„Gyvenimą skyriau tam, kad niekas nesakytų, jog esu režisierė moteris, o sakytų, jog esu gera režisierė“, – LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ pažymi Dalia Ibelhauptaitė. Jau metus po Holivudo vandenis naršanti „Vilnius City Opera“ įkūrėja neslepia, kad ten moterims sunkiau, tačiau ar platesnė upė, ar siauresnė – jai įgyta patirtis padeda išplaukti iš visur.
D. Ibelhauptaitę kalbina LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ vedėjai Ignas Krupavičius ir Gabrielė Martirosian.
– Kuo kvėpuojate ir kuo gyvenate?
– Na, mano pavasaris buvo labai uždaras, kaip ir visų. Niekada gyvenime nepraleidau 4 mėnesių niekur neišvažiavusi. Tai man buvo labai didelis išbandymas. Per 25 gyvenimo su Dexteriu [Fletcheriu – LRT.lt] metus niekada 4 mėnesių nepraleidome kartu, o mūsų bute nėra sienų. Tai buvo dar papildomas išbandymas: jeigu vienas žmogus kalba telefonu, kitas negali pasislėpti net vonioje, yra to pokalbio dalyvis.
Aš esu nesportiškas žmogus, galiu sėdėti 4 dienas, rašyti elektroninius laiškus ir neišeiti į lauką. Bet kai buvo paskelbta, kad išeiti į lauką galima tik vieną kartą, man staiga prisireikė būtinai eiti į lauką. Iš pradžių eidavome kartu – buvo bloga idėja. Tada sukūrėme sistemą.
Kai mes susituokėme, į kiną eidavome kartu. Bet kai einame į kiną, į kokį noriu aš, Dexteris miega, o kai jis mane nusiveda į kiną, kuris patinka jam, miegoti negaliu, nes didelis garsas, sprogimai mane labai nervina. Kol mes nenusprendėme, kad einame į tą patį kino teatrą, tačiau skirtingose salėse žiūrime skirtingus kinus. Kai susitinkame, yra dar daugiau apie ką kalbėti, o atrodo kaip pasimatymas.
Ko išmokė COVID`as – kad vaikščioti kartu nereikia, reikia vaikščioti po vieną. Tada vienas vaikšto, kitas namie dirba. O šiaip turėjome labai daug darbo, per „Zoom`ą“ darėme viską: buvo darbo susitikimų, filmavome visokias laidas, interviu... Šie dalykai buvo nauji, ypač mano kartai, nes aš nesu iš internetinės kartos. Tuo pačiu buvo daug emociškai sunkių dalykų, reikėjo atšaukti net 8 spektaklius, matyti, kad tavo kolegos negauna pagalbos, negali dirbti, dainuoti...
„Bohemiečiai“ niekada neužsidarys, „Vilnius City Opera“ niekada nenumirs, nes tai yra mano vaikas. Jeigu tu užmuši savo vaiką, su tavimi tikrai blogai. Bet vaikai išauga, turi prisitaikyti.
– Bet jūs patvirtinote, kad „Bohemiečiai“ neišsivaikščios, nepaisant pandemijos, kitų biurokratinių reikalų.
– Mes esame ties išgyvenimo riba. Tai ne meniniai sprendimai, nieko bendro neturi su įkvėpimu, meilės praradimu ar idėjų nebuvimu. Tai tiesiog labai didelė kova – išgyventi finansiškai. Yra salės, erdvės nebuvimas, kur rodyti. Bandėme pernai rodyti „Compensoje“ – labai nesėkmingai, nes tam, kad pasiektum kokybę, reikėjo įdėti tokį indėlį... Po to paskaičiavau – pigiausias bilietas turėtų būti 180 eurų, kad galėčiau pateikti europinę garso, vaizdo kokybę.
Kadangi mes visą laiką buvome už kokybę, negalime daryti prasčiau. Galbūt ši vasara parodys, ar galėsime veiklą tęsti tuo pačiu formatu, ar turėsime retinti pasirodymus iki poros kartų per metus, o ne šešių, kaip būdavo iki tol. Labai sunku išgyventi, jeigu neturi rimtos paramos. Užsienyje visi stebisi, kaip mes išgyvenome 14 metų.
Vasarą rodysime „Faustą“. Sėdžiu Medicinos bibliotekoje, klausau muzikos, biblioteka remontuota prieš 60–70 metų, viskas vos laikosi, o kokybė: solistai Edgaras Montvidas, Almas Švilpa, Vida Miknevičiūtė – mūsų geriausi iš geriausių. Jų niekada nebūtų čia, nes vasarą jie dainuoja didžiausiuose Europos festivaliuose.
– Mes galime pasirinkti, karantinas davė daugiau gero ar blogo. Kurį kampą renkatės jūs?
– Man davė supergerų dalykų. Netgi tada, kai blogai, turi išmokti išgyventi. „Bohemiečiai“ niekada neužsidarys, „Vilnius City Opera“ niekada nenumirs, nes tai yra mano vaikas. Jeigu tu užmuši savo vaiką, su tavimi tikrai blogai. Bet vaikai išauga, turi prisitaikyti.
– „Google“ paieškoje įvedus „Dalia Ibelhauptaitė Holivudas“ išmeta 6490 rezultatų. Tik metai, kaip jūs Holivude, bet rezultatų nemažai. Apie Holivudą norime sužinoti viską – praskleiskite šitą šydą.
– Ne paslaptis, kad dalyvavau kuriant Dexterio filmus pradedant „Edžiu Ereliu“, bet „Bohemian Rhapsody“, „Rocketman“ buvo mano, nes tai – muzika. Buvau, galima sakyti, kaip kūrybinis prodiuseris, kuris dirba prie muzikos, scenarijų, pataria. Didelio kino režisieriai nedirba vieni – yra komandos, kurios dirba, turi turėti žmonių, kuriais pasitiki.
Galimybę dirbti oficialiai turėjau jau po „Edžio Erelio“ prieš 5 metus, bet maniau, kad dar ne laikas. Antras dalykas, geriausia, kai tave pakviečia, o ne kai tu pats nori. Kad kiti tavęs norėtų, jie turi matyti, ką tu darai, turi labai daug dirbti. Po Dexterio „Rocketman“ „Paramount Pictures“ iš karto pasiūlė jam statyti didelius filmus ir pasakė: tau reikia dirbti su Dalia. Tai nepaprasta patirtis, nes tai labai dideli didelių biudžetų filmai.
Labai daug žmonių niekada negauna galimybės panaudoti savo potencialo daugiau, nei jie turi, kai staiga nuimamos visos lubos. Man 53 metai, daugelis mano amžiaus žmonių kalba apie pailsėjimą, o man – visiškas „kaifas“, nes yra patirtis, laisvė.
Pradėjome vystyti filmus, dirbau prie jų visų kartu, bet prasidėjus karantinui išaiškėjo, kuris darbas eitų pirmas. Viskas priklauso nuo pagrindinio prodiuserio, ar jis turi charakterio savybę, kad nesvarbu – karas, maras, pandemija, dirbame po 10 val. per dieną, nes kai viskas atsidarys, turime būti pirmieji. Buvo šaunu, kad „The Saint“ prodiuseris, Holivudo legenda Lorenzo di Bonaventura privertė visus dirbti.
Jūs žinote mano charakterį, ir taip turiu dirbti, bet kai kartelė yra iškelta labai aukštai, reikia dar labiau stengtis. Dabar esu oficialiai tapusi šio filmo koprodiusere. Jei ateisime iki finalo, tai fenomenalu, nes neturiu praktikos kine, bet pritaikiau praktiką, kurią įgijau „Vilnius City Opera“. <...> Šaunu, kai gyvenime gali panaudoti savo patirtis – man brangu, kad tai įgyta Vilniuje.
– Kaip jums pačiai karjeros krypties nutekėjimas į kitą pusę? Manote, kad jis laiku ir vietoje?
– Manau, kad tai – didžioji dovana. Labai daug žmonių niekada negauna galimybės panaudoti savo potencialo daugiau, nei jie turi, kai staiga nuimamos visos lubos. Man 53 metai, daugelis mano amžiaus žmonių kalba apie pailsėjimą, o man – visiškas kaifas, nes yra patirtis, laisvė.
<...> Niekada negalvojau, kad turėsiu tokią galimybę. Reikia daug dirbti, bet kartais gali daug dirbti ir nieko. Dabar, kai mano gyvenime atsidaro durys, suprantu, kad turiu įeiti ir tada galvoti, ką daryti. Bet tai nereiškia, kad dabar turiu kiną, „Vilnius City Opera“, „Bohemiečiai“ užsidarys, dings – tiesiog bus kitos formos, galbūt mūsų bus mažiau, bet tarptautinės patirtys ir profesionalumas išliks visada, ir čia visada bus namai.
– Esate prisipažinusi, kad Holivude moterims sunkiau nei vyrams.
– Taip, režisūroje, prodiusavime moterims visada sunkiau. Ypač dėl to, kad pagal tradiciją prodiusavimas buvo ne moterų profesija. Dabar nuostatos laužomos. Kai žiūriu į save, suprantu, kad prodiuseris Lorenzo di Bonaventura, kuris sukūręs daugiau nei 130 filmų, pirmą kartą prodiusinėje komandoje turi moterį. Manau, kad atėjo laikas, kai būti moterimi yra pliusas.
Bet yra ir vienas blogas dalykas: dažnai žmonės įmetami į upes, kuriose jie negali plaukti. Tada visi: o, nuskendo – nepasisekė. O man pasisekė dėl to, kad turiu labai didelę praktiką. Ar platesnė upė, ar siauresnė – aš galiu plaukti. Tada nesvarbu, tu vyras ar moteris. Visą gyvenimą skyriau tam, kad niekas nesakytų, jog esu režisierė moteris, o sakytų, jog esu gera režisierė.
Visas pokalbis – liepos 22 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
