Kone išnykusią lietuvių raudų tradiciją kaip šiuolaikinių emocinių krizių metaforą nagrinėjantį spektaklį kurianti režisierė Agnė Ambrozaitytė klausia, ar dar mokame gedėti?
Režisierė A. Ambrozaitytė pasakoja šiuo metu kuriamo spektaklio atspirties taškas – asmeniniai išgyvenimai. Netekusi artimo žmogaus, suprato, kad stengiasi pabėgti nuo skausmo, jį slopina, tai paskatino galvoti apie gedulą, kaip jį išgyventi. Taip po truputį mintys atvedė prie raudų tradicijos.
„Prisiminiau lietuviškas raudas, pradėjau jas tyrinėti, pasirodė, kad jos beveik išnykusios, Įrankis raudų ne tik ritualinė apeiga, tai ir pirminis impulsas psichoterapijos, jausmų skausmo išeiga, tu turi paleisti skausmą, per garsą, per judesį, per dainavimą“, – sako režisierė.
Pasak jos, bendruomeninis netekties išgyvenimas nyksta, emocijos slopinamos, todėl kūrinyje stengiasi kurti neverbalinį gedėjimą, kalbą jungiančią kultūrinę atmintį su šiuolaikine patirtimi.
„Aš juk irgi nežinau, kaip teisingai išgedėti, bet siūlom nebėgti nuo to, bet pabūti, kadangi taip unikalu kiekvieno gedėjimas, norisi palikti atvirą, kad yra skirtingų situacijų, kurios užklumpa kaip bangos, tu turi nesipriešinti, nes kitaip nuskęsi“, – kalba A. Ambrozaitytė.
Spektaklį režisierė įvardija kaip tarpdisciplininį spektaklis, nagrinėjantis išnykusią lietuvių raudų tradiciją kaip šiuolaikinių emocinių krizių metaforą ir keliantis klausimą, ar dar mokame gedėti.
„Sako, verkia žodžiais, man taip gražiai atrodo šitas dalykas, verki tam kad pabudintum tą netektį“, – teigia režisierė.
Spektaklio „Tearful Words“ premjera gegužės 7 dieną Vilniuje, Menų spaustuvėje.
