Po Afriką keliaujantys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius pamojavo Serengečio pakelėse gulinėjantiems liūtams ir grakščiosioms žirafoms – Velykas Afrikoje sutiksiantys keliautojai jau suplanavę ne vieną susitikimą su vietos gentimis.
Martynas ir Vytaras tęsia savo kelionę po Afriką. Keliautojai jau aplankė Ugandą, Keniją ir dabar važiuoja per Tanzaniją. Maždaug po mėnesio nuotykių keliautojai sugrįš į namus balandžio pradžioje, o jų kelionės įspūdžius LRT žiūrovai vėliau išvys kelionių cikle „Kitą kartą Afrikoje“.
Visą dieną keliavę po garsųjį Serengečio nacionalinį parką, kuriame – daugybė gyvūnų, keliautojai ten ir praleido naktį. Kaip patys pasakojo, kitą dieną neplanavo jokių gyvūnų, tiesiog norėjo pravažiuoti Serengetį ir traukti toliau – link Ngorongoro. „Bet, sakoma, žmogus planuoja, o liūtai juokiasi. Prie liūtų šįkart priėjome (teisingiau – privažiavome) arti. Labai arti. Šiek tiek arčiau, nei norėjosi“, – įspūdžiais savo socialiniuose tinkluose dalijosi keliautojai.
Anot jų, savanos automagistralė, nėra pats greičiausias būdas keliauti: „Užtat čia pakelėje dažnai mėtosi įvairių įdomių dalykų. Tiesiog važiuojam sau, vargo nematom, į šalis nesidairom, o čia štai mums skersai kelio tįso du liūtai. Mes, žinoma, pageidautume, kad jie pasitrauktų, ir mums nereiktų jų apvažinėti aplinkui tiesiai per pievą, bet jie – savanos karaliai, kur nori ten guli, ir nieko tu jiems nepaturkši.“
Pamatė jie ne tik liūtus, bet ir migruojančias antilopes gnu, zebrus, atsisveikino su žirafomis. „Rytų Afrikoje prasideda didžiųjų liūčių sezonas, tad gali būti, kad artimiausiomis dienoms vis daugiau mirksime po lietumi, – svarstė lietuviai. – Pradedame tolti nuo nacionalinių parkų ir laukinės gyvūnijos pasaulio. Esame suplanavę tris dienas svečiavimosi pas įvairias labai įdomias Tanzanijos gentis. Vienos gyvena tradiciniuose kaimuose, kitos – tiesiog krūmynuose po medžiu. Vienos verčiasi amatais ir žemės ūkiu, kitos – gyvena iš to, ką pavyksta surinkti ir sumedžioti miške.“
Pakelėse čia gyvenantys masajai pardavinėja savo iškopinėtą medų – šviežią, ką tik iš drevės. Skonis – kaip įprasto labai šviežio skysto medaus, tik su dūmų aromatu, pastebi komanda. Bitininkystė, jų teigimu, šiuose kraštuose – labai tradicinė: tik rankos ir pluoštas rusenančių žolių rankoje.
„Pakeliui stabtelėjome ant Ngorongoro ugnikalnio kraterio krašto. Ten, apačioje – Ngorongoro nacionalinis parkas. Bet jam mes jau nebeturime laiko – mūsų laukia nauji keliai, nauji susitikimai. Su skaudančia širdimi paliekame gyvūnijos pasaulį – jaučiame, kad laukinė gamta mums labiau prie širdies, nei čionykštė civilizacija.
Mūsų kelionė jau artėja prie pabaigos. Ne, dar jokiu būdu neatsisveikiname! Dar eisime į medžioklę su Hadzabe genties vyrais, mokysimės kopinėti medų iš baobabų, kalsime metalą kartu su Datoga genties meistrais, susipažinsime su Tanzanijos masajais ir dar daug visokių reikalų čia turime nuveikti“, – džiaugėsi keliautojai.
Kelionės įspūdžiai – nuotraukų galerijoje ir keliautojų socialiniame tinkle.
