Universiteto koridoriuose susitikusius perujietį Diego ir lietuvę Kristiną sujungė troškimas vieną dieną turėti nuosavą ūkį. Siekti svajonės jie nutarė Lietuvoje – čia įkūrė šeimos ūkį ir ne tik siūlo kas savaitę į namus pristatyti dėžę šviežių daržovių, bet ir buria bendraminčių bendruomenę. Naują sezoną netrukus pasitiksiantys ūkininkai LRT.lt pasakoja turintys krūvas planų, o vieną dieną Diego net žada Kristinai padovanoti karvę – visai kaip Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona“.
Sujungė bendra svajonė
Kristinos Milkeraitytės ir Diego Guillermo Valencia Lopez istorija prasidėjo prieš 10 metų. Tuo metu kurį laiką po Lotynų Ameriką keliavusi Kristina atvyko į Peru, ten ji ėmė savanoriauti. Diego buvo Limos nacionalinio agrarinių mokslų universiteto studentas. Būtent universiteto koridoriuose ir susikirto lietuvės ir perujiečio keliai.
Susipažinę jiedu suprato – į ateitį žvelgia panašia kryptimi, vieną dieną abu svajoja įkurti savo ūkį. Gražia svajone prasidėję santykiai kurį laiką tęsėsi per atstumą. Kristina skraidydavo į Peru, o Diego – į Europą. Pirmą sykį į Lietuvą jis susiruošė 2014 m. Kelionė buvo ilga: Lima–Madridas–Ryga–Vilnius.
Stovėdamas eilėje Ispanijos oro uoste supratau, kad vykstu į visai kitokią vietą. 90 procentų žmonių buvo šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Dieve, pamaniau, kur aš skrendu?
„Stovėdamas eilėje Ispanijos oro uoste supratau, kad vykstu į visai kitokią vietą. 90 procentų žmonių buvo šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Dieve, pamaniau, kur aš skrendu? – juokiasi pirmąją kelionę į Lietuvą prisiminęs Diego. – Kai nusileidau Vilniuje ir išėjau pro oro uosto duris, supratau, kad čia – žiema, nors buvo kovo pradžia. Atvykau iš Peru, ten tuo metu buvo vasara. Niekada nebuvau patyręs rimtos žiemos. Pamenu, atvykau su džemperiu, tad teko raustis po lagaminą ir ieškoti dar kelių sluoksnių drabužių.“
Po keletą metų trukusių transatlantinių skrydžių Kristina ir Diego nutarė drauge apsigyventi Belgijoje. Pora susituokė, jiems gimė sūnus Feliksas Vytis. Kai Kristina sužinojo, kad iš savo giminaičių paveldėjo žemės, šeima sugrįžo į Lietuvą – suprato, kad atėjo metas pradėti pildyti seną svajonę.
Susižavėjo Lietuva
Tada Diego gavo progą kitomis akimis išvysti Lietuvą, visų pirma jį pakerėjo gamta. Nuostabu, kad gali gyventi netoli sostinės širdies, tačiau pro langą matyti miškus, žavisi Diego. Privalumu jis laiko ir nedidelius, greitai įveikiamus šalies atstumus. „Gimiau Limoje, mieste, kuriame gyvena 11 milijonų žmonių. Norėdamas išvykti iš miesto, turi važiuoti 2 valandas, o jei patenki į spūstis, tai ir ilgiau“, – pasakoja Diego.
Neseniai Lietuvoje apsigyvenusiam perujiečiui įspūdį paliko ir kovo pradžioje sostinės Gedimino prospekte vykusi Kaziuko mugė. „Nustebau, kai vaikščiodamas išgirdau, kaip kažkas groja perujietišką muziką. Priėjau prie tų žmonių, pradėjau su jais kalbėti: hermanos, amigos, broliai, bičiuliai, aš iš Peru!“ – šypsodamasis prisimena Diego.
Man labai patinka būti arčiau gamtos, matyti, kaip auga augalai. Kaskart, kai pamatau, kaip pasirodo gyvybė, man tai kaip stebuklas.
Lietuvė ir perujietis iš karto sutarė ir dėl bulvių – abiem patinka cepelinai, kugelis, bulviniai blynai. Tiesa, Diego kiek įtariai pasižiūrėjo, kai Kristina jį patikino, kad lietuviai – bulvių karaliai. Juk bulvės kilusios iš Peru, ten jų daugiau nei 4 tūkst. rūšių, skiriasi jų formos, tekstūra. Lietuvoje pasirinkimas mažesnis – parduotuvių lentynose galima rasti tik didelių ir mažų geltonų, didelių ir mažų melsvų, juokiasi sutuoktiniai.
„Peru turime patiekalą, panašų į žemaičių blynus, tačiau paragavęs kugelio, bulvinių blynų pagalvojau, kad tai – labai puikus ir man nematytas būdas panaudoti bulvę“, – sako Diego, pamilęs ir lietuvišką virtuvę.
Laikas svajonei atėjo paveldėjus žemės
Diego meilę žemės ūkiui įkvėpė jo močiutė, norėdamas ateityje dirbti žemę, pats jis stojo ir į universitetą. Kristina vaikystės vasaras taip pat leisdavo senelių ūkyje. Jos proseneliai buvo stambūs ūkininkai, turėjo daug žemės. Tiesa, į Lietuvą atėjus sovietų režimui, jiems valdas teko apleisti. Atkūrus nepriklausomybę, šeima susigrąžino savo žemes, tada Kristina tėčiui ir davė pažadą atgaivinti kadaise klestėjusį ūkį.
„Kai grįžome iš Belgijos, toje žemėje ir pradėjome pirmus bandymus ūkininkauti. Man labai patinka būti arčiau gamtos, matyti, kaip auga augalai. Kaskart, kai pamatau, kaip pasirodo gyvybė, man tai kaip stebuklas. Norėjau tęsti senelių tradicijas“, – pasakoja Kristina.
Tai nėra vien Kristinos, Diego ir Felikso ūkis. Tai – visų ūkis. Mūsų bendruomenės nariai bet kada gali atvykti pažiūrėti, kaip auga daržovės, įsitraukti į įvairias veiklas ir pasijusti ūkio dalimi.
Visgi senelių žemė Alytaus pusėje šeimai pasirodė per toli, tad jie nutarė nuomotis žemę arčiau Vilniaus, ten ir perkėlė savo ūkio darbus. Šeima gyvena sostinėje, savo ūkyje daugiausia laiko praleidžia sezono metu, nuo ankstyvos gegužės iki vėlyvo rugsėjo. Pašnekovai šypteli – ūkis labai pasitarnavo ir tada, kai šalyje buvo įvestas pirmasis karantinas, – kol kiti skundėsi, kad yra uždaryti tarp keturių sienų, šeima galėjo saugiai leisti laiką gamtoje.
Siūlo daržovių prenumeratą ir buria bendruomenę
Diego pabrėžia – jų ūkis nedidelis, čia nesidriekia didžiuliai laukai, kuriuos dirba traktoriai. „Visada žinojome, kad norime ne kuo didesnio ūkio – mums svarbiausia auginti ekologiškas daržoves ir burti bendruomenę. Auginame ekologišką maistą žmonėms, kuriuos pažįstame, ir laikomės principo „good food for good people“ (liet. geras maistas – geriems žmonėms)“, – pasakoja Diego.
Diego ir Kristinos ūkis siūlo ir išskirtinę daržovių prenumeratą – per visą daržovių sezoną (jis paprastai trunka apie 18–20 savaičių) klientai kas savaitę į namus gauna dėžę, pilną šviežių daržovių. Dėžės turinys priklauso nuo to, kas tą savaitę duoda derliaus – pomidorai, špinatai, salotos ir t. t.
„Pasaulyje tai nėra nauja praktika, Lietuvoje irgi nesame pirmieji, siūlantys šią paslaugą, tačiau vieni iš pradininkų“, – sako Kristina ir priduria – matyti, jog susidomėjimas tokia praktika auga.
Visgi šeimos ūkyje svarbiausia ne tik maistas, vieningai pabrėžia Kristina ir Diego, – ne mažiau svarbi ir ūkio gėrybėmis besidžiaugianti bendruomenė. Savo ūkyje ne karantino metu šeimininkai rengia įvairius bendruomenės susibūrimus – kviečia pamatyti, kaip auga daržovės, drauge padirbėti, pavyzdžiui, sodinti česnakus, švęsti įvairias šventes.
„Tai nėra vien Kristinos, Diego ir Felikso ūkis. Tai – visų ūkis. Mūsų bendruomenės nariai bet kada gali atvykti pažiūrėti, kaip auga daržovės, įsitraukti į įvairias veiklas ir pasijusti ūkio dalimi. Nors mūsų ūkis kol kas neturi ženklo, kad yra ekologiškas, visą laiką sakau, kad geriausias įrodymas – mūsų Vytis, valgantis visas ūkio gėrybes. Jas auginame be chemikalų, norime, kad jos būtų sveikos, saugios valgyti ir maistingos“, – pasakoja Kristina.
Noriu padėti užaugti naujai Peru ūkininkų kartai, kuri galėtų palaikyti nedidelius, ekologiškus jaunųjų ūkininkų ūkius.
Ateities planuose – ir karvė
Ištikus pandemijai Diego nustojo dirbti vienoje iš sostinės įmonių ir visą savo dėmesį nutarė skirti ūkiui. Šeima svajoja plėstis – įsigyti daugiau žemės, Vilniuje įkurti taškų, kuriuose žmonės galėtų ne tik atsiimti ūkio gėrybes, bet ir pabendrauti, pasidalyti receptais, idėjomis.
Beje, ilgainiui ūkio šeimininkai norėtų pradėti auginti ne tik sezonines daržoves, bet ir vaismedžius, daugiametes uogas. Šeima pasvajoja ir apie gyvūnus – ūkyje galvoja apgyvendinti vištų, o Diego vieną dieną Kristinai pažadėjo padovanoti karvę. Šia mintimi užsidegė pamatęs A. Žebriūno filmą „Riešutų duona“.
Bent kartą per metus šeima stengiasi aplankyti Peru likusius Diego artimuosius, tačiau per pandemiją keliauti sunkiau. „Gerai, kad yra šiuolaikinės technologijos. Su tėvais, broliais, seserimis, seneliais šnekamės kas savaitę. Esame labai artimi, kai gyvenau Peru, visus savaitgalius leisdavome drauge“, – pasakoja Diego.
Savo ūkininkavimo patirtimi jis ispanų kalba dalijasi ir instagrame. „Pasakoju, kaip pradėti ūkį, kad jis teiktų pelną šeimai. Noriu padėti užaugti naujai Peru ūkininkų kartai, kuri galėtų palaikyti nedidelius, ekologiškus jaunųjų ūkininkų ūkius“, – sako Diego.
