Po šitokios karjeros teatre, po Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino spektaklių plejados, po „Pirosmani, Pirosmani...“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ tapytojas, scenografas Adomas Jacovskis sako: „Nebuvau teatro entuziastas, yra svarbesnių dalykų nei jis.“ Kas belieka? Belieka spėti, kad svarbesnė jam buvo tapyba.
Su ja dabar, po 18 metų pertraukos, vėl susitinkame – Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“ veikia jo autorinė paroda „(ne)retrospektyva“. Dailininkas sako tapantis vieną ir tą patį motyvą ir dėl to nėmaž nesijaučiantis blogai: „Matau, kaip keičiuosi, kiti gali ir nematyti – man tai nėra svarbu.“
Gerai pradėti – blogas ženklas
– Parodoje, kaip galima suprasti iš kuratoriaus Karolio Gužo koncepcijos, nesiekiama retrospektyvos, labiau akcentuojami pasikartojantys paveikslų motyvai ir jų kaita, tiesa?
– Ne retrospektyva, nes čia juk tik dalis mano tapybos rodoma. Gal tik ketvirtadalis to, ką esu sukūręs. Kiti darbai iškeliavo – yra Amerikoje, Europoje, aišku, ir Lietuvoje yra.
Be to, čia juk nerodau teatro, scenografijos. Jei viską rodyčiau, būtų retrospektyva. Specialiai įdėjau senesnių darbų.
– Nesate greitas tapytojas, nekuriate daug?
– Ne. Labai ilgų pauzių būna. Pastaroji – 5 metai. Buvau teatre užsiėmęs. Kažkada, kai buvau jaunas, lygiagrečiai dariau ir teatrą, scenografiją, ir tapybą. Dabar nustojau, arba tą, arba tą. Nes negalėdavau susikaupt. Kai tapai, turi negalvot apie teatrą.
– Kai spaudžia terminai, negali susikaupti.
– Tapyboje nebūna terminų. O scenografijoje – taip, tiesa. Žinot, teatre juk visą laiką problemos. Gali „priduoti“, bet vis tiek tos problemos tęsiasi ir tęsiasi. Labai sudėtinga kartais būna.
– Tai kurie darbai naujausi?
– Štai, pavyzdžiui, „Fudzijamos papėdėje“ (2025–2026). Pradėjau vienaip, bet nepavyko, tada pradėjau kitaip tą galvą daryti. Palaipsniui tokį darbą padariau, pagalvojau, kad jis man pasidarė panašus į japoną. Todėl taip ir pavadinau.
„Profilis mėlyname fone“ (2025) – labai greitai jį padariau. Visai kitą darbą norėjau nutapyti, man vis neišeidavo. Turėjo būti mergina, pinanti kasą. Niekaip nepavyko. Tada ant viršaus užtapiau.
Per Drėmą vos iš instituto neišlėkiau, niekaip negalėjau išlaikyti. Iš pradžių negalėjau įprasti prie jo reikalavimų. Kaip medikams!
Kitas darbas (man pavadinimas patinka) – „Van Gogho batai“ (2025–2026). Turėjo vadintis „Pavargęs angelas“, buvo sparnai. Juos užtapiau. Paskiau žiūriu – tas berniukas basas sėdi. Reikia batų šalia. Prisiminiau, kad „Batai“ buvo toks Vincento van Gogho paveikslas, padariau batų kopiją.
– Vadinasi, bendraujate su mirusiais... šia prasme.
– Nežinau.
– Esate sakęs, kad iš pradžių vaizduotėje pamatote būsimą kūrinį. Man įdomu, ar bent kartą yra pavykę padaryti lygiai taip, kaip įsivaizdavote, kaip sumanėte?
– Taip, kaip norėjau, nė vienas nepavyko. Kažkas man trukdė. Viduje.
– Tačiau vaizduotėje jį matote?
– Matau, bet perkelti ne visada pavyksta. Žinot, kas trukdo? Čia mano problema, kai per gerai pradedu. Tada nesinori sugadinti arba baisu sugadinti. Truputį atsargesnis pasidarai. Va, reikia blogai pradėti, tada tą blogumą nugali.
Dažniausiai gerai pradedu, tik kartais blogai. Vieno niekaip negalėjau padaryti, blogai pradėjau, bet tai vienas mano mylimiausių darbų – „Siesta“ (2020). Persirgęs kovidu jį tapiau. Gal man su galva buvo negerai – taip sunkiai tapiau! Irgi po pertraukos ilgos. Darydamas „Laukiantį lietaus“ (2009) niekaip fono negalėjau pagauti, norėjau kitaip, bet drobė tarsi atstumdavo.
„Jezusmarija, kaip sunku man buvo“
– Motyvų klausimu labai nesiblaškote, regis?
– Turiu vieną motyvą.
– Turbūt visai gerai dėl to jaučiatės?
– Gerai. Tapau tai, ką noriu: galvas, rankas ir figūras.
– Rankos, kaip sakėte, atskleidžia daugiau nei veidas.
– Taip. Mano anatomijos dėstytojas Vladas Drėma kokiais 1966 ar 1967 metais, kai buvau pirmame kurse, pasakė: „Rankos kartais pasako daugiau nei veidas.“ Įsidėmėjau. Taip ir yra.
– Liepdavo paišyti pėdą iš apačios? Yra toks dalykas?
– Yra. Mano paskutinio egzamino užduotis buvo „Bėgikas, matomas iš nugaros“, nupaišyti visus raumenis. Tokį judesį paėmiau, kad nesimatė, nes pamiršau, kokie ten raumenys turi būti. Sako: „Ne. Man reikia, kad pėda matytųsi.“ Na, paišiau kažką su klaidom.
Per Drėmą vos iš instituto neišlėkiau, niekaip negalėjau išlaikyti. Iš pradžių negalėjau įprasti prie jo reikalavimų. Kaip medikams! Pavyzdžiui, kaukolė: kiek duobučių turi, kiek iškilimų – visus reikia išmokti lietuviškai ir lotyniškai ir dar piešinius daryti. Jezusmarija, kaip sunku man buvo. Bet paskiau kažkaip perpratau. Pas jį į namus eidavau laikyti įskaitų.
– Kaip jos vykdavo, turėjot piešti jam matant?
– Siaubas, vos neišlėkiau. Už pirmą kursą atsiskaičiau kitą rudenį. Dailininkams buvo ir anatomija, ir anatominis piešimas. Architektams tik šis vienas, žymiai lengviau. O pas mus buvo kitokie reikalavimai. Atsimenu kelis raumenis lotyniškai: extensor digitorum profundus – gilusis pirštų sulenkimo ar atlenkimo raumuo, extensor digiti minimi – tiesiamasis mažylio raumuo.
Pas mus į studiją ateidavo vienas studentas iš architektūros. (Juokiasi.) Turėjo susitikti su mergina, sako, noriu kokio nors gero lotyniško posakio. Aš jam: „Extensor digitorum profundus.“ Ką tai reiškia, klausia. „Gyvenk ir duok gyventi kitiems.“ Kitą dieną ateina, sako: „Ką tu man pasakei!..“ (Juokiasi.)
– Mergina, matyt, buvo nepėsčia, išsivertė. Noriu paklausti, ar niekad nekilo noras keistis, pradėti tapyti kitus motyvus?
– Aš pats asmeniškai matau, kaip keičiuosi: koloritas, tapybos maniera... Aš matau, kiti gali nematyti. Man tai visiškai nesvarbu. Petras Repšys buvo parodoje, sakė: „Tokia vientisa paroda!“ Labai patiko jam.
Pamenu, buvau pirmame kurse, Petras buvo penktame, mūsų studijos buvo šalia. Kartais devintą, dešimtą vakaro dar ką nors darau, užeinu pas jį. Jis vienas studijoje – Gedos knygai kūrė iliustracijas. Dar man pasakė: „Jeigu švelnus eilėraštis, reikia grubiai iliustracijas padaryt. Ir priešingai.“
„Kiti – turistiniai, komerciniai“
– Žiūrėjau televizijos laidas apie jus, Antanas Andrijauskas kalba, Arvydas Šaltenis. Abu sako: žydiška tapyba. Man įdomu, žydiška todėl, kad jūs žydas, ar vis dėlto egzistuoja toks dalykas kaip žydiška tapyba? Kokia ji, jūsų manymu?
– Nežinau šito, nes jokios atributikos nėra.
– Nei kumpos nosies, kaip kažkada sakėte, nei ko.
– Bet vienas mano draugas, tiesa – žydas, garsus scenografas Maskvoje, pavartė seną mano knygą ir sako: „Kokie žydiški darbai!“
– O kaip jūs manot, kas yra žydiškumas tapyboje? Juk atvaizdų kūrimas senojoje tradicijoje nebuvo vertinamas palankiai?
– Gal nuotaika, nežinau. Nenagrinėju šių dalykų. Kaip pavyksta, taip.
Gal prieš 20 ar daugiau metų mane pakvietė Kopenhagos universitetas skaityti paskaitos apie žydišką meną. Paskaitų neskaitau, bet sutikau trumpai papasakoti apie savo kūrybą. Pasakiau, kad žinau tik vieną žydišką dailininką – Marcą Chagallą. Kiti – turistiniai, komerciniai, net jų pavardžių nežinau.
Labai daug yra žydų dailininkų, bet negaliu pasakyti, kad tai žydų menas. Chaimas Soutine`as, Ossipas Zadkinas, Jacques`as Lipchitzas, dizaineris, grafikas Elas Lisickis – nėra jokio žydiškumo, tiesiog jie žydai pagal tautybę.
Jau gali pasakyti „ne“
– Noriu paklausti apie scenografiją, apskritai – apie teatrą. Sakėte, atėjo tas laikas, kai jau pats galite rinktis režisierių.
– Negaliu rinktis režisieriaus, visada renkasi jis. Bet dabar jau galiu pasakyti „ne“. Gyvenime dažnai pasakydavau „ne“. Dirbau su Eimuntu Nekrošiumi, Dalia Tamulevičiūte, Jonu Jurašu, kažkada pradėjau su Gyčiu Padegimu. Šiauliuose ir Kaune. Paskiau dar dirbau su Rimu Tuminu. Na, man nelabai įdomu jau su kitais.
Po Rimo mirties man porą kartų skambino, siūlė, pasakiau, kad nenoriu. Niekada nebuvau teatro entuziastas. Abejotinų darbų man visiškai nesinorėjo daryti. Yra tokių, kurie dega teatru ir nori. Aš – nenoriu. Yra svarbesnių dalykų nei teatras.
Skurdus menas visada geriau nei paauksuotas.
– Beeet... seseriai (Aleksandrai Jacovskytei), sakė, esate autoritetas. Jei kas nors jai neaišku, Adomas pasako, kaip yra, ir tada jai paaiškėja.
– Tai gerai.
– Kaip iš Jaunimo teatro perėjote pas Tuminą? Kodėl?
– Ne, iš Jaunimo teatro išėjau į Dailės akademiją. 1993 metais. Iš Jaunimo teatro išėjo Nekrošius, Vladas Bagdonas. Tamulevičiūtė jau buvo išėjusi. Nebuvo su kuo dirbti, teatras be pinigų, griuvo. Pradėjau dėstyti. O paskiau – su Tuminu. Nuo „Nusišypsok mums, Viešpatie“, 1993 metų. Dar su Nekrošiumi paskiau, 1996 metais, dariau Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“.
– Kurį savo sukurtą scenovaizdį laikytumėte labiausiai vykusiu?
– Daug tokių. Bet išskirčiau gal „Edipą“ („Edipas karalius“, – LRT), tas „vamzdis“. Ką dariau su Nekrošium, visi gerai pavyko. Su Tuminu Maskvoje labai daug gerų padariau.
– O maskvietiškas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ar Vilniaus jums geresnis?
– Man Vilniaus – europietiškesnis, lengvesnis. Ir vilnietiškas „Maskaradas“ geresnis. Lengvesnis.
– Jūsų „Pirosmani, Pirosmani...“, „Kvadratas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ tarsi kokio skurdžiojo meno, arte povera, pavyzdžiai.
– Tai labai gerai. Skurdus menas visada geriau nei paauksuotas. Biednam teatre visada geriau daryti. Kai nėra pinigų, geriau gali sugalvoti. „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Vilniuje kapeikas kainavo.
– O „Ilga kaip šimtmečiai diena“?
– Pamenu, Nekrošius paprašė padaryt Stalino portretą ant staltiesės. Iš pradžių nesimato, paskiau tą stalą paverčia ir Stalino portretas atsiranda. Kultūros ministerija uždraudė. Ką daryt, nieko nesugalvojam. Paklodę ant staltiesės užtiesėm per premjerą. Kaip matinė nuotrauka išėjo – pavyko dar geriau.
Sumanė kitokių darbų
– Koks buvo jūsų kursas institute ir su kuo buvote artimiausi?
– Su Galium Kličium, kuris štai neseniai mirė. Dar buvo Sergejus Cvetkovas, su juo Rimas kažkada dirbo jaunystėje, poroje spektaklių. Ir Augis Kepežinskas, su juo Rimas irgi darė spektaklius. Tokia buvo grupė. Paskiau dar kursu ar keliais žemiau buvo Virginija Idzelytė. Šie žmonės buvo mano ratas institute.
– O iš įtaką dariusių, be abejo, Augustiną Savicką minite turbūt?
– Savickas, taip. Kurį išvarė. Specialiai stojau į scenografiją, kad pas jį mokyčiausi. Ir jis man dėstė tik antrame kurse. O paskiau jį išmetė. Ateidavo retai, bet man užteko, mums užteko. Bet buvo kam neužteko, katedros dėstytojus turiu omenyje. Nesakysiu kas, bet...
– Pabaigai noriu paklausti apie ateitį: ar dar norite dirbti teatre, turite kokių planų scenografiją kurti?
– Teatre neturiu, o tapyboje – turiu dar planų. Sugalvojau tokią seriją kitokių darbų. Nežinau, kaip pavyks.
– Visiškai keisit, net motyvus?
– Motyvai, motyvai kitokie bus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
