800 km ir 7 aukščiausi apžvalgos bokštai per dieną – tokį iššūkį sau metusi keliautoja ir tinklaraštininkė Diana Gedeikytė-Jakutienė įsitikinusi, jog Lietuva tikrai gali didžiuotis lankytinomis vietomis. „Tereikia keltis nuo sofos ir judėti“, – sako ji. Užsidarę oro uostai Dianai buvo niekis, palyginti su tuo, jog nebuvo galima keliauti po savo šalį. Dabar moteris jau ieško naujų idėjų išvykoms ir svarsto – gal rinkti aplankytų Lietuvos vietų ir patirtų įspūdžių kolekciją įkvėps ir kitus?
Kai ką iš naujo atrasti Lietuvą įkvėpė keliones po užsienį pristabdęs karantinas, o Diana tokiais atradimais užsiima jau kone aštuonerius metus.
Moteris atvira – skersai išilgai naršyti gimtąją šalį ji pradėjo dar tada, kai vietinis turizmas buvo taip menkai išvystytas ir toks nepopuliarus, jog tekdavo gerokai paplušėti norint sužinoti, ką dar gražaus turime, be Trakų, Palangos ir Nidos. Maža to – nelengva užduotis būdavo ir tas vietas surasti: trūko informacijos, nuorodų, tikslių koordinačių.
„Keliavimas po Lietuvą man visada buvo ir tebėra maža asmeninė misija – norėjau ne tik pati pažinti savo kraštą, bet įkvėpti tai daryti ir kitus: keltis nuo sofų, būti aktyviems, keliauti, pamatyti, atrasti naujų vietų Lietuvoje, patirti nuotykių. Juk tai – smagu, praplečia akiratį, kelia nuotaiką“, – portalui LRT.lt sako Diana.
„Kam sėdėti, jei galima judėti?“
Visada aktyviai leisti laisvą laiką mėgusi moteris suprato, kad keliauti galima dažniau nei porą sykių per metus. Ji šypteli – kai toptelėjo ši mintis, išjudino po jos kilęs klausimas: „Kam sėdėti, jei gali judėti?“.
„Kadangi visą laiką mėgau aktyviai leisti laiką, supratau, jog keliauti galiu ne tik tuos kelis kartus per metus, kai einu atostogų ir išvykstu į užsienį. Keliauti galima praktiškai kiekvieną savaitgalį savame krašte, kur irgi yra, ką pamatyti, kur pilna daug gražių vietų – architektūrinių, istorinių, gamtinių. Tad kam sėdėti, jei gali judėti?“ – kalba Diana.
Iš pradžių ji savo išvykų atradimais dalijosi su draugais, kartais rekomendacijomis pasidalydavo interneto tinklaraščiuose, kol vieną dieną moteriai kilo mintis įkurti savo pačios kelionių tinklaraštį.
„Galiausiai supratau, kad noriu turėti savo erdvę, kur galėčiau laisvai šeimininkauti, kaupti savo kelionių istorijas ir rekomendacijas, kurias visi norintys galėtų skaityti, įsikvėpti ir keliauti. Taip ir gimė mano kelionių tinklaraštis „Check In Lithuania“, dabar jam jau sukako penkeri metai“, – šypteli D. Gedeikytė-Jakutienė.
Jos tinklaraštyje šiandien galima rasti jau per 150 įrašų su įvairių Lietuvos vietų aprašymais, pačios Dianos sudarytais kelionių maršrutais. Besidalydama kelionių atradimais, ji laikosi vienos taisyklės – rašo tik apie tas vietas, kurias pati aplankė ir išvydo savo akimis.
Aplankius daug vietų, nustebti darosi sunkiau
Nors neretai žolė kitoje tvoros pusėje atrodo žalesnė, jūros – žydresnės, o kalnai – didingesni, keliautoja Diana tikina: Lietuvoje tikrai yra, ką pamatyti. „Tik nereikia būti nusistačius, kad jeigu ne trijų kilometrų aukščio kalnas, ne didžiausia pasaulio kopa ir ne vandenynas, o tik maža jūra, tai niekur nevažiuosiu, sėdėsiu namie ant sofos, nes visa kita – neįdomu. Tereikia įsijungti smalsumą, tyrinėtojo nuotaiką, ir gali puikiai praleisti laiką Lietuvoje“, – tikina moteris.
O ir surasti, ką aplankyti, dabar jau ne bėda. Tai, kaip vietinis turizmas išvystytas šiandien, ir kaip viskas atrodė prieš aštuonerius metus, skiriasi tarsi diena ir naktis, pastebi Diana.
„Dabar internete gausu išsamios informacijos apie lankytinas vietas su nuotraukomis, paaiškinimais, vietos koordinatėmis. Keliauti mėgstantys žmonės socialiniuose tinkluose buriasi į grupes ir taip pat dalijasi atradimais Lietuvoje, galų gale net „Google Maps“ sužymėtos įdomios, aplankyti vertos vietos.
Dabar pačios populiariausios vietos yra prižiūrimos, pasirūpinta patogiais privažiavimais ir pan. Pamenu, prieš aštuonerius metus klaidžiodavome po regionus tik su tekstiniais orientaciniais aprašymais, kaip rasti vieną ar kitą dvarą, pėsčiųjų taką.
Reikėdavo gerokai panagrinėti, kur yra kokia įdomesnė vieta, nuotraukų taip pat pavykdavo rasti vos vieną kitą. Dažnai važiuodavau nežinodama, atrasime gražią vietą ar ne. Yra tekę ir pasiklysti, ir rasti ne tai, ko tikėjaisi“, – prisimena Diana.
Nors Lietuva nedidelė, ji – labai skirtinga. Kai kur daugiau kalvų, ežerų, kitur – vien bekraščiai laukai, išraižyti horizonto link vingiuojančiais takais, pastebi Diana. Vieno mylimiausio šalies kampelio ji sako neturinti ir pripažįsta – kai aplankai tiek daug vietų, nustebti kaskart darosi vis sunkiau.
„Dėl to ieškau nebe standartinių, įprastų, o kitokių, įdomesnių vietų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais atradome unikalias žemynines kopas, konglomeratų uolas, visada įdomiai atrodančius veikiančius ir neveikiančius karjerus.
Seku informaciją apie atsirandančias naujas lankytinas vietas ir viena pirmųjų jas išbandau. Nebijau ir didesnių iššūkių – keliaujame ilgesniais pėsčiųjų takais, iššūkių susikuriu ir pati. Pavyzdžiui, per vieną dieną esu aplankiusi septynis aukščiausius Lietuvos apžvalgos bokštus – tuokart per dieną teko nuvažiuoti 800 kilometrų“, – pasakoja Diana.
Kelionių kompanionai – vaikai ir ištvermingas šuo
Nenuostabu, kad pandemijos apribotas keliavimas užsienin Dianos baisiai nenuliūdino. „Tai – niekis, palyginti su tuo, jog nebuvo galima keliauti po Lietuvą, teko sėdėti savo mieste“, – sako moteris. Visgi ji šypsosi – karantinas jos keliautojos ir tyrinėtojos dvasios nepalaužė.
„Gyvename Vilniuje, dideliame, žaliame mieste, tad pradėjau tyrinėti ir, kaip mėgstu sakyti, kolekcionuoti Vilniaus žaliuosius plotus. Pasirodo, sostinėje yra tiek gražių miškų, nuostabios Neries pakrantės, kur galima saugiai leisti laiką, kai to reikia.
Toks žaliojo Vilniaus tyrinėjimas padėjo lengviau ištverti karantiną ir judėjimo apribojimus, atradimais dalinausi ir su savo socialinių tinklų sekėjais tikėdamasi, kad bent jau vilniečius įkvėpsiu daugiau pajudėti, per karantiną neužsidaryti namuose. Tad galima sakyti, jog karantinas manęs nesustabdė – jis tiesiog mano smalsumą ir tyrinėtojo akį nukreipė į kitas vietas“, – sako Diana.
Į keliones po Lietuvą moteris leidžiasi ne viena. Dažniausi Dianos kompanionai – namiškiai ir augintinis. „Turiu paauglius vaikus ir energija trykštantį šunį. Jei išsiruošiame į žygį, jis su mumis gali nužygiuoti ir dešimt, ir dvidešimt kilometrų.
Iš tiesų, keliauti pradėjau dar ir dėl to, kad norėjau vaikams parodyti šalį, kurioje jie gyvena. Norėjau, kad jie pamatytų ir suprastų, jog ne tik užsienyje yra įdomu ir smagu. Tikriausiai galiu drąsiai sakyti, kad mano vaikai Lietuvos yra matę žymiai daugiau nei kiti jų bendraamžiai“, – šypteli moteris.
Taip pat ir kitiems, neprisiruošiantiems arba dvejojantiems, ar verta keliauti vienam ar su mažais vaikais, Diana pataria nelaukti, o imti ir daryti. „Nesvarbu, ar po Lietuvą norisi keliauti vienam, ar su mažais vaikais, reikia imti ir keliauti, nes tai daryti dabar yra kaip niekada paprasta: turime daug gražių vietų, apie jas galima rasti daug informacijos.
Kviečiu visus, mylinčius savo kraštą ir mėgstančius keliones bei nuotykius, šiuos metus paversti kolekcijų metais ir surinkti kuo daugiau gražių vietų – gal piliakalnių, gal upių santakų, apžvalgos bokštų, o gal dvarų. Rinkite tai, kas labiausiai jums patinka ir kas jus domina“, – ragina Diana.
Diana dalijasi ir savo kelionių po Lietuvą rekomendacijomis.
