„Galime kvestionuoti, ar tinkamai pandemija yra valdoma, tačiau ligos kvestionuoti negalime“, – portalui LRT.lt sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Anot jos, norėdami grįžti į normalią kasdienybę, turime susirūpinti jau dabar. Režisierė nepraranda vilties, kad pavasarį galėsime sugrįžti į teatrus ir kitas kultūrines erdves, nes menas žmogui – labai reikalingas.
Pasaulinė koronaviruso pandemija ne tik įkalino mus namuose, apribojo galimybes bendrauti, bet ir suteikė galimybę daugeliu klausimų ieškoti naujų kelių. „Lietuva karantine“ – tai LRT.lt portalo projektas, skirtas parodyti, kaip Lietuvos žmonės išgyvena karantiną, kaip saugosi nuo viruso ir ką gali patarti kitiems bendrapiliečiams. Tik saugodami save galime apsaugoti ir kitus! Šįkart ciklas keliauja į Londoną, į svečius pas žinomą režisierę D. Ibelhauptaitę.
– Pasaulį kausto antrasis karantinas, jūs jį leidžiate savo namuose Londone, čia karantinas švelninamas.
– Praėjusią savaitę karantinas čia baigėsi ir turime naujas taisykles, pagal jas kiekvienas miestas ir rajonas suskirstytas į zonas, kuriose – skirtingas karantino lygis.
Londonas yra antrojoje zonoje, o tai reiškia, kad gali veikti muziejai, parduotuvės, teatrai, gali vykti koncertai, didžiausias leistinas žmonių skaičius – arba 1000 žmonių, arba užpildant 50 proc. salės. Taigi visi labai džiaugiasi, nes to jau seniai nebuvo. Iki tol mėnesį buvome itin griežtame karantine, susirgimų skaičiai labai sumažėjo, tad galime pereiti į švelnesnį karantino lygį.
Man antroji karantino banga yra daug sunkesnė nei pirmoji, persmelkta šiokios tokios nevilties.
– Po pirmojo karantino daugelis prisitaikė, išmoko dirbti per nuotolį, tačiau ar operos pasaulis tikrai gali prisitaikyti ir egzistuoti karantino, pandemijos sąlygomis?
– Operos, teatro, gyvo meno pasaulis egzistuoti karantino sąlygomis negali. Galime džiūgauti, jog spektaklius galima žiūrėti internetu ar pamatyti solisto pasirodymą iš namų, ir sakyti, kaip tai šaunu. Visa tai – šaunūs dalykai ir labai gerai, kad jie yra, tačiau tos kokybės ir profesionalumo lygio atstoti tai negali. Juk, jei tai yra spektaklis internete, jis turi būti superprofesionaliai nufilmuotas, televizijos lygiu, kad žmonės galėtų kokybiškai žiūrėti. Telefonu spektaklio nenufilmuosi. Vadinasi, kai kurie įrašai traukiami iš archyvų, o tai, kas kuriama dabar, turi atrasti naują formą.
Po pirmosios karantino bangos turėjau nuojautą, kad ruduo ir žiema gali būti sunkūs, tad visus atidėtus ir planuojamus spektaklius norėjau parodyti vasarą. Tą mes ir padarėme su „Vilnius City Opera“ (VCO) – surengėme spektaklius lauke. Žinoma, tai pareikalavo titaniškų pastangų, nes vis dėlto dalyvauti renginiuose ar juos rodyti galėjome kitaip nei anksčiau – dėvėdami kaukes, naudodami dezinfekcinį skystį, laikydamiesi atstumų ir užtikrindami visus saugumo reikalavimus.
Vis tik, manau, teatras – saugi vieta. Kai žmonės ateina į spektaklį, jie nekalba, nereiškia emocijų (kaip, pvz., sporto varžybose), nedainuoja kartu su atlikėjais – jie tiesiog tyliai sėdi ir žiūri. Jei per pertrauką būtų sustabdomas žmonių judėjimas ir žmonės nesibūriuotų, saugumas būtų užtikrinamas.
Beje, kai vasarą rodėme spektaklius, svarbiausias akcentas buvo izoliuoti ir testuoti solistus bei kolektyvą, o žiūrovams sukurti sistemą, kuri pasirūpintų jų saugumu. Manau, viena didžiausių problemų Lietuvoje yra ta, kad didžiausi kolektyvai testuojami tada, kai kas nors suserga ir jau yra užsikrėtusiųjų.
Tik nuo mūsų priklauso, ar rytojus bus šviesesnis už šiandieną.
Mes vasarą naudojomės praktika, taikoma Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir kt., kai solistai ir kolektyvas yra testuojami prieš renginius ir per repeticijas. Vadinasi, taip mes rūpinomės prevencija, reagavome tada, kai kažkas jau užsikrėtė. Ir viskas pavyko, susirgimų išvengėme.
Aišku, valstybės nefinansuojami testai dideliems kolektyvams yra nepakeliama finansinė našta – pavyzdžiui, jei vien tik chore yra apie 60 žmonių, 75 Eur už testą yra labai daug. Taigi mes sukūrėme kitą projektą – į jį įtraukėme solistus ir jų patirtis, bet jau visai kitu aspektu.
– Kalbate apie projektą parodą su MO muziejumi – „Iš tos operos“?
– Taip, šią parodą, lydimą šešiolikos renginių. Kai parodą rengėme rugsėjo pradžioje, jautėme didžiulį emocinį pakilimą – išnaudojome solistų talentus, mintis, patirtis, jų pasakojimus ir istorijas kitoje plotmėje. Prisitaikėme ir pasiūlėme renginius, kuriuos galima filmuoti ir telefonu. O tai geras emocijas kelia ir tiems, kurie kalba, ir tiems, kurie klauso.
Deja, muziejai jau kurį laiką uždaryti. Mums tai buvo didelis šokas – kai muziejus yra uždarytas, žmogui nelieka sielos atgaivos, jam nebelieka kur eiti. Tada žmonės eina į prekybos centrus, kur, panašu, ir visų taisyklių nesilaikoma.
Manau, kad muziejus yra ta vieta, kurioje tikrai galima užtikrinti saugumą, sudaryti tam tikrus grafikus. Aš esu išalkusi meno, taigi, kai sužinojau, jog muziejai Londone atveria duris, užsiregistravau į kelis. Man buvo paskirtas laikas, kai turiu ateiti, ir žinau, kad tuo metu ten bus nedaug žmonių. Taigi gavau galimybę patirti kažkokią dvasinę atsvarą – man atrodo, kad menas nepaprastai reikalingas žmonėms.
Vyriausybė, įvairios sveikatos ir meno organizacijos turėtų stengtis bendradarbiauti ir ieškoti išeičių, kaip padaryti, kad žmonės turėtų galimybę ateiti dvasinės atgaivos. Į teatrą, į koncertą jie negali ateiti, tačiau tikrai galėtų ateiti į muziejų, biblioteką.
Skaudu, kad Lietuvoje nepavyksta mažinti susirgimų skaičiaus, kiek mačiau, jie auga. Labai gaila, kai, pvz., sostinės Katedros aikštėje ir kituose miestuose įsižiebiant eglutėms, žmonės būriuojasi aplink, galvodami „juk lauke, nieko tokio“.
Pandemijos stabdymas – visų mūsų atsakomybė, turime galvoti, kaip apsaugoti save ir kitus, laikytis visų saugumo rekomendacijų. Tai labai svarbu.
Teatras, opera, kinas yra komandiniai darbai ir būdami viename kambaryje žmonės sukuria daug daugiau nei žiūrėdami į kompiuterio ekraną.
– Bendraujate su bohemiečiais, VCO solistais. Kaip jie išgyvena karantiną?
– Juos lydi tamsios nuotaikos, didelis liūdesys. Realus liūdesys. Kai nėra darbo, nėra ir socialinių garantijų, ypač tiems solistams, kurie yra laisvieji menininkai ir turi darbų tarptautinėje plotmėje. Solistai, kurie dirba nacionaliniuose, valstybiniuose kolektyvuose, bent šiokį tokį atlygį gauna. Laisviesiems menininkams, nelikus pasirodymų, reikia galvoti, kaip reikės pragyventi.
Be to, solistai, muzikantai nedirbdami scenoje praranda profesinę formą. O ją susigrąžinti yra labai sunku. Dainuodamas vonioje, solistas formos tikrai nepalaikys – jis turi dainuoti dideliame pastatyme, dideliu masteliu. Taigi, kiek žinau, visi solistai stengiasi dainuoti kuo daugiau įvairiuose renginiuose, koncertuose, kad tik turėtų nuolatinį trenažą, nuolatinę praktiką. Čia kaip ir olimpietis, jei jis kelis mėnesius nesitreniruoja, iškart grįžęs į varžybas aukso neparveš. Panašiai ir su solistais.
– Nors operos pasaulis išgyvena sąstingį, jūs esate be galo užimta – nemažai darbuojatės su filmų prodiusavimu.
– Labai didelė frustracija ir šioje srityje – filmai yra ne tik dideli pinigai, bet ir šimtai tūkstančių žmonių, kurie turi dirbti kartu. Yra sukurtos kariškos sistemos, kaip filmai turi būti filmuojami, ir tos geležinės tvarkos laikomasi, tačiau dauguma filmų, kurie buvo pradėti filmuoti rudenį, dabar yra sustoję arba filmuojami labai lėtai. Naujų filmų darbų pradžia atidėta iki pavasario, tikimasi, kad tada bus daugiau garantijų, kad darbai galės vykti.
Kino industrija patiria labai didelius nuostolius, ne tik finansinius, bet ir profesinius. Nuostolius, manau, pradės jausti ir žiūrovai, kai ateis kiti metai, kita vasara ir nebus naujo produkto, nes kinas kurį laiką nebuvo kuriamas. Daugelis kūrėjų bando prisitaikyti, daug puikių kino kūrėjų bando eiti į mažesnį mastelį – televiziją, tačiau ir ten stinga naujos produkcijos.
Beje, vyksta labai įdomios Holivudo filmų premjeros – sakau, kad Algirdas Ramaška ir „Kino pavasaris“ pradėjo naują tendenciją, kai atsiunčia specialų kodą ir kviečia prisijungti internetu žiūrėti filmo. „Netflix“ atsiunčia net ir pietų dėžutę.
Ligos kvestionuoti negalime, galime kvestionuoti tik, ar tinkamai pandemija yra valdoma, ir nesutikti su tam tikrais aspektais.
– Ar jums lieka laiko pasivaikščioti, pažiūrėti filmą, paskaityti?
– Nors ir pandemija, laikas dabar ganėtinai įtemptas – dirbu ir su Lietuva, ir su Amerika, tad dėl laiko skirtumų darbo dieną tenka pradėti labai anksti ir užbaigti labai vėlai. Tiesa, man asmeniškai antroji karantino banga yra daug sunkesnė nei pirmoji. Tada kankino labai didelė nežinia, bet galbūt todėl, kad buvo pavasaris, buvo ir daugiau entuziazmo, pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti, eiti į parkus prasiblaškyti ir pan.
Antroji banga persmelkta šiokios tokios nevilties, kylančios iš to, kad dirbti per nuotolį yra be galo sunku. Tai apsunkina darbą, protą, sveikatą ir turi įtakos rezultatams. Ypač todėl, kad teatras, opera, kinas yra komandiniai darbai ir būdami viename kambaryje žmonės sukuria daug daugiau nei žiūrėdami į kompiuterio ekraną.
Todėl atsiranda liūdesys, norisi, kad viskas baigtųsi. Kažkiek džiugina tai, kad Londone jau galima nueiti į kavinę, tiesa, ten susitikti su draugais dar negalima, pasikviesti svečių ar apsilankyti pas kitus taip pat, tad, jei nori susitikti su draugais, belieka eiti pasivaikščioti parke ar miesto gatvėmis.
Visiems skeptikams, netikintiems, kad COVID-19 yra sunki ir pavojinga liga, ar apskritai netikintiems jos egzistavimu, turiu humanitarinį pasiūlymą.
– Ar Londonas jau puošiasi šventėms?
– Sąžiningai pasakius, neatkreipiu į tai dėmesio. Mes Vilniuje labiau sureikšminame tokius dalykus ir mums tai yra kažkoks įvykis, Londone tai – joks įvykis. Kas mums su Dexteriu išties būdavo įdomu – didžiųjų parduotuvių langai, kuriuos papuošia didieji menininkai, dizaineriai. Kaip kokia paroda. Šeštadienį ar sekmadienį eidavome per didžiąsias parduotuves ir apžiūrinėdavome, ką jie sukūrė. Kaip bus šiais metais, nežinau.
– Ko tikitės pavasarį, į kokius darbus nersite, kai tik karantinas pasaulyje bus švelninamas?
– Turiu didelę viltį, kad gruodį bus galima ateiti į muziejus ir žmonės galės apžiūrėti parodą MO muziejuje „Iš tos operos“, ten taip pat galima klausytis kūrėjų interviu, muzikos, pamatyti trumpų filmukų su solistais, pamatyti instaliacijų. Ten – daug dvasinio turto.
Pavasarį tikimės parodyti operą „Siemens“ arenoje ir labai tikimės, kad tokią galimybę turėsime. Tiesa, dar nežinau, kuri opera tai bus. O vasarą ir vėl ketiname visus pakviesti į VU kiemą, ten, kaip ir praėjusią vasarą, rodysime spektaklius. Kol nebus suvaldyta COVID-19 situacija, nebus vakcinų, tol nevalstybiniam kolektyvui tai – vienintelė išeitis.
Jei norime vėl gyventi įprastą gyvenimą, apie tai jau dabar reikia pagalvoti. Žmonės mėgsta kalbėti prieš COVID-19, prieš vakciną ir pan. Manau, pirmiausia reikia išmokti naujas taisykles ir galvoti apie pasekmes. Visiems skeptikams, netikintiems, kad COVID-19 yra sunki ir pavojinga liga, ar apskritai netikintiems jos egzistavimu, turiu humanitarinį pasiūlymą – medikams yra labai sudėtinga ligoninėse, darbuotojams – globos namuose, eikite ir užsiimkite savanoriška veikla, taip galima pamatyti, kaip iš tiesų yra blogai.
Ligos kvestionuoti negalime, galime kvestionuoti tik, ar tinkamai pandemija yra valdoma, ir nesutikti su tam tikrais aspektais. Ar aš sutinku, kad žmonės gali vaikštinėti po pilnus prekybos tinklus, bet negali nueiti į muziejų? Nesutinku. Ar sutinku, kad žmonės būriuojasi aplink kalėdines miestų egles, bet nėra žmonių, prižiūrinčių, ar tinkamai laikomasi saugumo reikalavimų? Nesutinku. Galime kvestionuoti tai, bet ne ligą.
– Vis tik artėjant šventėms visų širdys prisipildo vilties, kad viskas bus gerai. Ko visiems palinkėtumėte artėjančių švenčių proga?
– Linkiu puikios sveikatos, kantrybės, stiprybės, jėgų išgyventi visus sunkumus. Net ir tada, kai atrodo, kad jau nebegali, tikėkite, kad tik nuo mūsų priklauso, ar rytojus bus šviesesnis už šiandieną. Sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis, linkėdama pačių ramiausių, pačių saugiausių ir intymiausių Kalėdų. Galbūt negalėsime sėdėti prie vieno stalo su dvidešimčia artimiausių žmonių, tačiau žinau, kad aš, Dexteris, kalakutas ir nuostabūs prisiminimai bus nuostabios Kalėdos! Taigi sveikinu visus!
