Sklypą, į kurį žmogus kojos nebuvo įkėlęs 20 metų, kaunietė Skaistė su vyru ir tėčiu savo rankomis pavertė jaukia sodyba. Pamena – namuko lenteles, atkeliavusias iš Vokietijos, rinko it dėlionę. Sodybos interjero ir eksterjero detalėmis instagramo sekėjus žavinti Skaistė atvira – viską kuria tiesiog iš pajautimo. Ji tikra: norint gražiai gyventi, daug pinigų nereikia. Kur kas svarbiau – nebijoti darbo.
Kaune su šeima gyvenanti Skaistė Vaišnoraitė-Blusienė pasakoja visas vaikystės vasaras leisdavusi kaime pas senelius. Meilė gamtai neišblėso ir suaugus, o noras svajones apie jaukų kampelį gamtoje paversti tikrove sustiprėjo gimus sūnui.
„Pamenu, kiekvieną gegužės 31 d. susikraudavau kuprinę ir visai vasarai išvažiuodavau pas senelius į kaimą. Man ten būdavo labai gera: augome su pusbroliais ir pusseserėmis, uogaudavome, grybaudavome, surinktas gėrybes pardavinėdavome. Per mėnesį pavykdavo užsidirbti ir po 2 tūkstančius litų – paauglei tai būdavo nemenka suma.
Labai norėjau, kad ir mano vaikas pažintų kaimo gyvenimą. Man visada kėlė nuostabą žmonės, niekada nematę karvės ar per gyvenimą iš daržo neišrovę nė vienos piktžolės“, – šypsosi portalui LRT.lt savo istoriją pasakodama Skaistė.
Sklypą nusipirko nė neapžiūrėję
Pirmiausia Skaistė su vyru ėmė žvalgytis sklypo, bet norus turėti sodybą užmiestyje vis tekdavo atidėti – kainos jaunai šeimai buvo sunkiai įkandamos. Bet juk kai ko nors labai nori, kartais į pagalbą atskuba pats likimas. Tą byloja ir Skaistės istorija.
„Sykį nuvažiavome į mano tėčio gimtinę, vykome aplankyti senelio kapo. Užklausėme kaimynų, gal aplink kas parduoda kokį sklypelį. Viena moteris sakė girdėjusi, kad senjorai parduoda apleistą sklypą, tarybiniais metais tarnavusį kaip sodas, – tokius anuomet dalydavo butų savininkams. Gavę kontaktus paskambinome šeimininkams. Kai išgirdome kainą, nė nematę sklypo pasakėme, kad pirksime“, – pasakoja Skaistė.
Taip šeima maždaug už 20 km nuo Kauno įsigijo 10 arų sklypą. Kai įžengė į teritoriją, suprato – žemė buvo nejudinama 20 metų. Vis dėlto Skaistė tikina: vaizdas, kurį išvydo, neišgąsdino.
„Per daug norėjome sodybos, kad išsigąstume. Žinojome, kad pagal mūsų galimybes tai yra geriausias variantas, ir tikėjome, kad apleistą sklypą kaip nors susitvarkysime. Pamenu, teritorija buvo aptverta sovietine dygliuota tvora, apaugusi senais medžiais. Kirpome tvorą, kur tik galėjome prieiti, ir pradėjome viską pjauti, valyti. Išrovėme virš 30 kelmų, obelų, slyvų, įvairiausių krūmų“, – prisimena pašnekovė.
Tačiau ne tai kėlė daugiausia iššūkių, sako Skaistė. Kur kas sunkiau buvo įsivesti elektrą ir drenažo sistemą, nusitiesti kelią – iki tol apie jokias komunikacijas kaimo pakraštyje nė kalbos nebuvo.
„Neslėpsiu, šiame statybų etape kilo minčių viską mesti ir palikti žemę kaip investiciją. Iš tiesų, per 4 metus sklypo kaina išaugo dešimteriopai. Pamenu, nusigandome išgirdę, kad mūsų teritorijoje labai drėgna, kone pelkinga žemė, kad reikės nutiesti 70 metrų vamzdžių, kilometrą laidų. „Kiek tai kainuos?“ – galvojome. Visgi supratau, kad ši vieta man brangi, šiame kaime gyveno ir mano senelis.
Todėl šiems reikalams pasisamdėme įmonę, o visus kitus darbus atlikome patys. Statybos mūsų negąsdino – mano tėtis turi auksines rankas, o ir mudu su vyru jau turėjome patirties, nes remontavomės ne vieną butą“, – pasakoja Skaistė.
Namelį statė ir įsirengė savo rankomis
Nors komunikacijų įvedimo darbai pareikalavo ne vienos bemiegės nakties, 75 kvadratinių metrų dydžio sodo namelio statybos buvo vienas malonumas, šypteli pašnekovė. Medinės lentelės nameliui statyti į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos.
„Juokiuosi, kad sulaukėme dėlionės, ją rinkome su statybininkų pagalba. Namo karkasas iškilo per 2 savaites, o tada jau viską darėme vieni patys: šiltinome, rūpinomės vamzdynu ir darėme viską, kad karkasinis namas virstų visus metus gyvenamu namu“, – kalba Skaistė.
Ji prisimena, kaip vakarais po darbų su tėčiu važiavo dažyti namo sienų, rinkti laiptų. Kol vyrai rūpinosi išorės darbais, Skaistė savo rankomis paruošė grindis – pati beicavo, dažė, lakavo kiekvieną lentelę. Neslepia, kad su šeimos vyrais ne kartą teko ir pasiginčyti.
„Tokia jau ta gyvenimo realybė. Dar ir dabar būna, sėdi vyras su mano tėčiu. Ateinu ir klausiu: „Žinot ką?“. Jie abudu nuleidžia galvas – sakyk. Pasijuokiame, o po kurio laiko visi sutariame, kad priėmėme gerą sprendimą“, – šypsosi Skaistė.
Ji labai gerai pamena ir pirmą naujame sodo namelyje praleistą naktį. „Buvo pirmosios karantininės Velykos. Negalėjome švęsti su šeima, tad nuvažiavome į sodybą. Dar nebuvo nei tualeto, nei vandentiekio, iš baldų – tik sofa ir spintelė. Kadangi buvo šilta, nutarėme sodyboje nakvoti. Taip keturiese ir išmiegojome ant sofos – aš, vyras, sūnus ir šuo“, – pasakoja pašnekovė.
Apie gražius namus svajojo nuo vaikystės
Išskirtinis namelio interjeras – Skaistės vaizduotės vaisius. Neseniai, paraginta draugų, moteris akimirkomis iš gyvenimo sodo namelyje ėmė dalytis instagramo paskyroje. Sekėjai netruko užlieti ją klausimų lavina – galbūt Skaistė dirba interjero dizainere? Ji šypteli – netrūksta ir pasiūlymų, prašymų padėti įsirengti namus. Visgi pašnekovė tikina: „Reikiamo išsilavinimo tam neturiu, viską darau iš pajautimo.“
„Pagal profesiją esu istorikė, taip pat baigiau politologijos magistrantūrą. Studijuodama lygiagrečiai baigiau floristiką ir konditeriją profesinėse mokyklose – tai buvo mano hobiai, todėl norėjau pasisemti daugiau patirties, įgyti specialybę. Kiek save pamenu, mėgau piešti. Baigiau Kauno „Aušros“ gimnaziją, ten sustiprintai mokėmės dailės.
Būdama 21-erių, įsidarbinau viešbučio ir restorano vadove. Pradėjau dirbti su renginiais, tekdavo ruošti furšetus 100-ui svečių. Visada norėdavau viską pateikti kuo gražiau, kuo įdomiau. Sulaukusi 23-ejų ėmiau dirbti vestuvių dekoratore. Visgi, kalbant apie namų interjerą, viską darau taip, kaip jaučiu. Jei kas paprašo pagalbos, iš karto pasakau, kad nesu dizainerė. Galiu padėti tik tuo atveju, jei patinka mano stilius“, – pasakoja Skaistė.
O į klausimą, ar, turint ir namus, ir sodybą, lieka laiko nuobodžiauti, moteris atsako: dirbti tikrai reikia daug. „Bet juk tai yra tavo pasirinkimas. Mes esame iš tų žmonių, kuriems nereikia kiekvieną savaitgalį vaikščioti į kavines, koncertus, – mums jaukiau savo namuose.
Beje, mano vyras dirba sėdimą darbą, tad atvykęs į sodybą turi progą pajudėti: pakapoti malkų, užkurti kubilą, nupjauti žolę. Jeigu to nebūtų, tektų valgyti kavinėse, o tada vaikščioti į sporto klubus“, – juokiasi Skaistė ir priduria: būtent todėl reikia gerai pasverti, ar sodyboje praleistas laikas netaps prievole pro sukąstus dantis. „Manęs sodybos darbai nevargina, o pravėrusi namelio duris išsyk atsigaunu. Atrodo, net diena ima klostytis visai kitaip“, – džiaugiasi ji.
Skaistė prisimena nuo mažens buvusi darbšti. Svajonę gyventi gražiai ji puoselėjo nuo vaikystės. „Augau paprastoje šeimoje. Gyvenome panašiai, kaip po Sovietų Sąjungos griūties gyveno daugelis šeimų. Visada buvau ta mergaitė, kuri labai norėjo gražiai gyventi.
Savo kambaryje merkdavau gėles, visais būdais stengdavausi padaryti buitį kuo jaukesnę, gražesnę. Nuolat dirbę tėvai namų gražinimu man užsiimti nedraudė. Būdavo, turėdama pinigų keliaudavau į turgelį, parsinešdavau dažų ir dažydavau vamzdžius“, – prisimena pašnekovė.
Todėl dabar, retsykiais iš vyro išgirdusi, kad nieko daugiau neveikia, tik tvarkosi, Skaistė šypteli: „Tai yra mano atsipalaidavimo būdas. Kai švarūs langai, man ir širdyje būna ramiau.“
Įsitikinusi, kad daug pinigų nereikia
Šiandieninį vaizdą Skaistės šeimos sodo namelis įgavo per porą metų. Šeimininkai iš karto nutarė neskubėti, mat sodybai kurti neėmė paskolos. Skaistė įsitikinusi: tai, kad namus ir sodybas gali turėti tik gerokai pasiturintys žmonės, – netiesa.
„Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų norų: ar svajojame apie 150 kvadratų namą su baseinu, ar norime turėti jaukią sodybą kaime. Vienai draugei esu padėjusi už 2 tūkst. eurų atsinaujinti seną 50 kvadratinių metrų dydžio močiutės namuką. Ji gyvena taip jaukiai, kaip, turbūt, gyvena ne kiekvienas su tūkstančiais kišenėje“, – sako Skaistė.
Ji pasakoja nei namuose Kaune, nei sodyboje beveik neturinti materialiai brangių daiktų – baldų, namų apyvokos reikmenų ji ieško tarp sendaikčių, skelbimuose. „Man patinka prikelti daiktus antram gyvenimui ir tikrai ne gėda pasakyti, kad pigiai suradau gerą daiktą. Kai prieš keletą metų į Lietuvą atėjo sendaikčių mada, stebėjausi – aš taip gyvenu visą gyvenimą“, – kalba moteris.
Na, o namų ar sodybos įsirengimo procese besisukantiems bendraminčiams pašnekovė pataria viena – fotografuoti statybų procesą. „Tikrai žinau, kad būna akimirkų, kai norisi viską mesti ir ieškoti lengvesnių kelių, tačiau kai pamatai, kiek daug savo rankomis padarei, užplūsta motyvacija ir noras pamatyti, kas bus toliau“, – šypteli Skaistė ir patikina: net ir pasistačius namą, yra ką veikti dar daugybę mėnesių, jei ne metų.
