Po daugiau kaip trijų dešimtmečių iš naujo į lietuvių kalbą išversti gydytojo, rašytojo Stanislovo Moravskio atsiminimai. Kartu parengta komentarų knyga, supažindinanti su 19 amžiaus Vilniumi ir jo gyventojais.
19 amžiaus rašytojo, gydytojo S. Moravskio atsiminimai pirmą kartą lietuvių kalba išleisti 1994-aisiais. Jų vertėja, istorikė Reda Griškaitė parengė atnaujintą šio kūrinio vertimą „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai“. Vilniaus universiteto auklėtinio tekstas – ne tik jo, bet ir paties miesto biografija, – sako istorikė.
„Jo Vilnius yra toks truputį, dabar pasakyčiau, fantasmagorinis. Jis rašo daugiausia apie linksmą miestą, apie pasilinksminimus, maskaradus, apie labai aukštus visuomenės tipažus, kurie tada gyveno Vilniuje, apie miesto keistuolius, apie gyvenimą, kuris jam labiausiai rūpi – apie rašantį miestą, žmones, kuriems labai svarbu kūryba“, – kalba istorikė dr. R. Griškaitė.
S. Moravskis Vilniaus universitete studijavo mediciną, vėliau vertėsi gydytojo praktika. Tačiau ypač vertinamas jo rašytinis palikimas. S. Moravskio atsiminimais lenkų istorikai susidomėjo praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams po jo mirties, ieškodami daugiau žinių apie poetą Adomą Mickevičių. Lietuvos istorikus domino juose aprašytas 19 amžiaus Vilnius.
Atsiminimus S. Moravskis rašė būdamas 46-erių. Juose grįžta į jaunystės metus ir atskleidžia, kokį Vilnių matė studijuodamas universitete, aprašo daugybę jį supusių žmonių.
„Savo prisiminimus, kurių jis daug turėjo ir Kaune, dar būdamas mokinys, ir Vilniuje, studentaudamas ir gyvendamas aukštuomenės gyvenimą, ir Sankt Peterburge, tarsi norėjo atiduoti, kaip jis sakė, savo gyvenimo ataskaitą, parašytą, bet viską rašė, tik į stalčių dėl to, kad nenorėjo įžeisti, visų pirma, tada gyvenusių žmonių, nes kalbėjo apie realius žmones“, – sako R. Griškaitė.
S. Moravskio prisiminimus papildo istorikės komentarų knyga, kurią galima skaityti ir kaip atskirą 19 amžiaus pradžios Vilniaus ir jo gyventojų istoriją.
„Kai aš komentavau, stengiausi apie tuos personažus kalbėdama papasakoti jų biografiją, nurodyti, pavyzdžiui, namus, kur jie gyveno ir kur jie tebėra, arba vietas, kur jiems yra skirtos atminimo lentos. Aišku, visko neparašiau, bet stengiausi, kad mes dar galime paieškoti to dingusio Vilniaus, tokių realių to miesto ženklų, kurių iš tikrųjų yra“, – teigia istorikė.
Istorikė sako, net ir praėjus 200 metų nuo tada, kai buvo parašyti, S. Moravskio atsiminimai išlieka reikšmingi, nes atskleidžia žmogaus būties prieštaringumą, papildo menkas žinias apie 19 amžiaus Vilniaus gyvenimą ir supažindina su to laikmečio asmenybėmis.
