„Reperiai nėra chuliganai“, – šypsosi reperis ir kūrėjas Pijus Opera. Pirmąsias dainas prieš publiką atlikęs vos šešerių, jis gana anksti pajuto sėkmės skonį, tačiau, kaip pats sako, kuo greičiau šį etapą praeini, tuo greičiau supranti, kad sėkmės vaikytis neverta, rašoma Moksleivių dainų šventės pranešime žiniasklaidai.
Jau netrukus jis žengs į Moksleivių dainų šventės sceną, Vingio parke kartu su tūkstantiniu choru atliks finalinį Dainų dienos kūrinį. „Vytautas Miškinis parašė man žinutę – puikiai žinojau, kas jis toks, tačiau negalėjau patikėti, kad čia tas Miškinis“, – juokiasi netikėtą pasiūlymą gavęs reperis. Jis atvirauja: ši patirtis tikrai yra išskirtinė.
– Moksleivių dainų šventėje dalyvaus tūkstančiai vaikų ir paauglių. Įdomu, kaip pats prisimeni savo vaikystę?
– Nežinau, ar vaikystė baigėsi – vis dar jaučiuosi esantis joje. Mano vaikystė bėgo su mama ir močiute, labai hermetiškoje, uždaroje aplinkoje. Daug laiko leidau kaime, Upninkuose – prisimenu daržą, kamuolio spardymą. Labai anksti, vos ketverių, išmokau skaityti ir rašyti, tad daug vaikystės man siejasi su kalba bei knygomis. Maždaug tuo metu atsirado ir muzika, todėl vėlesnis laikas tapo neatsiejamas nuo kūrybos. Buvau keistas vaikas, mėgdavau suaugėliškus dalykus, tačiau nebuvo taip, kad nepritapčiau.
– Dainas kurti pradėjai labai anksti. Prisimeni savo pirmuosius didesnius pasirodymus, koncertus?
– Pirmasis koncertas įvyko, kai man buvo šešeri. Susirinko apie penkiasdešimt žmonių – surepavau dvi savo parašytas dainas. Vieną koncertą esu rengęs ir mokykloje – į jį rinkosi pirmos–dvyliktos klasės mokiniai.
Jau vėliau mokykloje veikė choras, važinėdavęs po konkursus ir pasirodydavęs koncertuose. Nors muzikos mokytoja man vis siūlydavo prisijungti, atsisakydavau. Vienos pertraukos metu ji suėmė mane už rankos ir tiesiogine prasme nutempė į choro klasę. Taip jo keletą metų ir nebepaleidau.
– Repas, improvizacija, freestyle atėjo natūraliai ar klajojai tarp skirtingų muzikos žanrų?
– Šiandien sąmoningai apie tai galvojant, mane traukė įvairialypė muzika, tačiau repą pasirinkau, nes jame daug kalbos, teksto. Muzika man asocijuojasi su žodžiais, galbūt todėl niekada nuo šio stiliaus ir nenukrypau. Improvizuoju repo skambesyje, derinu džiazą, funką, tačiau repas, kaip viso to pagrindas, vis tiek išlieka.
– Ar augdamas turėjai atlikėjų, kurie tau padėjo jaustis suprastam ar atrasti kelią į muzikos pasaulį?
– Vaikystėje repo klausyti pradėjau todėl, kad jį mėgo vyresni draugai – jau paaugliai. Pirmasis reperis buvo Eminem, po jo – daugybė kitų, labiau nišinių atlikėjų. Daug įtakos padarė lietuviškas repas, nes angliškai tuomet dar nesupratau. Klausiau kone visų lietuvių pogrindžio grupių, iš jų daug mokiausi, sutikdavau atlikėjus koncertuose. Paauglystėje atradau poeziją – viskas prasidėjo nuo Vytauto Mačernio ir Henriko Radausko, greitai atsirado ir kiti poetai. Dabar sakau, kad mano poezijos „eminemas“ – H. Radauskas.
– Daug kam, bent jau vyresnės kartos žmonėms, repas vis dar siejasi su gatvės gyvenimu, pogrindžiu.
– Galvoju, ar šis stereotipas tarp jaunų žmonių vis dar gajus – būtų įdomu padaryti apklausą, kaip repą supranta dabartinis jaunimas. Repas stipriai pasikeitė. Šešerių iš tiesų mėgdžiojau tą tamsųjį repą – galbūt tam tikras sunkumas, kurį nešė šis muzikos stilius, mane ir patraukė.
Manau, kad ta tamsa, kuri vienaip ar kitaip asocijuojasi su repu, egzistuoja kiekvieno žmogaus gyvenime, o ši muzika apie tai kalba drąsiai. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad reperiai yra mažiau intelektualūs chuliganai. Jie klausytojus provokuoja lygiai taip, kaip tai daro, pavyzdžiui, poetai.
– Kiek šiandien jautiesi artimas dabartiniams paaugliams, o kiek jau nutolęs nuo jų kasdienybės ir aktualijų?
– Kartais važiuoju į jaunimo stovyklas kaip svečias, keliauju po Lietuvos bibliotekas kaip vienos iniciatyvos ambasadorius, tad susitinku su jaunimu, paaugliais. Man atrodo, kad šiandien egzistuoja kitos priemonės – kitokie telefonai, kompiuteriai, bet jausmas, man rodos, tas pats: meilė, pirmieji kartai.
Galbūt per anksti patyriau daug dalykų – dar mokykloje man atrodė, kad pralenkiu savo kartą. Šešiolikos vienas išsikrausčiau gyventi į Vilnių, dauguma mano draugų buvo vyresni. Todėl niekada nežiūriu į žmonių amžių – tiek anksčiau, tiek dabar buvo visokių žmonių.
– Kaip keičiasi tavo santykis su sėkme?
– Kai tik pradėjau kurti, viskas buvo labai nuoširdu – pradžiugindavo net ir vienas teigiamas komentaras. Paauglystėje, išaugus populiarumui, supratau, kad tampu vis labiau matomas, kad žmonės mane atpažįsta. Buvo metas, kai jaučiau, kad į mane atsisuko akys – mėgavausi tuo.
Šiandien džiaugiuosi, kai kažkas pavyksta, tačiau nesistengiu kurti vien tam, kad pritraukčiau sėkmę. Pasaulis taip neveikia – anksčiau ar vėliau, vaikantis sėkmės, kažkas „matricoje“ sugriūna.
Pasaulis darosi konkurencingas: atlikėjai skaičiuoja parduotus bilietus, matai, kaip sekasi kitiems, įsitrauki į tą žaidimą. Tačiau kuo greičiau šį etapą praeini, tuo greičiau supranti, kad tai neturi svarbos.
– Koks tavo ryšys su tradicine lietuviška muzika, folkloru?
– Tautinis paveldas mane žavi – vien pradedant Kristijono Donelaičio „Metais“, kurie man labai „lipo“, traukė mokykloje. Liaudies dainomis – įdainuota poezija – susidomėjau vėliau, jau universiteto laikais. Turėjau visą kursą apie baltų palikimą, atlikau tų dainų analizę, mokiausi jas dainuoti. Buvo labai įdomu.
Poeziją rašau klasikiniu būdu – ketureile eilėdara, rimuotai, o tai šiandien jau yra gana senamadiška, nebepopuliaru. Rašau senoviniu būdu, tačiau šiandienos aktualijomis, ir tai tampa dar įdomiau. Kartais senomis formomis galima išrasti kažką visiškai naujo. Man patinka derinti tradiciją ir modernumą.
– Kaip jauteisi gavęs pasiūlymą dalyvauti Moksleivių dainų šventėje, Dainų dienoje?
– Vieną rytą radau praleistą skambutį iš nepažįstamo numerio. Netrukus gavau žinutę, kad skambino V. Miškinis. Be abejonės, žinojau, kas jis toks, bet nemaniau, kad čia tas Miškinis (juokiasi). Kai įsitikinau, supratau, kad skambutis turėtų būti susijęs su Moksleivių dainų švente, tačiau vis tiek negalėjau tuo patikėti.
V. Miškinis pasakė, kad mano pasirodymai paliko įspūdį, todėl šventėje norėtų matyti ir mane. Be jokios abejonės, sutikau. Bet kuriam atlikėjui tai yra didžiulis įvertinimas. Jaučiu atsakomybės svorį ir labai jaudinuosi.
Pasirodysiu, kartu su choru atlikdamas finalinį kūrinį prieš „Tautiškos giesmės“ giedojimą. Improvizuoto repo Moksleivių dainų šventėje dar nebuvo.
– Esi anksčiau šventėje dalyvavęs ar ją stebėjęs?
– Jaučiuosi taip, tarsi Dainų šventėje būčiau buvęs – peržiūrėjau kone visus „YouTube“ įrašus, apie ją daug pasakojo dalyvavę draugai. Deja, visais kartais aplinkybės susiklostydavo taip, kad pats šventės stebėti negalėjau. Todėl labai gera, kad Moksleivių dainų šventę patirsiu tokiu būdu – tikiu, kad tai bus labai gilus prisiminimas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
