„Reikėtų palikti SPA reikalus kitoms struktūroms, nustoti masažuoti žmones ir pataikauti jų nusėdusiems norams, susitelkti kokybės prasme. Galų gale, nustoti koketuoti ir iškelti žymiai aštresnius klausimus“, – teatrui linki scenografas, keramikas Jonas Arčikauskas, dar žinomas kaip Arčius.
Šiemet J. Arčikauskas pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už ilgametį indėlį į scenos meną. Nieko stebėtino: teatre jis jau praleido daugiau kaip 45-erius metus. Kuria dekoracijas, kostiumus, grimą, videoinstaliacijas, plakatus, režisuoja, rašo libretus. Tiesa, didelę jo gyvenimo dalį užima ir keramika. J. Arčikauskas tvirtina niekada neabejojęs, kuo nori būti užaugęs. Pirmąją fleitą iš molio nulipdė, būdamas 7-erių.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- J. Arčikauskas sako, kad, atsižvelgiant į politines aktualijas, sunku šnekėti apie kūrybą ir teatrą.
- Pašnekovas įsitikinęs – šiandien nerimą keliančių įvykių variklis yra pernelyg didelė savimeilė ir godumas.
- J. Arčikauskas teigia palaikantis nusigręžimą nuo rusų kultūros.
- Jo nuomone, nors auditorija dalijasi atsakomybe dėl kai kurių nūdienos problemų teatre, visgi iš kūrėjų pusės per mažai dirbama su tuo, ką turėtų perteikti vienas ar kitas kūrinys.
- Scenografas tiki, kad mene reikia pasiaukojimo, net fanatizmo, todėl jis iki šiol dirba 12 valandų per dieną be išeiginių.
„Fleitas, švilpius lipdau iki šiandien. Pradėjau nuo švilpiančių paukščiukų. Tai mūsų folkloras, palikimas. Padarydavau ir molinių skudučių. Atvirai ir be panegirikos galiu sakyti, kad šiandien pritraukiau švilpį iki avangardinio meno. Galiu išvesti bet kurią idėją per šią fleitos sąvoką“, – interviu portalui LRT.lt pasakoja jis.
Pokalbyje su LRT.lt J. Arčikauskas aptaria kultūros bendruomenėje vyraujančias įtampas, teatro misiją ir menui reikalingą fanatizmą.
Apie savimeilę ir godumą
J. Arčikauskas sako, kad, atsižvelgiant į politines aktualijas, šiandien sunku šnekėti apie kūrybą ir teatrą.
„Labai liūdna, bet šiandien Lietuvoje tapo nejauku. Neįsivaizdavau tiek bukumo. Reikia ilgai kalbėti apie tai, kas yra laisvė, nes jokio supratimo nerasta. Demokratija turėtų būti susieta su atsakomybe, su tuo, ką veiki šioje palaukėje. Sunku kalbėti bet kokiu kitu klausimu, kai yra tiek jovalo“, – rėžia pašnekovas.
Atkreipęs dėmesį į kultūros lauke nuo rudens tvyrančią įtampą, laureatas prisipažįsta nejaučiantis daug laimės dėl „Auksinio scenos kryžiaus“.
„Esu gavęs ir „Kryžių“ (2013, 2020 metais – LRT.lt), ir „Kristoforų“ (1996, 2000 metais; iki „Auksinių scenos kryžių“ teiktos „Kristoforo“ statulėlės – LRT.lt). Visa tai niekai. Tai nereiškia, kad aš nedėkingas, bet tai niekai. O šiuo atveju nejaučiu jokio džiaugsmo, net pagarbos. Nes visa tai kažkoks žaidimas“, – sako J. Arčikauskas.
Visgi jis teigia besidžiaugiantis, kad dalį visuomenės sujungęs nepasitenkinimas virto aktyviu reagavimu – kultūros ir laisvo žodžio protestais.
J. Arčikausko nuomone, vienybės jausmas stiprėja visame žemyne.
„Manau, kad Europa dar niekada nebuvo tokia susivienijusi. Aišku, tai procesas. Baigties nėra ir būti negali. Bet tiek, kiek Europos lyderiai, politikai ir žmonės kalbasi tarpusavyje, – didelis dalykas. Nes nekreipti dėmesio į kai kuriuos veikėjus, nereaguoti neįmanoma, kadangi tai už ribos. Žmogų ir jo vertes suvokiame remdamiesi kitais svertais. Šie negali praeiti. Kalbant apie tarpusavio bendrumo idėją, gal naiviai, bet aš irgi augau su tuo. Tarkime, Antoine`o de Saint-Exupéry „Žemė žmonių planeta“. Galėdavai apsiverkti, tai ištaręs, nes tuo tiki“, – dalijasi scenografas.
Sunku kalbėti bet kokiu kitu klausimu, kai yra tiek jovalo.
Pašnekovas įsitikinęs – šiandien nerimą keliančių įvykių variklis yra pernelyg didelė savimeilė ir godumas.
„Tai nėra nacionalinis štrichas. Tai vyksta visame pasaulyje. Ištisai matome iškrypėlius. Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas, vien iškrypėliai, valdantys neva imperijas. Tai ką galime kalbėti apie teatrą ir meną?“ – klausia J. Arčikauskas.
Kalba, šviesa ir kitos bėdos
Nors pasirinko studijuoti keramiką, J. Arčikauskas visada domėjosi teatru. Pašnekovas pastebi, kad sovietmečiu tai buvo viena iš nedaugelio nišų, kurioje, pasitelkęs Ezopo kalbą, galėjai išsakyti tam tikras idėjas.
„Teko nemažai padirbėti užsienyje. Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Rusijoje, Japonijoje. Norėčiau, kad suprastumėte teisingai. Būdamas tuose kontekstuose, jaučiausi visa galva aukščiau. Atsidūręs kitose šalyse, jaučiau, kad jiems teatras tik pramoga, tam tikras laiko praleidimas. Pasibuvo, pasimatė. Negalėjau su tuo sutikti“, – dalijasi scenografas.
Todėl jis sako pasirinkęs kurti taip, kaip supranta teatro ir apskritai meno užduotį, bandydamas prisibelsti iki žmogaus.
„Kad galėtum pakalbėti ir apie grožį, ir apie prasmę. Surasti kontaktą. Šiandien tai tapo labai sunku, nes žmogus spaudinėja mobiliaką ir susikuria iliuziją, kad viską jau žino“, – teigia J. Arčikauskas.
Pašnekovo nuomone, nors auditorija dalijasi atsakomybe dėl kai kurių nūdienos problemų teatre, visgi iš kūrėjų pusės per mažai dirbama su tuo, ką turėtų perteikti vienas ar kitas kūrinys.
„Pavyzdžiui, šviesa teatre. Tai labai svarbus dalykas, jei ji turi savo dramaturgiją, veikia išvien su pagrindine užduotimi, tuo, kas išsakyta autoriaus literatūroje. Šiandien teatruose aktorinės šviesos beveik nebeliko. Ji tokia koncertinė, diskotekinė“, – svarsto scenografas.
Kita problema, J. Arčikausko manymu, yra kalbos kultūra.
„Kokio žanro kūrinys bebūtų, ar kinas, ar spektaklis, tai nėra gatvė. Galvojimas, kad porąkart nusikeiksi ir tapsi originalus, arčiau žiūrovų ar klausytojų, labai juokingas, dvejotinas. Tai tiesiog neišsilavinimo bėdos“, – tvirtina kūrėjas.
Ši kritika skirta ne tik jaunajai kartai. Pasak J. Arčikausko, kūryboje nėra amžiaus.
„Šiandien teatras orientuojasi į SPA. Toks masažinis variantas. Idėjų prasme tokia sekluma, kad liūdesys“, – priduria jis.
Palaiko nusigręžimą nuo rusų kultūros
J. Arčikauskas yra sakęs, kad kūrybos kelyje „atsiskaito“ prieš draugus. Net ir tuos, kurių nebėra.
„Draugais pasitiki labiausiai, jie yra arčiausiai. O per juos auditorija plečiasi“, – tvirtina pašnekovas.
Paprašytas įvardyti didžiausią pėdsaką palikusius spektaklius, jis išskiria Alberto Camus „Kaligulą“ (rež. Gytis Padegimas) ir Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ (rež. Jonas Vaitkus).
„A. Mickevičius – labai didelis, svarbus poetas, apdovanotas žmogus. Kaip tik statėme „Vėlines“ lūžio laiku, kai pas mus vyko mitingai. Manau, kad šis spektaklis tiek J. Vaitkui, tiek man – vienas geriausių darbų. Galiu įvardyti daugiau lygiaverčių, bet, be abejonės, vienas svariausių. Su fantastiškais vaidmenimis, turiu omenyje ir Valentiną Masalskį (Atsiskyrėlis – Gustavas – Konradas – LRT.lt)“, – prisimena scenografas.
Anksčiau kūręs pagal rusų dramaturgus, J. Arčikauskas mano, kad šiandienos kontekste nuo to reikėtų susilaikyti.
„Dabar net nenoriu skaityti kokio Fiodoro Dostojevskio, nors kažkada labai mėgau, juolab rusų kalba. Niekam ne paslaptis – bolševizmas, visas Rusijos šmeižtas ir ideologijos eina per kultūrą, sportą. Įvertinęs laiko dvasią, vis tik laikyčiausi griežto draudimo. Turint omenyje rusų invaziją į Ukrainą, tokį žudymą, niokojimą... Kažkas turi atsakyti už tai. Nebūkime juokingi galvodami, kad čia tik V. Putino darbas. Yra pritariančių, yra bendrų, kurie su džiaugsmu tą daro“, – dėsto pašnekovas.
Menui reikia pasiaukojimo, net fanatizmo
J. Arčikauskas įsitikinęs – mene reikia pasiaukojimo, net fanatizmo. Kūrėjas atskleidžia iki šiol dirbantis 12 valandų per dieną be išeiginių.
„Iki lovos jau sunkiai prieinu, – šypsosi pašnekovas. – Bet taip turi būti. Viskas kaip ir savo vietose. Aišku, nežinau, ar teatre dar darysiu kažką.“
Šiuo metu J. Arčikauskas dirba prie prieš beveik keturis dešimtmečius kartu su broliu Bernardu Druskininkuose sukurtų septynių skulptūrų atnaujinimo.
„Dabar yra toks atkuriamasis momentas. Tarsi reikia pakartoti tą patį, bet truputėlį keičiasi vieta. Tikiuosi, kad ji tampa įdomesnė ir romantiškesnė“, – sako menininkas.
Visgi J. Arčikauskas pasakoja, kad jo pasaulėžiūra giliau atsiskleidžia per koliažus. Šiuo metu jis kuria seriją „Miegamojo raidynas“ – savotišką abėcėlę, o kitąmet 70-mečio proga tikisi surengti parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Linki nustoti koketuoti
J. Arčikausko nuomone, šiandien, kai aplink daug kaukių ir apsimetinėjimo, žmogus gali rasti atgaivą tik viduje.
„Neišgelbės jokie universitetai, jokie harvardai, jei nevyksta individuali, asmeniška savišvieta. Siekio, prasmės ir užduoties paieška grynai vidinė“, – neabejoja scenografas.
Paklaustas, ko šiandien reikia teatrui, pašnekovas linki siekti aiškumo.
„Reikėtų palikti SPA reikalus kitoms struktūroms, nustoti masažuoti žmones ir pataikauti jų nusėdusiems norams, susitelkti kokybės prasme. Galų gale, nustoti koketuoti ir iškelti žymiai aštresnius klausimus“, – sako J. Arčikauskas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
