Bibliofilo, diplomato, vertėjo ir aistringo kolekcininko Vlado Daumanto 140-ąsias gimimo metines žymi paroda „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“, eksponuojama Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ši paroda tapo proga iš naujo pažvelgti į vieną iškiliausių 20 a. pirmosios pusės Lietuvos inteligentą, kurio gyvenimo istorija driekiasi nuo Žemaitijos miestelio Kražių iki lietuvių emigracijos centrų Šveicarijoje ir Čikagoje, rašoma muziejaus parengtoje publikacijoje.
„Esu vienas iš tų knygos pamišėlių“, – 1971 m. JAV lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentui prisipažino V. Daumantas. Šie žodžiai šiandien skamba kaip tiksliausias jo gyvenimo apibūdinimas. Knyga jam buvo ne tik kultūros objektas ar žinių šaltinis – tai buvo gyvenimo būdas, aistra ir likimas.
Nuo Kražių iki Europos universitetų
V. Daumantas (Vladislovas Dzimidavičius) gimė 1885 m. vasario 24 d. Kražiuose. Iki 1915 m. jis oficialiai prisistatydavo savo tikrąja Dzimidavičiaus pavarde. Manoma, kad jo šeima buvo pusiau bajoriškos kilmės. Po tėvo Baltramiejaus Dzimidavičiaus mirties šeimą rėmė Plūsčių dvarininkė Rafaelė Pšeciševska, padėjusi išlaikyti našlę ir pasirūpinti vaikų mokslu.
Mokslai jaunajam V. Daumantui sekėsi puikiai – 1895 m. jis su pagyrimu baigė Kražių dviklasę rusų administracijos mokyklą. Vėliau mokėsi Palangos berniukų progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. 1906–1911 m. studijavo Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune. Būsimojo kolekcininko interesų laukas jau tuomet buvo itin platus – jis grojo keliais instrumentais, mokėsi griežti smuiku, ranka perrašė grojimo fleita pradžiamokslį.
1912 m. prasidėjo europietiškasis V. Daumanto gyvenimo etapas. Miunchene jis lankė teatrus, muziejus, koncertus. Išlikusi kontramarkių knygelė liudija jo intensyvų domėjimąsi miesto kultūriniu gyvenimu. Tais pačiais metais V. Daumantas pradėjo studijas katalikiškame Fribūro universitete Šveicarijoje.
Būtent Fribūre užsimezgė jo kaip bibliofilo tapatybė. V. Daumantas ne tik kaupė knygas – jis jas rinko kryptingai ir profesionaliai. Leidinius užsakydavo įrišti pagal savo paties nubraižytas schemas, kruopščiai formavo bibliotekos estetinį vaizdą. Iki šių dienų išlikęs jo studijų laikų bibliotekos katalogas rodo ankstyvą ir sąmoningą kolekcionavimo sistemą.
Lietuvos valstybės idėjų kūrėjas
Studijų metais V. Daumantas aktyviai įsitraukė į lietuvių politinę ir kultūrinę veiklą Europoje. 1913 m. jis buvo išrinktas akademinės lietuvių studentų draugijos „Rūta“ pirmininku (1915 m. ši organizacija pervadinta į „Lituania“).
Pirmojo pasaulinio karo metais Šveicarijoje buvo susitelkusi lietuvių inteligentija, kuri aktyviai siekė tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. 1916 m. Berno konferencijoje „Lituania“ pareikalavo visiško Lietuvos laisvės atkūrimo. Lozanos ir Hagos konferencijose V. Daumantas atstovavo Lietuvos interesams tarptautinėje erdvėje. 1917–1919 m. jis ėjo Lietuvos atstovo Šveicarijoje pareigas.
Jo iniciatyva buvo kuriamas Lietuvos valstybės vizualinis identitetas – valstybės herbas Vytis, pašto ženklai, žemėlapiai su istorinėmis Lietuvos sienomis. Kunigystės kelio V. Daumantas atsisakė, pasirinko tautinį ir kultūrinį darbą.
Sugrįžęs į Lietuvą, V. Daumantas dirbo Finansų ministerijoje prancūzų kalbos stilistu, vėliau – Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju vertėju. Jis mokėjo šešias kalbas. Šis išskirtinis lingvistinis talentas leido jam tapti vienu ryškiausių tarpukario intelektualų.
Prisiekęs kolekcininkas
Tarpukario Kaune V. Daumanto butas garsėjo kaip tikras meno ir senienų muziejus. Jame buvo sukaupti reti bibliofiliniai leidiniai, antikvariniai baldai, meno kūriniai ir istoriniai artefaktai, nemaža jų dalis parsivežta iš Šveicarijos.
V. Daumantas aktyviai dalyvavo 27 knygos mėgėjų draugijos veikloje (1930–1935 m.). Jis priklausė tai elitinei bibliofilų bendrijai, kuri puoselėjo knygos kultūrą Lietuvoje. Jis buvo vadinamas prisiekusiu kolekcininku – žmogumi, kuris visą savo turtą, pajamas ir net skolintas lėšas skyrė knygoms.
Bibliofilas Vidmantas Staniulis yra rašęs: „Jei kas manęs paklaustų, kas tai yra bibliofilija, nedvejodamas atsakyčiau, kad tai – pomėgis, savotiška liga gerąja prasme, pagaliau – gyvenimo būdas, susijęs su didele meile knygai.“ Šie žodžiai itin tiksliai apibūdina ir V. Daumanto gyvenimą. Jam kolekcionavimas buvo ne kaupimas, o estetinis bei egzistencinis aktas. Knygas jis rinko kaip meno kūrinius, vadovaudamasis ne vien verte, bet ir vidiniu santykiu su kultūra.
Deja, ši aistra tapo ir jo tragedija. Įklimpęs į skolas, jis buvo pašalintas iš 27 knygos mėgėjų draugijos.
1939 m., gelbėdamasis nuo bankroto ir varžytinių, V. Daumantas vedė Vytauto Didžiojo universiteto absolventę, pasiturinčią banko tarnautoją Antaniną Vaitkevičaitę, ilgus metus rėmusią jį finansiškai. Literatūrologė Alma Braziūnienė V. Daumantą yra apibūdinusi kaip „aristokratinės natūros, bet labai komplikuoto charakterio ir likimo asmenybę“.
Karo ir emigracijos drama
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje traukdamasis į Vakarus, V. Daumantas dalį savo kolekcijos paliko saugoti Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. Žmonai patvirtinus faktą, kad jis dingęs be žinios, 1950 m. šis rinkinys tapo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybe.
Likusi V. Daumanto gyvenimo dalis prabėgo emigracijoje. Čikagoje jis gyveno kompozitoriaus Vlado Jakubėno namo pusrūsyje. Per du dešimtmečius emigracijoje V. Daumantas vėl sukaupė tarptautinės reikšmės biblioteką, užėmusią visus penkis kambarius.
Tačiau gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios. 1971 m. dienraščiui „Draugas“ jis kalbėjo: „Gyvenu rūsyje – neturiu nei saulės, nei oro. Visas mano gyvenimas – knygos ir meno kūriniai. [...] Turėjau viltį, kad kai rusai pasitrauks, visa tai pargabensiu į Lietuvą.“ Tuo metu Čikagos lietuvių spauda pranešė, kad garsus kolekcininkas dėl bado ir išsekimo pateko į ligoninę.
1977 m. liepos 7 d. V. Daumantas mirė Čikagoje. Buvo palaidotas lietuvių tautinėse kapinėse, o svetur sukaupta jo kolekcija išparduota.
Išskirtinis kultūros paveldas
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje šiandien saugoma V. Daumanto kolekcijos dalis yra vienas reikšmingiausių asmeninių bibliotekų rinkinių Lietuvos kultūros istorijoje.
Joje – paleotipai, Apšvietos epochos leidiniai, 16–18 a. teologijos, istorijos, geografijos ir literatūros knygos įvairiomis kalbomis.
Vienas svarbiausių kolekcijos eksponatų – vienintelis egzempliorius Lietuvoje – inkunabulas Jacobus de Theramo „Compendium ad papam Urbanum Sextum conscriptum“, išleistas 1484 metais. Traktatas skirtas popiežiui Urbonui VI, kuris pontifikavo 1378–1389 m. (tikrasis vardas Bartolomėjas Prinjanas), 1388 m. kovo 22 d. patvirtino Vilniaus vyskupiją, 1388 m. balandžio 17 d. – Lietuvos pakrikštijimą. Šį leidinį V. Daumantas 1919 m. įsigijo Berlyno antikvariate.
Ne mažiau reikšminga ir Jono Bretkūno „Postilė“ – vienas svarbiausių 16 a. lietuvių kalbos paminklų. Renesansiniu ornamentu puoštas įrišimas ir Prūsijos herbas leidžia manyti, kad knyga galėjo priklausyti kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio bibliotekai. Postilė – tai pamokslų aiškinimo rinkinys, skirtas naudoti bažnyčioje visus liturginius metus.
Kolekcijoje taip pat saugomi itin reti 16 amžiaus Europos leidiniai. Plutarcho „Graikų ir romėnų gyvenimai“ – viena svarbiausių Antikos biografinių knygų, kurioje poromis lyginami garsūs graikų ir romėnų veikėjai (pvz., Aleksandras Makedonietis ir Julijus Cezaris). Knyga vertinama ne tik kaip istorinis šaltinis, bet ir kaip moralinis bei filosofinis traktatas apie žmogaus dorybes ir ydas. Istorinė ir kultūrinė vertė didelė, nes tai vienas iš ankstyvųjų Plutarcho leidimų.
Apžvelgti leidiniai liudija ne tik kolekcininko išprusimą, bet ir jo gebėjimą formuoti europinio lygio biblioteką.
Tekstą parengė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vyriausioji leidinių rinkinio kuratorė Violeta Karmalavičienė.
Paroda „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki birželio 28 dienos. Kuratoriai: dr. Vykintas Vaitkevičius, dr. Edita Korzonaitė, Vaida Sirvydaitė. Partneriai: Kauno technologijos universiteto biblioteka, Lietuvos nacionalinis muziejus. Informacinis partneris: LRT. Parodą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
