Neprilygstamo humoro jausmo, smetoniškos inteligencijos, pasitempusį ir ryšintį kaklaraištį net tada, kai eina į turgų. Tokį aktorių Karolį Dapkų prisimena jo sūnus, žurnalistas Liudas Dapkus. Kaip jis pasakoja portalui LRT.lt, nors liepos 22-ąją Anapilin iškeliavusį aktorių labiausiai išgarsino laida „Gerbkime žodį“, didžiausia jo aistra buvo teatras, o šilta kertelė širdyje priklausė pasakoms vaikams.
– Netekome 87-uosius ėjusio aktoriaus, televizijos ir radijo laidų vedėjo K. Dapkaus. Tiems, kurie jūsų tėvo asmeniškai nepažinojo, jis atrodė ramaus būdo, inteligentiškas ir išsilavinęs žmogus, koks jis buvo jūsų akimis?
– Iš tiesų, jis buvo išsilavinęs, smetoniškos inteligencijos žmogus, kuris net į turgų eidavo pasitempęs – apsirengęs liemenę, ryšėdamas kaklaraištį, mėgo dėvėti švarką. Beje, eiti į turgų jam labai patikdavo, kai kurie ten jį jau gerai pažinodavo ir juokaudavo bijantys suklysti kalbėdami, nes tėvas daugeliui buvo įsiminęs kaip pasakotojas ar kalbos taisytojas. Kadangi iš Jaunimo teatro jis ganėtinai seniai buvo išėjęs, kai kas ir primiršo, kad jis taip pat buvo ir aktorius.
Jis labai daug skaitė, ypač mėgo fantastiką ir nuotykių knygas. Be to, jis turėjo neprilygstamą humoro jausmą. Kai susirinkdavo su draugais, šviesaus atminimo Rimgaudu Karveliu, Gediminu Girdvainiu ir kitais, pasakodavo anekdotus, kurių būdavo labai linksma klausytis.
Taip pat jis buvo labai nagingas – turėjo pomėgį drožinėti beprotiško grožio daiktus. Prieš kelis dešimtmečius iš Indijos jis buvo parsivežęs sandalmedžio gabalų, kokoso riešutų, kurie tuo metu čia buvo egzotika. Jis iš jų išdrožė taures su Sigirijos ola, princu Sidharta ir Šri Lankos liūtu. Savo namuose jis yra išdrožęs ir daugybę liustrų. Jo namai – 19 a. stiliaus, primena muziejų. Tai rodo, kad jis turėjo stiprų estetikos pojūtį.
Tai dar kartą įrodo, kad gali būti talentingas ir sėkmingas kine ar teatre, tačiau jei tavęs nerodo per televiziją, daugelis žmonių apie tave niekada nežinos.
– Laidai „Švelnūs tardymai“ esate sakęs, kad jūsų gyvenime buvo daug magijos, sakėte: „Patekdavau į teatrą ne taip, kaip visi mirtingieji, o pro užkulisius.“ Tėvas neretai vesdavosi jus drauge?
– Taip, ir tas ėjimas į teatrą tapo postūmiu kurti kažką nekasdieniško.
Ta bohema, kurios tradicijos ir papročiai šiais laikais pasikeitę, buvo galbūt labiau elitinė nei dabar. Žmonės gyveno pilkoje sovietinėje kasdienybėje, kur buvo ir teatro rampos, šviesos, gėrimas, vaidmenys... Auksiniai teatro laikai.
Kai buvo galimybė išvažiuoti į Vakarus aktoriai vyko gastroliuoti į JAV, Kanadą, Suomiją, tuometinę Jugoslaviją, su spektakliais aplankė daugybę šalių. Deja, iš tėvo kurso vos keli žmonės belikę...
Tikiuosi ateis laikai, kai iškils panašių asmenybių kaip Karolis Dapkus.
– Tiems, kurie mažiau domisi teatru ar kinu, K. Dapkus labiausiai įsiminė iš laidos „Gerbkime žodį“, dažnai jį užkalbindavo gatvėje, žiūrovai rašydavo laiškus?
– Manau, kad laidos „Gerbkime žodį“ formatas buvo labai sėkmingas – Aldona Vederaitė buvo miela, išsiblaškiusi moteris, kuriai buvo lemta daryti klaidų, nors ir nelabai baisių, o tėvui teko ironiško, bet švelnaus jos mokytojo vaidmuo.
Taigi užkalbintas gatvėje ir sulaukęs įvairių klausimų, jis visuomet maloniai atsakydavo, kad nėra kalbininkas, tačiau žmonės vis tiek žaisdavo tą žaidimą ir teiraudavosi, ar taisyklingai ką nors pasakė. Ir tai vyko ganėtinai ilgai.
Manau, kad tai dar kartą įrodo, kad gali būti talentingas ir sėkmingas kine ar teatre, tačiau jei tavęs nerodo per televiziją, daugelis žmonių apie tave niekada nežinos.
Tėvas buvo žmogus, kuris suprato žodžio svarbą ir mokėjo jį ištarti.
– Ar jam pačiam niekada nebuvo apmaudu, kad ne teatras ar kinas, o televizija jį išgarsino labiausiai?
– Jei taip ir buvo, niekada to neparodė. Jau pensijoje, būdamas labai energingas žemaitis, nuolat ieškojęs veiklos, jis pradėjo dirbti viename didžiuliame prekybos centre. Jo balsu tėvas buvo apie dešimtmetį.
Iš dalies tai parodo tragikomišką situaciją, kaip mūsų šalyje vertinami į pensiją išėję meno žmonės, kuriems tenka papildomai užsidirbti. Kita vertus, tai rodo, kad nėra blogų darbų, jei turi teisingą požiūrį, energijos, o darbas patinka. Vadinasi, gali ir apie nuolaidas papasakoti gražiai, ne roboto balsu.
– Kokiais savo darbais jis pats labiausiai džiaugėsi?
– Manau, teatras visada buvo didžiausia jo aistra. Baigęs LSSR konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), jis išvyko į Marijampolę, tada dar vadintą Kapsuku, kur nuo nulio buvo kuriamas Kapsuko dramos teatras. Turbūt pirmieji jo vaidmenys jam labiausiai ir įsiminė. Kadangi jis gerai dainavo ir grojo, vienas reikšmingiausių jo darbų – Kapulečio vaidmuo Kęstučio Antanėlio miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Taip pat šilta kertelė jo širdyje priklausė pasakoms vaikams – Lietuvos radijuje jis vedė „Dėdės Karolio valandėlę“, su kurioje skambėjusiomis pasakomis užaugo karta nepriklausomos Lietuvos vaikų. Jo pasakų klausėsi abi anūkės, žinoma, ne per radiją, o iš jo paties.
Tėvas buvo žmogus, kuris suprato žodžio svarbą ir mokėjo jį ištarti. Kai kurie mūsų moka ištarti žodžius, bet nebežinome, kur daryti logines pauzes, intonuoti. Deja, nebemoka ir dalis dirbančių ekrane. Tikiuosi ateis laikai, kai iškils panašių asmenybių kaip Karolis Dapkus.
1933 m. gruodžio 19 d. gimęs K. Dapkus sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Vaikai iš „Amerikos viešbučio“, „Velnio sėkla“, „Favoritas“, „Virto ąžuolai“, vaidino spektakliuose „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Pajūrio kurortas“, „Trešnių skonis“ ir kt. Aktorius radijo klausytojams gerai žinomas iš RADIJO laidos „Dėdės Karolio valandėlė“, o televizijos žiūrovai jį prisimena kaip Karolį iš laidos „Gerbkime žodį“.
Atsisveikinimas su Karoliu Dapkumi vyks penktadienį nuo 14 val. Olandų g. laidojimo namuose, 3 salėje. Laidotuvės vyks šeštadienį 12 val.
