Ar muziejus gali varžytis su „Instagram“, „TikTok“ ir „Netflix“? Kaip tapti vieta, kurią žmonės rinktųsi savo laisvalaikiui, kai alternatyvų tiek daug? Į šiuos klausimus buvo ieškoma atsakymų MARTA programos stažuotėje Paryžiuje. Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtoje publikacijoje įspūdžiais dalijasi Vida Labanauskienė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Aušra Straševičienė iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.
Trys dienos Luvro muziejuje, jo padalinyje ir konservavimo centre suteikė galimybę pažvelgti į vieno lankomiausių pasaulio muziejų užkulisius – nuo komunikacijos strategijų ir socialinių tinklų iki auditorijų plėtros, rinkodaros sprendimų bei partnerystės modelių. Tai buvo ne tik pažintis su pasaulinio garso institucija, bet ir proga pasisemti idėjų, kurias būtų galima pritaikyti Lietuvos muziejuose.
Auditorija, kurią nori pasiekti Luvras
Atrodo, kad vienas garsiausių pasaulio muziejų tikrai nesiskundžia norinčiųjų pamatyti jo ekspozicijas srautais. Praėjusiais metais Luvras sulaukė beveik 9 milijonų lankytojų ir net turi riboti dienos lankytojų skaičių, kad šis neviršytų 30 tūkstančių. Pagrindiniai Luvro lankytojai yra turistai, sudarantys beveik 80 proc. visų apsilankiusiųjų. Lietuvos muziejai paprastai planuoja didinti lankytojų skaičių, pritraukti turistų, rengti naujas parodas ar edukacines programas, o šiuo metu Luvro pagrindinis tikslas – susigrąžinti pačius prancūzus.
Muziejaus atstovai atvirai pabrėžia, kad visos Luvre saugomos meno vertybės priklauso ne muziejui, ne ministerijai ir ne valdžiai. Jos priklauso Prancūzijos žmonėms, todėl muziejus save pozicionuoja kaip „žmonių muziejų“ – atvirą erdvę, priklausančią visuomenei.
Siekdamas šio tikslo, muziejus prailgino darbo laiką trečiadieniais ir penktadieniais, rengia specialias programas moksleiviams, o vietos auditorijai skirtą naujienlaiškį prenumeruoja daugiau nei 1,2 milijono žmonių. Tikslas paprastas – kad muziejus būtų ne vienkartinio apsilankymo vieta, o erdvė, į kurią žmonės norėtų sugrįžti.
Tai verčia susimąstyti ir apie Lietuvos muziejus. Ar mes pakankamai aiškiai komunikuojame, kad muziejai priklauso visiems? Ar kartais patys nesukuriame įspūdžio, kad muziejus skirtas tik meno specialistams, istorijos mėgėjams ar turistams?
Kai muziejus tampa bendruomenės dalimi
2012 metais buvusiame kalnakasybos regione atidarytas Luvro-Lenso muziejus šiandien yra tapęs bendruomeniškumo pavyzdžiu. Jo širdis – ekspozicija „Laiko galerija“, kurioje pristatoma apie 250 kūrinių iš Luvro kolekcijų, papildytų kitų nacionalinių muziejų paskolintais kūriniais ir šiuolaikinėmis interpretacijomis, atskleidžianti 5 000 metų meno istoriją. Svarbiausia, kad ši galerija lankytojams yra nemokama.
Vienas ryškiausių Luvro-Lenso muziejaus bruožų – darbuotojų įsitraukimas ir glaudus bendradarbiavimas su regiono bendruomene. Muziejus čia suprantamas kaip vieta, kurioje skatinamas smalsumas, atradimai ir bendravimas. Apie 70 proc. jo lankytojų sudaro vietiniai gyventojai. Kartu muziejus mato potencialą pritraukti daugiau lankytojų iš Belgijos, Nyderlandų ir kitų aplinkinių šalių.
Panašūs iššūkiai aktualūs ir Lietuvos muziejams, ieškantiems būdų stiprinti ryšį su bendruomenėmis. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje plėtojama bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“, kuri nuo 2017 m. į parodų kūrimą įtraukia vietos bendruomenes, buvusius pramonės darbuotojus, tyrėjus ir aktyvistus. Čia muziejus tampa ne vien vieta, kurioje pasakojama istorija, – jis suteikia galimybę ją pasakoti patiems žmonėms.
Panašų į Luvro-Lenso bendruomeniškumo principą galima įžvelgti ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose, ten muziejus tampa ne tik ekspozicijų vieta, bet ir vietos žmones telkiančiu kultūros centru. Čia vykstančios talkos, renginiai ir tradicinės šventės stiprina vietos tapatybę ir kartu pritraukia lankytojus iš kitų Lietuvos regionų. Galbūt būtent stiprus ryšys su vietos žmonėmis ilgainiui tampa tuo pagrindu, kuris leidžia muziejui būti įdomiam ir atvykstantiems iš svetur?
Komunikacija be baimės eksperimentuoti
Savo komunikacijoje Luvras pasitelkia daugelį kanalų, ką daro ir Lietuvos muziejai: žiniasklaidą, socialinius tinklus, tradicinę reklamą ir rinkodaros kampanijas. Tačiau kai kurie jų sprendimai gerokai drąsesni.
Šiemet muziejus padidino bilietų kainas lankytojams iš ne Europos Sąjungos šalių. Aktyviai bendradarbiauja su kino industrija, sporto pasauliu, technologijų įmonėmis ir pasaulinio lygio kūrėjais. Olimpinėms žaidynėms skirtuose klipuose Luvro erdvės tapo netikėta sporto arena – čia atletai pristatė sporto šakas tarp pasaulinio garso meno kūrinių. O partnerystė su „Snapchat“ leido meno kūriniams transformuotis telefono ekrane.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – projektas, sukurtas kartu su Lady Gaga filmo „Joker: Folie à Deux“ ir albumo „Harlequin“ reklamai. Muziejus šį projektą pristatė kaip iniciatyvą, susiejančią filmą ir Luvro parodą „Figures of the Fool“. Luvras nebijo interpretuoti savo garsiausių kūrinių, žaisti su savo įvaizdžiu ir į komunikaciją įsileisti popkultūrą. Reklaminiuose projektuose atsiranda vizualinės intervencijos į garsiausius meno kūrinius, tarp jų ir „Moną Lizą“.
Galbūt ir Lietuvoje vertėtų dažniau kelti nepatogius klausimus: ar muziejai turi būti tik kultūros vertybių saugotojai, ar ir aktyvūs šiuolaikinės kultūros dalyviai? Ar drįstame eksperimentuoti su komunikacija, o gal pernelyg bijome suklysti? Tai klausimai, į kuriuos turėtų sau atsakyti kiekvienas muziejus.
Suskaitmenintas Luvras, ateities vizijos ir krizių komunikacija
Visus programos dalyvius nustebino faktas, kad Luvras yra suskaitmeninęs visą savo kolekciją. Tai leidžia eksponatus tyrinėti žmonėms visame pasaulyje. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugoma daugiau kaip 1,4 mln. eksponatų. Dalis jų jau prieinama visuomenei per LIMIS sistemą ir specialią Lietuvos nacionalinio muziejaus svetainės skiltį „Rinkiniai“, leidžiančią nuotoliniu būdu susipažinti su muziejaus vertybėmis. Tuo tarpu Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, turintis apie 0,5 mln. eksponatų, yra suskaitmeninęs daugiau kaip 100 tūkstančių.
Tai rodo, kad Lietuvos muziejai juda ta pačia kryptimi kaip ir didžiosios pasaulio institucijos. Vis dėlto kyla klausimas: ar skaitmenizaciją vis dar suvokiame kaip laikiną projektą, finansuojamą atskiromis programomis, ar jau kaip nuolatinę muziejaus misijos dalį? Juk 21 amžiuje skaitmeninis prieinamumas tampa ne papildoma paslauga, o viena svarbiausių sąlygų, leidžiančių kultūros paveldą pasiekti žmonėms nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos.
Ne mažiau svarbus yra ir muziejaus požiūris į lankytojų aptarnavimą. Apie 90 proc. bilietų į Luvrą parduodama internetu. Neseniai muziejus atnaujino bilietų pardavimo sistemą, kuri tapo vizualiai patrauklesnė, paremta muziejaus identitetu ir orientuota į paprastą bei intuityvią lankytojo patirtį.
Tuo metu dalis Lietuvos muziejų vis dar negali pasiūlyti įsigyti bilietų internetu arba tokių pardavimų dalis išlieka labai nedidelė. Ar tikrai pakankamai galvojame apie lankytojo patogumą dar prieš jam įžengiant į muziejų?
Luvras šiandien įgyvendina ambicingus projektus: planuojamas naujas įėjimas lankytojams bei atskira erdvė vienam garsiausių pasaulio meno kūrinių – „Monai Lizai“. Tačiau net ir tokio masto muziejus neišvengia krizių, kurios sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio – nuo rezonansinių vagysčių ir užlietų patalpų iki darbuotojų streikų bei sudėtingų restitucijos procesų.
Ypač įdomus pasirodė jų požiūris į krizines situacijas, kuomet ištikus svarbiam įvykiui pirmiausia informuojami darbuotojai. Tik po to pateikiamas pranešimas žiniasklaidai ir duodami interviu. Ar nevertėtų ir mums daugiau dėmesio skirti vidinei komunikacijai? Ar muziejų darbuotojai visuomet pirmieji sužino svarbiausias naujienas apie savo organizaciją?
Kas liko už kadro?
Bene didžiausia privilegija buvo apsilankymas Luvre ne darbo dieną. Tuščiose salėse garsiausi pasaulio kūriniai atsiveria visai kitaip. Nebelieka triukšmo, skubėjimo ir minios, kuri šiandien tapo neatsiejama muziejaus patirties dalimi. Kitą dieną tas pačias sales užplūdusi lankytojų minia prie „Monos Lizos“ leidžia geriau suprasti, kodėl nemaža dalis prancūzų Luvrą palieka turistams.
Kitą Luvro veiklos pusę atskleidžia 2019 metais netoli Lenso atidarytas konservavimo centras. Čia saugomos muziejaus kolekcijos, veikia restauratorių dirbtuvės. Tarp saugomų kūrinių yra ir milžiniško formato darbų, kurie niekada nebuvo eksponuoti, nes nėra erdvės, kurioje jie tilptų. Ši patirtis primena, kad didelė muziejaus gyvenimo dalis vyksta ne parodų salėse, o už jų sienų.
21 amžiuje vien pristatyti išskirtinę kolekciją ar surengti parodą nebepakanka. Svarbu gebėti pasiekti auditoriją, kurti ryšį ir pasiūlyti patirtį, kad norėtųsi sugrįžti. Būtent to šiandien siekia Luvras. Šis klausimas aktualus ir Lietuvos muziejams.
Straipsnis parengtas po stažuotės pagal MARTA programą, kuri suteikė galimybę iš arčiau susipažinti su tarptautine muziejų praktika, pasisemti naujų idėjų ir pažvelgti į savo darbą platesniame Europos kontekste. 2023–2027 metais Lietuvos nacionalinis muziejus įgyvendina centralizuotą nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams skirtą muziejinių kompetencijų ugdymo programą MARTA. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
