Holivude moterys, kaip ir afrikietės – kad ko nors pasiektų, turi kovoti taip, tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas, LRT.lt portalui sako Dalia Ibelhauptaitė. Nuolatinį troškimą pasiekti daugiau jaučianti režisierė prisipažįsta su vyru, žinomu aktoriumi Dexteriu Fletcheriu neturėti vaikų nusprendusi sąmoningai: „Supratome, kad juos be proto nuskriausime.“
„Aš dirbu tam, kad turėčiau galimybę keliauti. Tai mano aistra“, – tvirtina D. Ibelhauptaitė. Kiekvienoje kelionėje ji pasisemia idėjų ir kūrybinio peno, todėl tos vienos vienintelės kelionės, kuri būtų pati pačiausia, nėra. Tiesa, kūrėją ypač įkvėpė ir naują gyvenimo puslapį atvertė Afrika. Šio įspūdingo žemyno gyvenimą pašnekovė palygina su Holivudu – pasak režisierės, gyvenimas Afrikoje ir tai, kaip Holivude siekiama karjeros, yra kone identiški dalykai.
„Mūsų įsivaizdavimas apie Holivudą yra klišinis. Holivude yra labai daug stiprių moterų, ryškių asmenybių, kurios turėjo praeiti beprotiškai daug, kaip ir afrikietės. Tiek pasiekti, kad būtų ten, kur jos yra, reikėjo lygiai tiek pat jėgų. Tie žmonės, kurie kažko pasiekė, ėjo su krauju, sumuštomis alkūnėmis, keturiomis, ropomis, kabindamiesi. O kiti – prielipos. Bet kokiame matomame dalyke yra dėlių, kurios prisiklijuoja ir siurbia. Net Afrikoje stovi liūtas, ant jo – paukštis, kuris lesa nuo liūto vabalus, o ant paukščio – dar koks nors vabzdys.
Tikras Holivudas sudarytas iš nepaprastai stiprių žmonių: moterų, asmenybių. Kas yra įdomu – tai, ką mes matome išoriškai, kas yra gražios suknelės, raudoni kilimai, apdovanojimai, fotoreportažai, nuotraukos – tai tik kaukė. Tai jų darbo dalis. Nusiėmęs kaukę jis visai kitas žmogus“, – pasakoja D. Ibelhauptaitė.
Afrikoje ne kartą lankiusis žinoma moteris sako, kad į šį neatrastą žemyną jai labai svarbu vis sugrįžti. Ir ne dėl to, kad pamatytų ką nors naujo – afrikietiško gyvenimo būdo stebėjimas leidžia pasitikrinti, ar kūrėja dar tikrai turi jėgų stoti į Holivudo kovas.
„Tenai reikia kovoti lygiai taip pat: su tokia pačia jėga, užsidegimu, žinojimu, kad tai gyvybės arba mirties klausimas. Tu turi būti alkanas, jeigu nori pasiekti labai didelės sėkmės. Gali būti alkanas materialiai, gali būti alkanas dėl dvasinių dalykų arba visą laiką norėti siekti daugiau. Turi išlaikyti sveiką alkį, supratimą, kad tau reikia pačiam kovoti, medžioti, ieškoti, kad tau niekas nenukris – gazelės tau niekas nepašaus vakarienei“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Kai aš kovoju už dideles idėjas, kovoju ne dėl savęs – dėl to, kad kuo daugiau pasieksiu, gal įkvėpsiu jaunus žmones dar daugiau pasiekti. Iš dalies kovoji ir už tas moteris, neturinčias galimybių, kurias turiu aš. Tada tu turi pasidaryti atsakingas už savo galimybes – tu turi jas tinkamai išnaudoti.
Paklausta, kaip žinoti, kad jaučiamas alkis – dar sveikas, D. Ibelhauptaitė atvira – šią ribą nustatome patys.
„Manau, kad visi išskirtiniai, genialūs, fantastiški, įdomūs, ypatingi dalykai pasiekti peržengus ribą, kai visi sako, kad tai neįmanoma, arba: „It‘s crazy.“ Viskas iki tos ribos saugu. <...> Kai patiri žmonių alkį, norą gyventi, pasiekti, tai labai įkvepia. Tu pasidarai mažas, bet tai duoda stiprybės kitame kontekste būti stipriausiam.
Kai aš kovoju už dideles idėjas, kovoju ne dėl savęs – dėl to, kad kuo daugiau pasieksiu, gal įkvėpsiu jaunus žmones dar daugiau pasiekti. Iš dalies kovoji ir už tas moteris, kurios yra tenai [Afrikoje], neturi galimybių, kurias turiu aš. Tada tu turi pasidaryti atsakingas už savo galimybes – tu turi jas tinkamai išnaudoti“, – kalba moteris.
Peikia save už negebėjimą pasidžiaugti
Dėl to D. Ibelhauptaitė laiminga, kad pasirinko būtent tolį kelią – kurti ne Amerikoje, nors galėjo pasirinkti ir taip, o Lietuvoje ir įkvėpti jaunus žmones, gyvenančius būtent čia, sukurti dar daugiau ir geriau.
„Tu negali galvoti apie materialius dalykus – turi klausyti savo balso, – įsitikinusi režisierė. – Per 13 metų Lietuvoje įgijau vieną profesiją – tai prodiusavimas. Įsivaizdavau, koks turi būti idealus prodiuseris – Lietuvoje jo nebuvo, tad turėjau pati sau būti idealus prodiuseris. Po 13 metų viskas apsisuko – mano gyvenimas sugrįžo į Ameriką, kiną, bet aš darau ten tai, ko išmokau čia.“
Mes sąmoningai nusprendėme neturėti vaikų dėl to, kad supratome – jeigu turėsime vaikų, mes juos be proto nuskriausime. Nukeliavę jau buvome taip toli, kad buvo sunku viską sustabdyti ar mesti. O jei tęstume kelionę, žmonės būtų traumuoti.
Paklausta, kuo mėgaujasi labiau – pasiektu tikslu ar procesu tikslo link, pašnekovė prisipažįsta turinti vieną labai blogą charakterio savybę.
„Man pasitenkinimą kelia momentas, kai tu labai arti tikslo ir tuoj jį pagriebsi. Nes kai pagriebei... Turiu žiauriai blogą charakterio savybę. Tą sekundę, kai tikslas pasiektas, aš automatiškai jau noriu daugiau. Aš net nepasidžiaugiu... Jeigu galėčiau ką nors pataisyti toje kelionėje, tai norėčiau labiau apsidžiaugti“, – teigia ji.
Tačiau noras siekti daugiau – svarbus tobulėjimo aspektas. Keliauti tikslo link nuostabu, sako D. Ibelhauptaitė, tačiau visą laiką turi kelti sau naujus tikslus – pasak režisierės, tą minutę, kai sustoji, baigiasi ir tavo vidinis augimas.
Daugiau nei 20 metų už pasaulyje puikiai žinomo aktoriaus ir režisieriaus D.Fletcherio ištekėjusi D. Ibelhauptaitė teigia su sutuoktiniu esantys visiškos priešingybės, tačiau moteris įsitikinusi, kad meilė – tai suteikti kitam laisvę būti savimi.
„Labai svarbu, kad nebandytum žmogaus pasisavinti arba prie jo prisiklijuoti. Manau, mūsų sėkmės receptas – mes visada turėjome paralelias keliones, gerbėme ir pripažinome vienas kito savęs išpildymo, kūrybos poreikį. Mes sąmoningai nusprendėme neturėti vaikų dėl to, kad supratome – jeigu turėsime vaikų, mes juos be proto nuskriausime. Nukeliavę jau buvome taip toli, kad buvo sunku viską sustabdyti ar mesti. O jei tęstume kelionę, žmonės būtų traumuoti“, – atvirauja pašnekovė.
Dar vienas nepaprastai svarbus dalykas puoselėjant sėkmingus santykius – negalima kito asmens vertinti pagal savo matą: „Mane mamytė visada mokė: jeigu esi Romoje, turi gyventi taip, kaip romėnai. Neturi nuvažiuoti į Romą ir bandyti paaiškinti, kaip tu gyveni. Tas mane absoliučiai gelbėja visą laiką.
Labai daug prisitaikymo – skirtingų rasių, pažiūrų žmonės, kurie kartu nugyvena gražius gyvenimus, yra tie, kurie peržengia religijų, šalių ir kitas ribas. Tu turi virš to pakilti. Nes galiausiai absoliučiai visi esame tiesiog žmonės.“
Plačiau – įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
