„Važiavau pas egzorcistą, nes maniau, kad į mane įsikūnijo velnias“, – prisiminęs dienas, kai buvo priklausomas nuo alkoholio, narkotikų ir azartinių lošimų, portalui LRT.lt sako panevėžietis Audrius Skačkauskas. Kone 15 metų televizijos ir radijo žurnalistu dirbęs vyras atviras: kol neguli prie konteinerio, alkoholikas savo ligą neigia.
Dabar Audrius skaičiuoja devintus blaivybės metus, per juos išgirdo diabeto, vėliau – ir vėžio diagnozę. „Manau, kad su tokiu gyvenimu kaip mano – alkoholis, narkotikai, nuolatinis stresas dėl skolų ir kitų reikalų – reikia išvis džiaugtis, kad aš gyvas. Todėl savo ligas priimu natūraliai – kitaip ir būti negalėjo“, – sako Audrius. Priduria, kad gyvena po vieną dieną: „Šiandien atsikėliau – viskas gerai. Vadinasi, pragyvensiu. O kaip bus rytoj – nežinau.“
– Audriau, kiek laiko negeriate?
– 8 metus ir 5 mėnesius.
– Per šį laiką buvo momentų, kai vos neatkritote?
– Daug kartų. Ypač sunku buvo pirmais metais. Ne paslaptis, kad buvusių alkoholikų nebūna, būna tik sveikstantieji. Ne visiems sekasi gerai, kai kurie atkrinta. Išgirdęs, kad tokių pasitaikydavo ir tarp pažįstamų, susirasdavau tuos žmones. Kai jie vėl atsistodavo ant kojų, klausdavau, kas privesdavo prie atkryčio. Norėjau turėti saugiklių, žinoti, ko nedaryti, kad vėl neužgerčiau.
Vieną paskutinio mėnesio penktadienį kojos pačios nuvedė į gėrimų skyrių. Atsitokėjau ir supratau, jog žiūriu, ką čia nusipirkus, kad atsipalaiduočiau.
– Kas buvo tos įsijungusios raudonos lemputės? Kaip teko apriboti gyvenimą?
– Susitvarkyti su priklausomybėmis ryžausi sulaukęs 45-ojo gimtadienio. Bijojau, kaip reikės atšvęsti. Pasikviečiau keletą sveikstančių, negeriančių alkoholikų, buvo ir keli draugai, kurie gėrė. Aš žiauriai norėjau kartu su jais gerti, nusišnekėti, šokti, linksmintis, nes tada dar nemokėjau linksmintis blaivus. Tokių dalykų sveikstant nuo alkoholizmo tikrai nereikėtų daryti.
Į parduotuvę eidavau susidaręs maršrutą. Pavyzdžiui, jei gėrimų skyrius būdavo kairėje pusėje, aš pradėdavau eiti nuo dešinės, o gėrimų skyrių visada aplenkdavau, kad nematyčiau ir nebūtų dirgiklio. Namuose išmetėme alkoholį, svečiams taip pat sakydavome, kad nesivežtų jokių gėrimų.
Sveikstant dar labai svarbu atrasti ramybę, nes lengviausiai į atkrytį veda stresinės situacijos. Seniai svajojau dirbti renginių režisieriumi, net baigiau atitinkamus mokslus. Renginiuose ėmiau dirbti tada, kai jau buvau metęs žurnalisto darbą ir gydžiausi. Vis dėlto, kai tik ateidavo penktadienis, kildavo noras atsipalaiduoti. Supratau, kad šis darbas mane psichologiškai alina.
Tada išėjau vežioti siuntų. Pavargau fiziškai. Tik vėliau sužinojau, kad sergu diabetu, buvo diagnozuotas ir vėžys. Tuo metu maniau, kad tiesiog nepakeliu šio darbo dėl savo metų. Vieną paskutinio mėnesio penktadienį kojos pačios nuvedė į gėrimų skyrių. Atsitokėjau ir supratau, jog žiūriu, ką čia nusipirkus, kad atsipalaiduočiau. Išėjau ir iš šito darbo.
Buvau įsivėlęs ir į portalų komentarus. Juk išblaivėjau, tapau labai protingas, pradėjau visiems aiškinti, kaip reikia gyventi. Paskui supratau, kad tie komentarai užsuka mane patį, man sukyla adrenalinas, jausmas, kad esu pats šauniausias. Euforija irgi veda prie atkryčio.
– Kad laikas gydytis, supratote turėdamas daugiau kaip 20 metų gėrimo patirtį. Teisingos kalbos, kad alkoholikas pats paskutinis supranta turįs problemų?
– Alkoholikas smarkiai neigia savo ligą, lyginasi su kitais. Aš lygindavau: kaimynas geria daugiau, jis paršliaužė namo, o aš geriu kultūringai. Vakare nusiperkame su žmona gero konjako, sėdime virtuvėje, kalbamės apie gyvenimą. Tai koks čia alkoholizmas? Nesvarbu, kad žmona ryte išeina į darbą, o aš pabaigiu likučius ir einu nusipirkti dar, nes mane pradeda kratyti.
Apsimesdavau, kad reikia vedžioti šuniuką, išeidavau su juo pasivaikščioti, nusipirkdavau 250 ml „fleškę“, gerdavau ir kalbėdavausi su savimi. Mano asmenybė pasidarė dvilypė.
Kai mečiau gerti, daug pažįstamų stebėjosi: „Taigi tu neturi problemos, baliuose būdavai toks linksmas.“ Kad turiu problemą, pirma pastebėjo mama. Ji pradėjo man kišti žmogaus iš anoniminių alkoholikų numerį. Trenkiau durimis, pasakiau, kad čia nesąmonė. Visi aplink geria, juo labiau ir mano darbas toks, gi žurnalistas – kur nuvažiuoju, visur vaišina, kitaip neišeina, juk ir žmones reikia prakalbinti.
Turėjau šimtą priežasčių, kodėl reikia gerti. Kol kreipiausi pagalbos, po mamos žodžių, nesumeluosiu, praėjo 12–13 metų.
– Kaip atrodė Jūsų dugnas?
– Priklausomybes turėjau tris: vartojau narkotikus, buvau alkoholikas ir priklausomas nuo azartinių lošimų. Kai pradėjau draugauti su dabartine žmona, ji, nežiūrint į nieką, pakvietė mane gyventi pas save. Su narkotikais ir lošimais susitvarkiau, norėjau būti sąžiningas. Beje, mane su narkotikais pagavo policija, buvo iškelta baudžiamoji byla, tai mane truputį išgąsdino. O nustoti gerti negalėjau.
Išėjau iš darbo televizijoje, nes suradau daugybę priežasčių nedirbti. Tada dvejus metus buvo žiaurus gėrimas. Apsimesdavau, kad reikia vedžioti šuniuką, išeidavau su juo pasivaikščioti, nusipirkdavau 250 ml „fleškę“, gerdavau ir kalbėdavausi su savimi. Mano asmenybė pasidarė dvilypė. Pykdavausi su tuo žmogumi, kuris nori gerti. Bandydavau jam įrodyti, kad nereikia. Pasidariau toks truputį su psichoze.
Vieną dieną Aušrytė (Audriaus žmona, – LRT.lt) man davė užuominą, kad reikia ką nors daryti. Supratau, kad turbūt išvarys iš savo namų. Tada pabandžiau nusižudyti, bet tas bandymas buvo kaip pagalbos šauksmas. Tokiu būdu norėjau parodyti: „Imkite mane ir ką nors su manimi padarykite. Nuspauskite kažkokį mygtuką, prapjaukite galvą, išimkite iš smegenų ląsteles, kurios prašo alkoholio. Ką nors padarykite, nes aš taip gyventi nebenoriu. Geriau numirti.“
– Kodėl neprašėte pagalbos tiesiogiai, žodžiais?
– Iki paskutinės akimirkos buvau labai arogantiškas. Pamenu, dar visas pagiringas ir turbūt smirdantis ėjau darbintis į laikraštį – man atrodė, kad esu genialus. Alkoholikams būdinga arogancija, manipuliacija. Be to, norėjau greito rezultato: nuvažiuoji pas ekstrasensą, tave užburia ir nebenori gerti.
– Vykote pas ekstrasensą?
– Bandžiau ekstrasensus, akupunktūrą, kodavimąsi – viską pramušdavau. Man sakydavo, kad jeigu išgersiu, mirsiu, bet po bandymo nusižudyti baimės mirti jau nebeturėjau. Alkoholis ją nugalėdavo.
Dabar negaliu suvokti, kokių istorijų sugalvodavau, kad tik gaučiau pinigų, sulaukčiau žmonių gailesčio. Įsijungė kažkoks tunelinis mąstymas – nemačiau nei metų laikų, nei kad mano draugei ar jos sūnui nesiseka. Mano mintys buvo sutelktos vien į pinigus, už kuriuos pirkau gerti. Atsigulęs galvodavau, kad ryte reikės patikrinti, ar draugės sūnaus taupyklėje dar yra litų, ar jau visus išėmiau.
Man pačiam buvo baisu, nemaniau, kad žmogus gali taip elgtis. Važiavau pas egzorcistą, nes maniau, kad į mane įsikūnijo velnias.
Kai fizinių pojūčių dar nėra, kol dar neguli prie konteinerio, turi pinigų, šeimą, darbą, alkoholizmą labai sunku pripažinti. Kartais jį slėpti padeda net šeima. Ir už mane skambindavo į darbą, sakydavo, kad susirgau, negaliu net prakalbėti.
– Gal galvojote, kokias bėdas, traumas skandinote butelyje?
– Tokioje situacijoje, kokia buvo maniškė, skandinimo jau nebėra, prasideda fiziologija. Organizmas tiesiog prašo, ir viskas, nors visą laiką yra mintis, kad išsimieg ir nuo rytojaus tikrai tikrai bus viskas. Tie fiziologiniai pojūčiai man būdavo labai baisūs. Kai ryte atsikeli ir, atsiprašau už tai, ką pasakysiu, neturi kuo vemti, iš skrandžio eina tulžis, sultys... Net ir dabar, mums kalbant, jaučiu, kad trūkčioja skrandis.
O kai fizinių pojūčių dar nėra, kol dar neguli prie konteinerio, turi pinigų, šeimą, darbą, alkoholizmą labai sunku pripažinti. Kartais jį slėpti padeda net šeima. Ir už mane skambindavo į darbą, sakydavo, kad susirgau, negaliu net prakalbėti. Aišku, žmonės taip daro norėdami gero, bet alkoholikas, narkomanas, lošėjas labai moka tuo manipuliuoti.
– Kaip pakliuvote į priklausomybės ligų gydymo centrą?
– Stebuklas mane suvedė su vienu pažįstamu. Buvau pamiršęs, kad kai dirbau radijo stoties direktoriumi, nepriėmiau jo į darbą. Pasirodo, jis irgi turėjo bėdų dėl alkoholio. Sužinojęs, kad jis nebegeria, paskambinau ir paklausiau, ką darė.
Užuot keršijęs man už praėjusį gyvenimo etapą, jis pasiūlė padėti. Sako, pabūk dvi savaites negėręs, važiuojam į Minesotos programą Vilniaus priklausomybių centre. Atlaikiau tas dvi savaites – labai norėjau pasveikti, pasidaviau.
Kiek žinau, tai buvo paskutinis gydymosi variantas iš galimų, todėl važiuodamas turėjau intenciją, kad jeigu ir tai nepadės, grįšiu ir nusižudysiu, nes toliau taip vargti nebenoriu nei pats, nei noriu, kad vargtų kiti.
– Vis dėlto pasveikote, po Minesotos programos atkryčių nebepasitaikė.
– Man tada buvo 45 metai. Maniau, kad nuo 30-ies žmogus nebesikeičia, yra visiškai susiformavęs, turi savo pažiūras, principus, gyvenimo kelią. Pasirodo, nė velnio. Galima keistis ir kai tau 50 ar 60 metų.
Priklausomybės ligų centre patikėjau, kad situaciją galima pakeisti. Patikėjau socialiniais darbuotojais, kurie blaivūs išbuvo 15–20 metų. Pradėjau pavydėti to, kad jie džiaugiasi gyvenimu, turi geras mašinas, gerai sutaria su žmona, šeima. Užsispyriau, kad ir aš taip noriu.
Atvažiavau sužlugdytas, nukankinęs save mintimis, kad neturiu valios nustoti gerti. Daug kas mano, kad alkoholikas neturi valios, bet vidury žiemos pasakykite jam, kad kitame miesto gale yra butelis, tai jis basomis iki jo nueis – oho, kiek alkoholikas turi valios.
Kai atsiguliau gydytis, man pačią pirmą dieną pasakė, kad aš nekaltas, nes čia liga. Tada viskas tapo aiškiau: „Aha, aišku, liga. O kaip ją gydyti?“ 28 dienas man aiškino, kaip gydyti ir kaip toliau gyventi su šia liga.
Visų pirma atitaisiau klaidas, skriaudas, atsiprašiau žmonių, kuriuos įžeidžiau, grąžinau skolas. Buvo, kas pinigų neėmė, sakė besidžiaugiantys, kad iš viso likau gyvas.
– Kaip jautėtės nustojęs gerti?
– Kai išblaivėjau, pirmas mėnuo buvo pasakiškas. Buvo šilta gegužė, viskas žydėjo. Ėjau ir negalėjau patikėti, kiek gamtoje yra spalvų.
Tikiu, kad kažkas iš aukščiau man vis dėlto liepė dar pabūti, todėl stengiuosi už tai atidirbti. Visų pirma atitaisiau klaidas, skriaudas, atsiprašiau žmonių, kuriuos įžeidžiau, grąžinau skolas. Buvo, kas pinigų neėmė, sakė besidžiaugiantys, kad iš viso likau gyvas. Man buvo didžiulis šokas, kiek žmonės yra geri, jei tu esi atviras ir nuoširdus.
Aš visas žinias gavau nemokamai, todėl stengiuosi jas perduoti kitiems. Parašiau dvi knygas – „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, pirmą ir antrą dalį. Būna, jas perskaitę žmonės man skambina, rašo per mesendžerį, ieško pastiprinimo, pagalbos. O man gerai – kalbėdamas prisimenu, koks buvau.
– Prisiminti neskauda?
– Pradžioje dar skaudėdavo, nes išlįsdavo vaizdinių, bet dabar praeities nebebijau, susitvarkiau su ja. Prisiminti savo istoriją man į naudą, nes kitaip galiu užsidėti karūną ir sakyti, kad aš viską gyvenime matęs, todėl man nieko nepaaiškinsite. Mačiau tokių žmonių, kurie mano, kad viską susitvarkė, ir, pakilę į didžiausią euforiją, užgeria po 10–15 blaivybės metų.
– Kai nustojote gerti, galbūt pasitaisė ir santykiai su žmona?
– Mūsų santykiai buvo geri ir kai gėriau. Gal taip būna, kai surandi ne tik žmoną, bet ir geriausią draugę. Vyrų alkoholikų žmonos, seserys dažnai rėkia, išpila alkoholį, kelia skandalus. Mano žmona to nedarė.
Kad alkoholikas neprisiimtų atsakomybės už tai, jog pats sugalvojo gerti, jam labai gerai konfliktai. Su manimi susibarė, vadinasi, turiu priežastį pasigerti. O Aušrytė tylėdavo. Ir ta tyluma, kai su tavimi nebendrauja ir lieki vienas su savo mintimis, buvo pats baisiausias dalykas.
Žinoma, mano pasveikimas yra ne vieno mano, bet ir mano artimųjų nuopelnas. Jie palaikė, kartu domėjosi, kalbėjo. Nors nesu praktikuojantis katalikas, tikiu, kad prie mano sveikimo prisidėjo ir mamos maldos.
– Nors pasveikote, į žurnalisto darbą negrįžote?
– Kvietė, bet atsisakiau – bijojau streso ir atsigaminsiančių prisiminimų, kai su brendžio taure rankoje darydavau viską: rašydavau tekstus, įgarsindavau, dirbdavau eteryje. Žinoma, tiek laiko išbuvus televizijoje ir radijuje trūko dėmesio, todėl pradėjau dalytis mintimis feisbuke. Dabar rašau Panevėžio dienraštyje „Sekundė“, bet ne nuolat – esu sutaręs, kad rašau tik tada, kai man sekasi rašyti.
Manau, kad su tokiu gyvenimu kaip mano – alkoholis, narkotikai, nuolatinis stresas dėl skolų ir kitų reikalų – reikia išvis džiaugtis, kad aš gyvas. Todėl savo ligas priimu natūraliai – kitaip ir būti negalėjo.
– Esate ne tik rašytojas – prisistatote ir kaip turgaus prekeivis.
– Kai medikai diagnozavo diabetą, atsirado daug apribojimų, o pajamų reikėjo. Norėjau įsidarbinti taksistu – neleido, sargu – irgi. Mirus uošvienei, su žmona iškraustėme garažą. Nereikalingus daiktus nunešiau į turgelį.
Nors prekybininkas iš manęs nekoks, man labai patiko, kad turėjau galimybę bendrauti su žmonėmis, nes ypač per karantiną sėdint namie buvo apėmusi depresinė nuotaika. Matyt, vėl džiaugiausi galėdamas būti dėmesio centre.
Panevėžio turguje nusipirkome su bičiuliu didžiulę palapinę, bet jis išėjo dirbti valdiško darbo, o aš likau prekiauti. Mielai bendrauju su žmonėmis, klausau močiučių išminties. Dar gaunu invalidumą, tad pinigų duonai su sviestu užtenka, o daugiau nebelabai kam reikia.
– Išsigydęs alkoholizmą sužinojote, kad sergate diabetu, vėliau išgirdote ir prostatos vėžio diagnozę. Kaip šiuo metu jaučiatės?
– Sakyčiau, viskas valdoma. Su insulinu, kiek įmanoma, suvaldžiau diabetą, yra vėžio remisija. Bet aš suprantu, kad čia tik keleriems metams. Kai man netikėtai rado vėžį, sakė, kad jis antros stadijos, vėliau perėjo į ketvirtą.
Manau, kad su tokiu gyvenimu kaip mano – alkoholis, narkotikai, nuolatinis stresas dėl skolų ir kitų reikalų – reikia išvis džiaugtis, kad aš gyvas. Todėl savo ligas priimu natūraliai – kitaip ir būti negalėjo. Dabar gyvenu po vieną dieną. Šiandien atsikėliau – viskas gerai. Vadinasi, pragyvensiu. O kaip bus rytoj – nežinau.
– Jaučiatės suradęs ramybę?
– Kad ir kaip būtų, gyvenu sociume, tačiau stengiuosi vengti streso, nes pastebiu, kad nuo jo šokinėja sveikatos rodmenys – tenka iškart leistis insuliną. Tikiu, kad dėl streso ir vėžys kažkiek pajuda. Todėl dirbu ramų darbą, stengiuosi atsiriboti nuo pykčio, patyčių.
Gal ir negražu, bet kartais, pamatęs, kad mano draugas feisbuke mėgsta negatyvų turinį, tyliai jį išmetu iš draugų sąrašo ar net užblokuoju, kad nematyčiau. Mane tai nervina, o kam nervintis dėl kito gyvenimo?
Niekur tai nedingo – aš irgi noriu kai kam įkąsti, parašyti piktą komentarą. Bet kam man to reikia? Ką aš galiu tuo pakeisti? Galiu pakeisti nebent aplinkinių žmonių ratą ir gyventi dorai, laimingai, su meile. Tada žinau, kad gausiu tą patį. To ir užtenka.
