„Kodėl tu pykstiesi, isterikuoji, keli dramas? Juk nežinai, kurią minutę nebebus tavęs, nebeliks kito žmogaus. Reikia džiaugtis gyvenimu ir mylėti aplink esančius žmones“, – vis prisimindama gyvena Laura Balčiūtė. Mintis leisti žurnalą senjorams ją vieną naktį aplankė netikėtai, tačiau moteris iškart pajautė – sumanymas pasiteisins. Vėliau atsirado ir senjorams skirta pažinčių svetainė, o tuos, kas puola stebėtis, L. Balčiūtė tuoj pat patikina: metai tėra skaičius pase.
Pradžių pradžia, arba naktį aplankiusi vizija
Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas misiją – tuo tvirtai tiki L. Balčiūtė, nemokamo žurnalo senjorams „60+“ redaktorė. Ji savo misiją ilgą laiką nešiojosi širdyje, kol vieną dieną, o tiksliau – naktį, L. Balčiūtei tapo aišku, kuo virs kurį laiką viduje kirbėjusi mintis.
„Visą laiką vyresniems žmonėms jaučiau šiltus jausmus, jie mane kažkuo traukė. Gal todėl, kad mano ryšys su močiute Jadvyga buvo labai stiprus. Gal dėl to, kad kai jos neliko, ėmiau paguodos, savo močiutės ieškoti kituose senjoruose“, – portalui LRT.lt pasakoti savo istoriją pradeda L. Balčiūtė.
Nežinau, kas man ją pamėtėjo, gal pati visata, bet kai sugalvojau, kad leisiu žurnalą, iš karto žinojau, kad tai bus reikalinga, kad mintis pasiteisins.
Besilaukdama antro vaikelio, moteris pagalvojo, kad turės daug laisvo laiko, todėl ėmė svarstyti, kuo užsiimti. Iš pradžių internete akis užkliuvo už parduodamo tinklalapio apie senjorų slaugą. L. Balčiūtei kilo sumanymas jį nusipirkti, projektą išplėtoti, bet staiga mintį nutraukė aiškus suvokimas – ne, reikia kurti ne tinklalapį.
„Taip vieną vakarą, netgi naktį, man kilo spontaniška mintis leisti žurnalą senjorams. Nežinau, kas man ją pamėtėjo, gal pati visata, bet kai sugalvojau, kad leisiu žurnalą, iš karto žinojau, kad tai bus reikalinga, kad mintis pasiteisins“, – pasakoja vienintelio žurnalo senjorams Lietuvoje redaktorė.
Neturėdama nei vizijos, nei plano, vien tik idėją, jau kitą rytą L. Balčiūtė susisiekė su senjorų organizacija ir įvairiomis įmonėmis. Senjorų paprašė įvertinti, ar toks leidinys būtų reikalingas, įmonių pasiteiravo, ar jas domintų dirbti su senjorų auditorija. Moteris sulaukė atsakymo „taip“.
„Tada iš karto sūnui Nojui pasiūliau nupiešti žurnalo logotipą, mat jis – žmogus prie meno. Mano močiutė buvo Jadvyga, o senelis – Jonas, todėl piešinyje atsirado dvi J raidės. Visgi logotipas išėjo nekoks, taigi pagalbos kreipiausi į vieną reklamos srityje dirbančią draugę. Ji sukūrė man prekinį ženklą „60+“. Taip viskas ir prasidėjo“, – su šypsena prisimena L. Balčiūtė.
Jeigu matau, kad žmogui sunkiai sekasi suprasti technologijas, skatinu jį verčiau užmegzti gyvą ryšį – prisijungti prie gyvenamoje vietoje veikiančių senjorų organizacijų, galbūt pradėti lankyti trečiojo amžiaus universitetą.
Idėjos į žurnalo puslapius nebetilpo
Pamažu L. Balčiūtės idėjos, kuriomis ji troško dalytis, nebeįsiteko žurnalo puslapiuose. Taip dar prieš pandemiją ji senjorams ėmė organizuoti filmų peržiūras, susitikimus, maža to – su partneriais įkūrė internetinę senjorų pažinčių svetainę. Susidomėjimas ja tikrai nemažas, tikina pašnekovė.
„Bendraudama su senjorais dažnai girdėdavau, kad yra labai daug našlių, vyrų ir moterų, kurie jaučiasi vieniši. Vyresnio amžiaus žmonėms trūksta bendravimo. Vaikai, anūkai gali valandą pasikalbėti telefonu, užsukti į svečius išgerti kavos, bet tai – viskas. Taip ir atsirado pažinčių svetainė.
Ji skirta nebūtinai mylimojo paieškoms – internete senjorai gali susirasti pašnekovą, bendramintį, su kuriuo galėtų pasikalbėti ir drauge leisti laiką. O gal kai kuriems pavyksta surasti ir antrą pusę, kas čia žino“, – šypteli L. Balčiūtė.
Aktyviau į pažintis internete įsitraukia moterys, jos sudaro apie 70 proc. interneto svetainės lankytojų. Būna, kad senjorai skambina ir prašo L. Balčiūtės pagalbos užsiregistruoti pažinčių portale.
„Prašo ir kad surasčiau jiems artimą žmogų, pasitaiko visaip. Bet jeigu matau, kad žmogui sunkiai sekasi suprasti technologijas, skatinu jį verčiau užmegzti gyvą ryšį – prisijungti prie gyvenamoje vietoje veikiančių senjorų organizacijų, galbūt pradėti lankyti trečiojo amžiaus universitetą“, – pasakoja L. Balčiūtė. Pasibeldus pandemijai, pasiūlymus kuriam laikui teko atidėti į šalį.
Mes verkiame, kad negalime eiti į koncertus ar restoranus, o seneliai dabar jaučiasi tiesiog atstumti. Jie nesupranta, kas yra tas karantinas, galvoja, kad vaikai juos apleido.
Ragina senjorų nelaikyti nemąstančiais
Įvedus karantino suvaržymus, senjorai tapo viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Ne tik dėl rizikos užsikrėsti virusu, tačiau ir dėl vienatvės. „Tarp senjorų tvyro liūdna nuotaika“, – patikina L. Balčiūtė. Jie jaučiasi itin vieniši, ne visi moka naudotis technologijomis, dalyvauti vaizdo skambučiuose.
Rudenį L. Balčiūtei su komanda teko lankytis Kaune ir miesto apylinkėse įsikūrusiuose senelių globos namuose. Vaikai Senjorų dienos proga piešė atvirukus ir rašė laiškus, senjorai buvo vaišinami tortu.
Nors šiuos susitikimus L. Balčiūtė prisimena kaip itin šviesius, jai įstrigo vienų senjorų globos namų direktorės žodžiai: „Mes verkiame, kad negalime eiti į koncertus ar restoranus, o seneliai dabar jaučiasi tiesiog atstumti. Jie nesupranta, kas yra tas karantinas, galvoja, kad vaikai juos apleido.“
Kai po ilgų vasaros atostogų tekdavo išvažiuoti, abi su močiute verkdavome. Nors ir žinodavome, kad išvykstu netoli, kad skiriamės tikrai neilgam, vis tiek abi ašarodavome.
Tada L. Balčiūtei suspaudė širdį – ji suprato, kad dažnas taip sureikšminame savo problemas, jog nepastebime kitos pusės. Ir nors senjorus šiuo metu būtina saugoti, nelaikykime jų nemąstančiais, neprotingais žmonėmis, ragina pašnekovė.
„Per pirmąjį karantiną ant kavinių ir restoranų durų buvo pasirodžiusios lentelės, kad žmonės virš 60 metų nebus įleidžiami. Mano galva, senjorams reikėtų leisti mąstyti patiems. Ar mums patiktų, jei kažkas iš šalies sakytų, kur mums eiti, o kur – ne? Juk senjorai – protingi žmonės, jeigu serga, jie po kavines nevaikšto, todėl toks požiūris, mano galva, juos žeidžia“, – kalba L. Balčiūtė.
Vaikystę prisimena su nostalgija
Bekalbant apie senjorus, L. Balčiūtės lūpose vis atgimsta koks nors prisiminimas apie savo močiutę ir senelį. „Mano močiutė buvo labai šiltas žmogus, ji niekada nepykdavo, visada būdavo su šypsena“, – prisimena pašnekovė.
Pusę vaikystės L. Balčiūtė praleido pas senelius, kitą pusę – namuose už 5 km nuo močiutės ir senelio sodybos. „Visas šventes, atostogas leisdavome pas senelius. Kai buvau vaikas, tie 5 km atrodydavo milžiniškas atstumas. Kai po ilgų vasaros atostogų tekdavo išvažiuoti, abi su močiute verkdavome. Nors ir žinodavome, kad išvykstu netoli, kad skiriamės tikrai neilgam, vis tiek abi ašarodavome“, – pasakoja L. Balčiūtė.
Mano vaikystėje nebuvo technologijų, todėl daugiau bendraudavome, kartu dirbdavome, žaisdavome. Nebuvo, kuo daugiau užsiimti, belikdavo įsitraukti į buitį, dirbti darbus, todėl drauge praleisdavome daugiau laiko.
Senelis, kaip prisimena L. Balčiūtė, buvo sunkesnio charakterio, tačiau anūkus taip pat labai mylėjo. Iš medžio droždavo vilkelius, drauge žaisdavo žaidimą, Žemaitijoje vadinamą „Pagauk pušį“. Nugrimzdusi į prisiminimus, moteris atsidūsta: „Norėčiau, kad ir mano vaikai turėtų tokią vaikystę ir tokius senelius.“
Tiesa, pasikeitė laikmetis, sako pašnekovė. Reta močiutė dar ryši skarelę, senovinius kaimo darbus išstūmė miestietiškas gyvenimas, o bendravimą nori nenori keičia technologijos ir nuolat skubėti raginantis gyvenimo tempas.
„Manau, dabar mūsų vaikų ir tėvų santykis truputėlį kitoks. Gal per daug visi skubame, – svarsto trijų vaikų mama. – Mano vaikystėje nebuvo technologijų, todėl daugiau bendraudavome, kartu dirbdavome, žaisdavome. Nebuvo, kuo daugiau užsiimti, belikdavo įsitraukti į buitį, dirbti darbus, todėl drauge praleisdavome daugiau laiko. Nesakau, kad dabar geriau ar blogiau. Taip tiesiog yra, ko gero, toliau bus dar kitaip.“
Senelių sodyba L. Balčiūtei iki šiol šventa vieta, ramybės oazė, atgaiva sielai. „Žinote, yra posakis, kad žmogų iš kaimo gali išvaryti, bet kaimo iš žmogaus – ne. Aišku, esu girdėjusi pasisakymų, kad, pabėgę nuo kaimo darbų, žmonės nė už ką nebesutiktų grįžti. O aš į kaimą sugrįžti svajoju. Man nepatinka, kad mano vaikai auga ant asfalto“, – sako moteris.
Pažįstu labai daug senjorų, kuriems jau virš 80, ir jie yra daug aktyvesni, pozityvesni ir labiau spinduliuojantys teigiamą energiją nei kai kurie jauni žmonės, neretai viskuo nusivylę.
Metai – tik įrašas pase
L. Balčiūtės žurnalo herojai – visuomeniški, veiklūs, smalsūs, jaunatviški senjorai. Gal todėl ji drąsiai tvirtina, kad senatvė gali būti pranašesnė už jaunystę. „Pažįstu labai daug senjorų, kuriems jau virš 80, ir jie yra daug aktyvesni, pozityvesni ir labiau spinduliuojantys teigiamą energiją nei kai kurie jauni žmonės, neretai viskuo nusivylę. Šimtu dešimt procentų sakau – skaičius pase nieko nereiškia“, – šypteli žurnalo senjorams redaktorė.
Net ir pandemija tikrai ne į visų senjorų namus atpūtė blogą nuotaiką. L. Balčiūtė sako per karantiną neišlendanti iš chalato, o štai vyresnės bičiulės verčia pasitempti: „Vaizdo skambučiu susiskambinome su viena senjore – dailiai apsirengusi, lūpas pasidažiusi, šukuoseną pasidariusi. Tai tik dar sykį parodo, kad amžius nieko nereiškia.“
Tikiu, kad kiekvienas, ateidamas į šį gyvenimą, atsinešame ir savo gyvenimo trukmę. Atlikę savo misiją mes tiesiog iškeliaujame.
Kalbant apie senjorus, yra nemažai kur kas liūdnesnių temų, sutinka pašnekovė. Daug senelių gyvena žemiau skurdo ribos, neturi nei maisto, nei artimųjų, kurių rūpesčio jiems trūksta. Ateityje L. Balčiūtė turi pasvarstymų prisijungti prie maltiečių veiklos, galbūt dažniau lankytis senelių globos namuose, tačiau atvirai sako – negalėtų dirbti nei senelių, nei vaikų globos namuose, nei gyvūnų prieglaudoje.
„Ne dėl to, kad tai būtų kažkuo blogos institucijos, veikiau priešingai. Bet aš pasinerčiau į kiekvieną istoriją ir į namus parsivežčiau ne tik visus senelius ir vaikus, bet ir gyvūnėlius, – nusišypso, bet tuoj ir vėl surimtėja. – Kiekviena istorija mane smarkiai sukrečia ir žinau, kad man tai būtų tiesiog per sunku.“
Jeigu kažkam nepaskambini, paskambink dabar, nes gali nebebūti progos.
Mirties baimė tapo svetima
Senatvė – gražus, garbingas amžius, ir ji tikrai gali būti maloni, tikina L. Balčiūtė. Tiesa, senatvėje žmogus priartėja ir prie gyvenimo saulėlydžio. Į akimirką, kai gyvenimo ratas nustoja suktis, L. Balčiūtė žvelgia ramiai, mirties baimės neturi, o gal, tiksliau sakyti, nebeturi.
„Tikiu, kad kiekvienas, ateidamas į šį gyvenimą, atsinešame ir savo gyvenimo trukmę. Atlikę savo misiją mes tiesiog iškeliaujame. Turime suvokti, kad esame laikini, kad ateis paskutinė diena, ar tu kovosi su ja, ar priešinsiesi jai, ar ne.
Visada sakau – nežinai, kada mirsi. Kodėl tu pykstiesi, isterikuoji, keli dramas? Juk nežinai, kurią minutę nebebus tavęs, nebeliks kito žmogaus. Todėl visada kartoju, kad reikia džiaugtis gyvenimu, mylėti aplink esančius žmones. Jeigu kažkam nepaskambini, paskambink dabar, nes gali nebebūti progos“, – kalba moteris.
Tikiu, jog mus sustabdė, kad pamatytume vertybes, kurių per lėkimą nebematėme, kad atsigręžtume į šeimą. Pažiūrėkite, kokia graži žiema už lango. Juk pernai, užpernai tokios nebuvo.
Šiuo metu „60+“ veikla ir projektai yra ir L. Balčiūtės hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Namuose jos dėmesiu dalijasi vyras, trys vaikai ir per karantiną nauju šeimos nariu tapęs šuo. „Ilgai dirbau be atostogų, mano galvoje buvo įtampa, jaučiau stresą. Atsikeldavau ir nueidavau miegoti su mintimis apie projektus, darbus, problemas.
O per karantiną gyvenu taip ramiai! Leidžiu sau tiesiog būti, gyventi taip, kaip noriu. Daug laiko skiriu šeimai, gamtai, skaitau. Tikiu, jog mus sustabdė, kad pamatytume vertybes, kurių per lėkimą nebematėme, kad atsigręžtume į šeimą“, – šypteli L. Balčiūtė.
Nors manęs visada laukia trys vaikai, šeima, buitis, darbai, aš visada rasiu laiko pasikalbėti, atsakyti į skambučius, o jei neatsakysiu – perskambinsiu.
Laiko viskam ji sako turinti ne tik per karantiną. „Kartais pasikalbu su pažįstamomis, kurios augina vieną vaiką, bet niekada neturi laiko, visada būna pavargusios. Nors manęs visada laukia trys vaikai, šeima, buitis, darbai, aš visada rasiu laiko pasikalbėti, atsakyti į skambučius, o jei neatsakysiu – perskambinsiu“, – kalba L. Balčiūtė. Jos žodžius belieka tik patvirtinti.
Paklausta, tai kas yra jos vidinis variklis, laikrodyje taip sudėliojantis valandas, kad viskam pakanka laiko, sudvejoja. „Niekada apie tai nesusimąsčiau. Gal meilė gyvenimui, šeimai, veiklai, vertybėms. Aš gyvenu, ne egzistuoju. Kiekvieną minutę džiaugiuosi tuo, ką turiu, ką sukūriau, kuo gyvenu ir kas mane supa. Dabar aš tiesiog esu laiminga“, – sako L. Balčiūtė.
