukūrė ir instagramo paskyrą, kurią pavadino „Dirbtuvėlėje“. Tiesa, gyventi vien iš kūrybos nėra lengva, pripažįsta pašnekovė.
„Nors dirbtuvėlė skamba idealizuotai, realybė tokia, kad norint išlaikyti šeimą vien tik iš kūrybos gyventi būtų sunku, ypač turint vaikų. Kadangi dabar esame atsakingi tik patys už save, gyvename kaime, patys užsiauginame daržovių, didelių išlaidų neturime, galbūt ir galėtume gyventi tik kurdami rankų darbo dirbinius.
Vis dėlto dar yra noras keliauti, pažinti, todėl, kol aš pinu makramė, Egidijus užsiima rimtesniais darbais, vertais didesnio atlygio“, – sako Jurgita.
Savo gaminius Jurgita yra siuntusi ir į užsienio šalis, tačiau sako, kad kol kas dažniausi jos pirkėjai – lietuviai: „Manau, jei pradėčiau prekiauti užsienio platformose, dauguma pirkėjų būtų kitataučiai, bet kol kas, kol dar neįsibėgėjau, kuriu daugiausia lietuviams.“
Kieme – vietoj lauko virtuvės pačių pastatytas šiltnamis
Dirbtuvėlė – ne pirmas Koncevičių projektas. Jurgitos instagramo paskyroje simpatijas renka ir įspūdingas šiltnamis, įrengtas vietoj senos lauko virtuvės.
„Linksma prisiminti, kaip ta lauko virtuvėlė tarnaudavo mums tomis vasaromis, kai grįždavome į Lietuvą. Joje miegodavome, gamindavome valgyti, buvome net televizorių ir šaldytuvą pasistatę, nors per liūtis sienomis bėgdavo vanduo, – šypteli Jurgita. – Bet virtuvėlė savo gyvenimėlį nugyveno ir jos vietoje norėjosi ko nors gražaus, bet praktiško.
Kadangi daržinėje stovėjo krūva senų langų, nutarėme juos panaudoti ir pasistatėme stiklinį šiltnamį su pakeliamomis lysvėmis pomidorams. Liko plytelių iš namo, tad Egidijus suklojo jas šiltnamyje, pasistatėme staliuką su kėdėmis ir jau ketvirtą sezoną ragaujame savo augintais pomidorais pagardintus sumuštinius, vakarais geriame arbatą iš darže užaugintų mėtų.“
Išsipildė dar viena Jurgitos svajonė – auginti vištas. „Vasaras su sese leisdavau kaime pas močiutę, kur išmokau ir karvę pamelžti, ir kiaules pašerti. Ir šieną vežti yra tekę. Svajodavau, kaip užaugusi gyvensiu kaime ir auginsiu vištas. Prisisvajojau“, – šypteli pašnekovė.
Juodu su vyru sumeistravo vištoms namuką, o šios šeimininkus apdovanodavo ne tik šviežiais kiaušiniais, bet, kaip sako Jurgita, ir meile: „Vištos buvo labai draugiškos, atbėgdavo kaskart kviečiamos, leisdavosi glostomos, o gaidys netgi leidosi velykinei fotosesijai namuose.“
Deja, visa pūkuotukių, kaip jas vadino šeimininkė, šeima vieną naktį dingo – ryte iki vištidės vedantis plunksnų takas išdavė, kad buvo įsisukusi lapė. „Su Egidijumu pasitarę nutarėme, jog gyvūnas – ne koks daiktas, kad jį būtų galima iš karto pakeisti kitu, tad palauksime pavasario ir tada vėl bandysime užsiauginti naują vištų pulkelį“, – sako Jurgita.
Nerimą pakeitė nusiraminimas
Gyvenimas kaime kitoks, tikina pašnekovė. Vietoj rytinės skubos ir spūsties – lėtas pasivaikščiojimas basomis po rasotą žolę, vietoj šalto sumuštinio pusryčiams – košė su pačių užaugintomis ir tik ką nuraškytomis uogomis. Vis dėlto, nors kaimo idilė viliojo nuo pat pradžių, dvejonių tikrai buvo, sako Jurgita.
„Ir džiaugsmo buvo, ir nerimo – visko. Gyvendama Oslo centre, į darbą, dar saulei tekant, fjordo pakrante mindavau dviračiu. Per dieną nueidavau nemažai žingsnelių, girdėdavau daug skirtingų kalbų, gamta, žmonės, aplinka visiškai skyrėsi nuo ramaus kaimo gyvenimo, kurį gyvename dabar. Tikriausiai būtent tos ramybės ir buvome pasiilgę, jausmo gyventi savo namuose, būti arčiau šeimos“, – kalba Jurgita.
Sako, kad tada, kai sugalvojo, apsigyventi kaime dar nebuvo taip populiaru kaip šiandien. Dabar bendraminčių, ypač po karantino, jau daugiau. Net jų kaime jaunų žmonių gyvena beveik tiek pat, kiek ir vyresnių. Dabar gyvenimo kaime akimirkomis žmonės noriai dalijasi ir socialiniuose tinkluose. Jiems Jurgita siunčia linkėjimų ir tikina – kitų, pasirinkusiųjų kaimą, istorijos jai – kaip varomoji jėga.
O ir kitiems, jei kyla pasvarstymų ar abejonių, Jurgita pataria: pasiimkite popieriaus lapą ir susidarykite sąrašą pliusų ir minusų to, kaip gyvenate dabar, ir to, kaip gyventi svajojate. Susirašykite darbus, kuriuos teks padaryti, lėšas, kurių prireiks, tikslus ir planus, ką veiksite, o tada veikite.
Tiesa, patys Koncevičiai prie minties kaime nugyventi visą likusį gyvenimą neprisiriša. Kaip bus – parodys laikas. „Gyvenimas per trumpas, pasaulis per didelis, o noras viską aplankyti dar didesnis. Bet kol kas džiaugsmas gyvenimu, kur esame, ima viršų. Esame čia, kur ąžuolas šalia namų kas rudenį gilėmis apdovanoja, iš jų gaminame kavą. Būsime, kol gera vasarą žieduose paskendusioje terasoje pusryčiauti, žiemą ugnį kurti, pavasarį grįžtančiais paukščiais džiaugtis“, – šypteli Jurgita.
