Iš pradžių išskirtinės poilsiavietės miške įkūrėja Inga Jocė nemanė, kad atokiame šeimos namuke, kur karaliavo tik grėblys ir kibiras, vieną dieną ilsėsis žmonės. Visgi moters gyvenimo išbandymai viską sudėliojo taip, kad šiandien rikiuojasi eilės norinčių patekti į šią vietą. Skyrybos, finansiniai sunkumai, o vėliau – ir mamos onkologinė liga pastūmėjo Ingą ieškoti šviesos. „Pati ieškodama vidinio rojaus, netyčia sukūriau tą rojų ir kitiems“, – šypsosi ji.
Už unikalių vietų paprastai slypi unikalios žmonių istorijos – jas portalas LRT.lt pradeda pasakoti tekstų cikle „Nepamirštama nakvynė“. Jame – žvilgsnis ne tik į išskirtines nakvynės vietas Lietuvoje, bet ir proga susipažinti su įdomių vietų šeimininkais.
Rietavo apylinkėse įsikūręs „Miško rojus“ siūlo poilsį gamtos apsuptyje – be miesto šurmulio, be kaimynų, be elektros ir be vandentiekio, tačiau su kvapą gniaužiančiais vaizdais ir galimybe bent trumpam pasijusti tarsi rojuje. Na, arba ten, kur bent trumpam pasimiršta rūpesčiai.
Tiesa, dabar savo rankomis įkurta vieta besidžiaugdama pati ir džiugindama kitus, poilsiavietės šeimininkė Inga sako, kad iš pradžių minčių, jog šeimos poilsiui skirtas miško kampelis taps išskirtinio poilsio mėgėjų traukos vieta, nebuvo.
„Mano tėvai prieš dešimtį metų Rietavo apylinkėse įsigijo miško, ten įsirengė jaukią vietelę, kurioje būtų galima atitrūkti, pabūti ramybėje ir tyloje. Sklype buvo iškastas tvenkinys, virš vandens pastatytas namukas. Čia atvykdavome pamaitinti tvenkinyje apgyvendintų žuvyčių, pabūti gamtoje, atsigerti kavos, išsikepti šašlykų, su draugais paminėti gimtadienių.
Šios vietos niekada nematėme kaip verslo galimybės, nemanėme, kad čia galėtų atvažiuoti kas nors kitas. Tai buvo tarsi mūsų kiemas – atoki, privati, nepervažiuojama vieta“, – savo istoriją portalui LRT.lt pradeda pasakoti Inga.
Po gyvenimo duobės – šviesa
Viskas ėmė keistis po skaudžių Ingos išgyvenimų. Pirmas netikėtas smūgis jai buvo skyrybos su vyru. Moteris liko viena su dviem dukromis – dvejų metukų ir dviejų mėnesių. „Likau visiškai be pajamų, su skolomis. Vyras sulig ta diena tiesiog dingo iš mūsų gyvenimo. Atrodė, kad staiga tapau našle“, – prisimena Inga.
Moteris atvira – šis įvykis ją smarkiai supurtė ir bloškė į žemę, teko ieškoti jėgų ne tik finansiniam pagrindui kurti, bet ir atsitiesti morališkai.
Po kurio laiko Ingos gyvenime atsirado draugas Martynas. Pašnekovė šypteli – iš pradžių santykiai prasidėjo atsargiai, be didelių minčių į priekį, tačiau laikas parodė: draugystė ilgainiui virto rimtesniais santykiais.
Būtent Martynas, pamatęs Ingos tėvams priklausančią vietą miške, ir pasiūlė pabandyti į ją pakviesti žmones. „Pamenu, buvo šilta, saulėta diena. Nuvykome ten su mano dukrelėmis, išsikepėme dešrelių. Tada mano draugui ir gimė idėja pabandyti išnuomoti šią vietą žmonėms.
Tuo metu naudojimasis trumpalaikės nuomos platformomis buvo tik prasidėjęs. Sutapimas, kad prieš kelias dienas mano pusseserė per „Airbnb“ buvo išnuomojusi savo draugo butą. Tada su pakylėjimu kalbėjome, kad ir mums būtų smagu pabandyti, bet iš pradžių viskas atrodė keistai ir neįtikėtinai – kaipgi dabar nuomosime savo kiemą kažkam kitam?“ – su šypsena pasakoja Inga.
Laukiant pirmųjų svečių buvo ir laimės, ir baimės
Visgi abejonės kelio neužkirto. Pirmiausia Inga ir Martynas susėdo pasišnekėti su moters tėvais. Jų pritarimą gavo – tėvai buvo užsiėmę, rūpinosi verslu, tad savo vietos miške kurį laiką nebenaudojo pagal paskirtį. Atvykus tekdavo pjauti žolę, rinkti šakas, vežti išvirtusius medžius, tvarkytis. „Nebebūdavo kada ilsėtis ir mėgautis aplinka“, – sako Inga.
Tiesa, namelis virš vandens nebuvo paruoštas nuomai – Inga juokiasi, kad jame 10 metų gyveno tik grėblys ir kibiras. Leidę įkurti poilsio vietą, tėvai Ingos verslo pradžiai paskolino pinigų – už juos moteris nupirko kėdžių lauko terasai, staliuką, čiužinį miegui, spintelę.
Sulaukus pirmo užsakymo, apėmė ir ekstazė, ir baimė, šypteli moteris. „Pirmieji mūsų svečiai buvo giminaičiai, jie namelyje miegojo ant pripučiamojo čiužinio, mat ten nebuvo net lovos. Pamenu, kai jie išvažiavo, tą dieną sulaukėme pirmojo užsakymo. Namukas buvo labai mažytis, tad man teko gerai pasukti galvą, kaip viską jame sutalpinti“, – sako Inga.
Moteris pasinaudojo dizainerės profesijos patirtimi, į pagalbą pasikvietė ir kaimyną. „Tu sakyk, o aš padarysiu, ką reikės“, – pažadėjo nuo seno pažįstamas meistras.
„Abu sukome, gręžėme, pjovėme, kalėme ir dviese pagaminome lovą, atlenkiamą nuo vienos sienos. Prie kitos sienos buvo pritvirtintas kadaise mano tėčio pagamintas stalas. Vėliau drauge su kaimynu pagaminome lauko virtuvėlę, lauko dušą, bet viskas vyko palaipsniui, ne per vieną savaitę. Ne iš karto žinojome, ko reikia, – daug kas paaiškėjo tik ilgainiui“, – prisimena moteris.
Sėkmės istorija – aplaistyta ašaromis ir pažymėta sunkaus darbo
Nors šiandien „Miško rojaus“ poilsio gamtoje mėgėjams pristatyti beveik nebereikia, tai nebuvo iš dangaus nusileidusi sėkmės istorija, sako Inga. Veikiau priešingai – viskas vyko pamažu, per ašaras ir sunkų darbą.
„Dabar man jau kiek lengviau apie tai kalbėti, tačiau iš pradžių buvo labai sudėtinga: dirbau sodyboje, buvau viena, namuose – du vaikai. Ačiū Dievui, kad galėjo pagelbėti tėvai. Buvo nelengva, nes pati morališkai buvau duobėje, bet pagrindinis mano emocinis variklis ir neįkainojamas atlygis, vertingesnis už pinigus, buvo atvykusių žmonių reakcijos, jų palikti atsiliepimai ir ištarti žodžiai – kažkada dar buvo tokie laikai, kai susitikdavome gyvai. Vis kartoju, kad pati ieškodama vidinio rojaus, netyčia sukūriau tą rojų ir kitiems žmonėms“, – šypsosi Inga.
Poilsiavietės įkūrėja tikina – dauguma atvykstančių klientų yra išskirtiniai. Jiems svarbu ne blizgančios plytelės ir plačiaekranis televizorius su kabeline ar „Netflix“ – čia atvykę žmonės ieško progos pabūti, užmegzti ar atgaivinti ryšį su gamta. Galbūt todėl jų neišgąsdina ir tai, kad čia nėra patogumų.
„Kartais pasitaiko žmonių, kurie nesupranta, kur važiuoja. Šiek tiek gaila, kad tada, galbūt, jų lūkesčiai lieka nepatenkinti. Visgi dauguma mūsų klientų – išskirtiniai, todėl ir vietų ieško išskirtinių“, – pastebi Inga.
Ji ir pati su gamta labai artima – sako, galėtų valandų valandas žiūrėti į debesis, medžius, vandenį, lietų ar snaiges. „Pati esu gimusi ir augusi kaime, visada tuo didžiavausi ir didžiuojuosi. Tiesa, bakalauro ir magistro mokslus baigiau Klaipėdoje ir Kaune. Visgi auginti vaikų sugrįžau į kaimą, tada iš naujo ir supratau, kas yra ramybė, saugumas, tyla. Kai esi paauglys, nori pabėgti iš kaimo, nuo tėvų, o kai pats tampi mama ar tėvu, svarbių dalykų sąraše imi dėlioti kitus prioritetus“, – kalba Inga.
Mamos liga įkvėpė padėti kitiems
Artimas ryšys su gamta ir dar vienas gyvenimo atsiųstas išbandymas pastūmėjo Ingą netoliese poilsiavietės įkurti „Gyvybės slėnį“. Tai – sutvarkyta vieta miške, kurioje galima pasisemti vidinės stiprybės, nuraminti mintis. Inga pasakoja, kad „Gyvybės slėnis“ plečiasi, ir ateityje čia ketinama įrengti takus, miško baldus, saulės baterijų maitinamą apšvietimą, net audio vedlį, kuris padėtų nepasimesti pirmuosiuose bandymuose medituoti.
Šioje vietoje apsilankyti kviečiami žmonės, patiriantys gyvenimo sunkumų – išgyvenantys skyrybas, ligas ar susiduriantys su kitais iššūkiais. Ją įkurti Inga nutarė po to, kai sužinojo, jog jos mamai diagnozuota onkologinė liga.
„Man nespėjus atsigauti po skyrybų, mano mamytei buvo pranešta diagnozė – skrandžio vėžys. Ją reikėjo skubiai operuoti, mamai buvo pašalintas skrandis. Visas po operacijos ėjęs periodas buvo beprotiškai juodas ir tamsus, kaip ir skyrybos. Klausiau, kodėl likimas šitaip iš manęs nori atimti mano brangiausius žmones.
Visgi dabar jau galvoju, kad taip turėjo nutikti. Manau, šie dalykai atvedė mane į tikrąjį kelią. Pamenu, kai su mama vaikščiojome po mišką, paprašiau, kad ji man parodytų vietą, kurioje pasikrauna energijos. Ji visada tokia šilta, miela, draugiška, pozityvi. Ji nugalėjo ir savo ligą.
Man atrodo, išgirdę vėžio diagnozę, daugelis žmonių ima tapatintis su liūdnomis istorijomis. Būtent todėl norisi garsiau papasakoti savo sėkmės istoriją. Taip ir gimė „Gyvybės slėnis“ – galvojant, kad į šią vietą reikia pakviesti daugiau žmonių, juos edukuoti apie tai, kiek daug galima pasiekti savo vidiniais resursais“, – pasakoja Inga.
Susidomėjimas tokiu poilsiu tik auga
Mišku alsuojančio Ingos gyvenimo ritmo nesustabdė ir karantinas. Priešingai, ji neseniai lankytojams atvėrė dar vieno namelio duris. Dideli jo langai skirti žvaigždėms stebėti, o tiesiai iš lovos galima patekti į kubilą po atviru dangumi. Poilsiavietės šeimininkė nesiskundžia ir lankytojų dėmesiu – sako, kad jų tik daugėja.
„Matome tikrai didžiulį žmonių susidomėjimą tokio pobūdžio poilsiu, žmonės vis labiau nori ištrūkti iš namų, pabėgti į gamtą. Žinoma, įtakos turi ir visus iš proto varantis karantinas, noras pakeisti aplinką. Visgi manau, kad žmonės ieško atsitraukimo nuo greičio, įtampos, baimių, jiems reikalingas lengvas vidinis atsinaujinimas“, – sako Inga.
Paklausta apie ateities planus, moteris tikina – jų galvoje tikrai ne vienas. Ir su šypsena priduria: „Gyvenime daug dalykų pasidaro aiškesni, kai tampi artimesnis su gamta“.
Jeigu ir Jūs žinote išskirtinių nakvynės vietų Lietuvoje, praneškite apie jas el. paštu tavo@lrt.lt arba žinute LRT feisbuke.
