„Kai ketvirtoje klasėje mane partrenkė automobilis, tapau muzikantu“, – su šypsena portalui LRT.lt pasakoja atlikėjas, jauniausias projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvis Norbertas Liatkovskis-Norbė. Gyvenime jis vadovaujasi posakiu „Na ir kas?“ ir tiki, kad kiekvienas turi jam skirtą kelią, o jo kelias – muzika.
– Rodos, tik neseniai visi ant parketo atlikote pirmąjį šokį, o jau trečdalis „Šok su žvaigžde“ laidų pralėkė, atsisveikino trys dalyviai. Nors iki finalo toli, galbūt pastebi, kad projekte jau pasiekei nedidelių pergalių?
– Įgijau daug ištvermės, taip pat aiškiai supratau, kas yra tikra partnerystė, kai, net ir netikėtai susiklosčius situacijai, gali pasitikėti kitu. Suvokiau, kad savotiškas menas susitarti ir kartu sukurti pasirodymą, tam tikrą stebuklą.
– Nors teisėjai aukštais balais nelepina ir neretai tenka tenkintis paskutine balų lentelės vieta, tai, kad išlieki projekte, rodo, jog sulauki nemenko žiūrovų palaikymo.
– Ir aš, ir Vika (Norberto partnerė Viktorija Šeinker – LRT.lt) sulaukiame daugybės gražių žodžių, palaikymo žinučių. Džiugu, nes stengiamės pademonstruoti ne vien šokį, veikiau siekiame sukurti pasirodymą, kurį būtų įdomu stebėti.
Tikiu, kad gyvenimo kelias kiekvienam nutiestas nuo gimimo. Kad ir į kokius jo vingius pasuksi, vis tiek sugrįši į tą pagrindinę vagą.
Žinoma, neapsieiname ir be kritikos, tik jos strėlės dažniau būna nukreiptos į mane – atsiranda manančių, kad į viską žiūriu nerimtai, per juoko prizmę. Nemanau, kad turiu teisintis, tačiau tai juk nereiškia, kad mes ir repeticijose vien tik juokais užsiimame. Iš tiesų labai daug dirbame ir atiduodame visas jėgas.
Galbūt nesu geriausias šokėjas projekte, šokėju nebūsiu ir po projekto, tiesiog noriu sukurti šventę. Ir tikiu, kad mums pavyksta. Na ir kas, jei koja slysteli ar užsikabina už sultono apsiausto, juk tai tik suteikia papildomo žavesio.
– Esi jauniausias projekto dalyvis. Nors tau vos 20 m., patirties įvairiuose televizijos projektuose turi nemažai, „Šok su žvaigžde“ – trečiasis tavo karjeroje. Taigi, teko patirti ir pergalės saldumą, ir finalo įtampą, o ar žinai, koks yra nesėkmės skonis?
– Arba nesu ragavęs, arba man ir padeda tai, kad į nesėkmes žvelgiu su humoru, jų per daug nesureikšminu. Pavyzdžiui, jei kas nors nepavyksta per repeticiją ir atrodo, kad Vika yra beprarandanti viltį, pajuokauju, abu nusiraminame ir toliau dirbame. Toks mano būdas – nereikia sureikšminti to, kas gali sugadinti nuotaiką. O jei mano pokštai kam nors sukelia šypseną – esu laimingas!
Mano moto – „Na ir kas?“. Būna sunkių akimirkų, kai visko aplink tiek daug, jog, rodos, plaučiuose net nelieka vietos įkvėptam orui, tačiau trumpam atsiriboju nuo visko, pabūnu tyloje, tamsoje ir vėl save susirenku. O kartais nesėkmės veda į ką nors gero. Kaip sakau, kai ketvirtoje klasėje mane partrenkė automobilis, tapau muzikantu.
Nesu iš tų, kurie sėdi sudėję rankas ir tik svajoja, kaip būtų smagu, jeigu...
– Buvai rimtai sužeistas?
– Iš tiesų tėvai labai išsigando, nors aš rimtai nenukentėjau. Tačiau po šio įvykio pradėjau spirgėti idėjomis.
– Vis tik kas paskatino tave, tada dar paauglį, eiti į muzikinius projektus, televiziją?
– Pats taip nusprendžiau. Nuo vaikystės išbandžiau daug įvairių veiklų, nors iš tiesų ieškojau to, kas visada buvo šalia. Tikiu, kad gyvenimo kelias kiekvienam nutiestas nuo gimimo. Kad ir į kokius jo vingius pasuksi, vis tiek sugrįši į tą pagrindinę vagą. Kaip ir visos mažos upės galiausiai suteka į vieną didelę.
Taigi, nuo mažų dienų lankiau chorą, liaudies šokius, plaukimą, akordeono pamokas, baigiau dailės mokyklą, išbandžiau renginių vedimą. Kelerius metus užsiėmiau fotografija – turėjau užsakymų ir klientų, tačiau supratau, kad tai ne man. Kaip ir minėjau, mano moto – „Na ir kas?“. Negausi per galvą, jei pabandysi.
Tačiau visa tai tebuvo maži mano kelio vingiai, būdamas 17 m. sugrįžau prie to, nuo ko viskas ir prasidėjo, prie dainavimo. Tada aiškiai supratau, kad užtenka blaškytis, noriu susitelkti į šią sritį. Muzikiniai projektai, kuriuose pasirodžiau, žiūrovų palaikymas tik padėjo įsitikinti, kad scena yra vieta, kurioje turiu būti.
Prieš trejetą metų mano traukinys pajudėjo iš pramogų pasaulio stoties. Ir labai džiaugiuosi, kad ši kelionė tęsiasi. Už tai esu dėkingas žiūrovams ir klausytojams, kurie pamilo mane tokį, koks esu.
Tiesa, eidamas į projektus, nieko nesitikėjau – neturėjau tikslo ar minčių apie pergalę. Kai manęs klausia, kokių turiu muzikinių svajonių, susimąstau, kad tikslai ir svajonės gali apriboti, o aš nieko nesitikiu ir taip gimsta stebuklingi dalykai. Kai viską darai su atsidavimu ir pasimėgavimu, nepastebi, kaip visapusiškai laimi.
Na ir kas, jei koja slysteli ar užsikabina už sultono apsiausto, juk tai tik suteikia papildomo žavesio.
– Šiandien žmonės nelinkę apriboti savęs tik viena veikla. Tu ir pats ne tik dainuoji, tave taip pat pristato kaip nuomonės formuotoją, turintį kelias dešimtis sekėjų...
– Nenorėčiau būti žinomas vien tik kaip socialinių tinklų žvaigždė, norėčiau būti žinomas dėl savo darbų – muzikos. Tikiu tuo gyvenimo man nutiestu keliu, nors nežinau, kaip viskas gali pasikeisti.
Jei nepasiseks su muzika, turiu kitų pasirinkimų ir idėjų, galėsiu juos įgyvendinti, bet kol kas stengiuosi nepamesti savo krypties, jau rengiu savo gerbėjams naujienų. Beje, vasarą gavau progą išbandyti save kine, galbūt jau visai netrukus žiūrovai galės pamatyti mano kaip aktoriaus debiutą.
– Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) kremti pramogų industrijos studijas, kodėl pasirinkai ne, pavyzdžiui, vokalo studijas?
– Esu savamokslis, niekada neturėjau vokalo mokytojo. Taigi, dėl teorinių žinių trūkumo studijuoti muzikos nesiryžau. Pasirinkau studijas VGTU. Kaip tik pradėjęs studijuoti nuėjau į vieną pirmųjų savo projektų. Iš tiesų projektai per labai trumpą laiką suteikia daug patirties, daug žinių ir suformuoja. Kartais ir pats nustembi, kaip greitai patobulėji.
Motyvacijos eiti į priekį ir vidinio pasitikėjimo savimi suteikia ir žmonių palaikymas. Todėl visuomet labai tikiu žiūrovu.
Pramogų industrijų studijos man labai patinka, atitinka tai, ką veikiu gyvenime, tačiau jas baigęs norėčiau studijuoti toliau, šįkart muzikos vokalą.
Susimąstau, kad tikslai ir svajonės gali apriboti, o aš nieko nesitikiu ir taip gimsta stebuklingi dalykai.
– Beje, pokalbio pradžioje minėjai, kad kai kam galbūt atrodai nerimtas ar per daug juokaujantis. Taip jau yra – televizija, viešumas formuoja tam tikrą įvaizdį, o koks tu esi išjungus kameras, savo namuose?
– Kaip mano bičiulis Gytis Ivanauskas yra sakęs, jį daug kas mato kaip Lolitą, tačiau tai nereiškia, kad jis ir namuose kiaušinienę kepa su ragais ar aukštakulniais. Lolita – įvaizdis, vaidmuo, leidžiantis parodyti aktorinius sugebėjimus, išreikšti save. Aš vis tik namuose turbūt esu toks pats, kaip ir eteryje.
Tiesiog nuotaikų būna skirtingų – jei noriu, ramiai paguliu tamsoje, jei noriu skambant muzikai ką nors niūniuoju, o pastaruoju metu ir šoku. Pavyzdžiui, rytais nenoriu kalbėti, svarstau, kam apskritai jie buvo sugalvoti. (Juokiasi.)
Tačiau namai – asmeninė erdvė, kurioje gimsta daug stebuklingų dalykų, kyla daugybė idėjų. Tai mano kūrybos erdvė. Vis dėlto nesu iš tų, kurie sėdi sudėję rankas ir tik svajoja, kaip būtų smagu, jeigu... Būtų smagu, tačiau pirmiausia reikia laiku sau įspirti. Negaliu sėdėti vietoje, nes suprantu, kad niekas už mane nieko nepadarys.
