Tokio dydžio festivalyje, kaip „Kino pavasaris“, išsirinkti filmus kartais būna iššūkis – kaip nepraleisti to, kas svarbiausia ir įdomiausia?
Viskas priklauso ir nuo to, koks esate žiūrovas, ar į kino teatrą einate tik per festivalį, ar lankotės dažnai. Dalį filmų bus galima pamatyti ir vėliau, o kiti bus parodyti tik festivalyje. Tikiu, kad Joachimo Triero filmą „Sentimentali vertė“ („Sentimental Value“) ir taip eisite žiūrėti, apie jį visi kalbės, dalinsis emocijomis, o ir prizų bei nominacijų skaičius jau įspūdingas. Dalijuosi rekomendacijomis, kurios, mano galva, padės pajusti kino įvairiapusiškumą – šiame sąraše ir aktualūs, politiški, stiprias emocijas sužadinantys filmai, ir kino meno ribas plečiantys ar apmąstantys kūriniai.
„Tiesiog atsitikimas“ (It Was Just an Accident, rež. Jafar Panahi)
Būčiau rekomendavusi šį filmą ir iškart po Kanų kino festivalio – ne tik dėl to, kad laimėjo „Auksinę palmės šakelę“, bet tai nuostabus Jafaro Panahi sugrįžimas, o šiuo metu atrodo įgyjantis dar didesnę reikšmę ir būtinybę.
„Tiesiog atsitikimas“ remiasi kalėjime režisieriaus išgirstomis istorijomis. Puikiai parašytas scenarijus įsuka į intriguojančią, kartais šmaikščią, bet viduje draskančią istoriją – vyras nori atkeršyti už jam padarytą skriaudą kankintojui, bet nėra tikras, ar tai tas žmogus, tad leidžiasi ieškoti liudininkų.
Taip pat skaitykite
„Hind Rajab balsas“ (The Voice of Hind Rajab, rež. Kaouther Ben Hania)
Filmas, kuris mane išmušė iš kino kritikės vėžių. Tikras penkiametės Hind Rajab balsas, kuris naudojamas vaidybinio filmo audinyje, atkuriant Raudonojo Kryžiaus centro Palestinoje bandymą ją išgelbėti nuo Izraelio armijos kulkų, tiesiog negali nejaudinti.
Dalis kritikų tokį režisierės Kaouther Ben Hania gyrė, kita dalis kritikavo kaip etikos ribų peržengimą.
Dalis kritikų tokį režisierės Kaouther Ben Hania gyrė, kita dalis kritikavo kaip etikos ribų peržengimą. Gazos genocido siaubas šiame filme iškyla per vieną atvejį, per vieną skambutį ir gelbėjimo misiją. Verta pamatyti patiems ir susidaryti savo nuomonę – ar galima taip panaudoti dokumentinę medžiagą vaidybiniame kine, kai įvykis dar toks artimas laike?
Vienintelė proga pamatyti
„Genialus planas“ (The Mastermind, rež. Kelly Reichardt)
Amerikiečių režisierė Kelly Reichardt dar nėra sukūrusi blogo filmo. Ji imasi skirtingų žanrų, juos interpretuoja savo stiliumi, laisvai laužydama paskiro žanro taisykles ir kuria unikaliu balsu.
Šįkart nersime į muziejaus apiplėšimo istoriją. Puikusis aktoriaus Josho O`Connoro įkūnytas personažas sugalvoja genialų planą kaip pavogti kelis meno kūrinius iš muziejaus dienos metu, bet planas ima ir užstringa. Visą filmą sekti jo pėdomis neįtikėtinai įdomu ir kartu neįprastai kasdieniška, turint galvoje įprastus kriminalinius filmus – šis tikrai kitoks.
„2000 metrų iki Andrijivkos“ (2000 Meters to Andriivka, rež. Mstyslavas Chernovas)
Niekada nepamiršiu vienos scenos iš šio filmo – kai du filmo kūrėjai ir kareivis, slėpdamiesi ir laukdami signalo, kad gali judėti toliau, kalbasi apie cigaretes ir sukamą tabaką. Yra ir dar kelios trumpo atokvėpio scenos šiame filme, kurios priartina prie žmonių, kovojančių už savo šalies laisvę.
Tai drąsos ir stiprybės pamokos.
„Oskarą“ už ankstesnį dokumentinį filmą pelnęs režisierius Mstyslavas Chernovas nepailsdamas liudija apie savo šalies likimą, daug erdvės ir pagarbos atiduodamas kariams. Labai rekomenduoju – tai drąsos ir stiprybės pamokos.
„Broken English“ (rež. Jane Pollard, Iain Forsyth)
Visi dainininkės ir dainų kūrėjos Marianne Faithfull gerbėjai turbūt ir taip keliaus pažiūrėti filmo apie jos kūrybinį kelią, bet filmas turėtų būti įdomus ne tik jos fanams.
Dokumentinė medžiaga, interviu jungiami filme su vaidybine medžiaga. Aktorė Tilda Swinton įkūnija atminties išsaugojimo fondo vadovę, kuri rūpinasi, kad tam tikri svarbūs žmonijai dalykai nebūtų pamiršti. Žinoma, jie bando išsiaiškinti ir atitaisyti kaip Marianne Faithfull žiniasklaidos buvo nušviečiama, o dar visos neaiškios istorijos su „Rolling Stones“ ir priklausomybe nuo narkotikų.
Filmas – kaip detektyvas, bet tarp visų intrigų ir klausimų švyti stipri dainininkės asmenybė ir jos nesupainiojamas balsas.
Norintiems atrasti ką nors netikėto
„Prisikėlimas“ (Ressurection, rež. Bi Gan)
Vienu išradingiausių režisierių tituluojamas Bi Gan paruošė dar vieną netikėtumą – kelionę į sapnų labirintus per kino istoriją: nuo nebylaus kino tradicijų iki šiuolaikinio Azijos kino. Kiekviena dalis kaip naujas kino istorijos etapas. Viena istorija keičia kitą, vienas sapnas keičia kitą, keliaujant vis gilyn ir gilyn, kai pradžia ir pabaiga netenka savo apibrėžčių.
Vizualiai įspūdingas kino reginys patiks mėgstantiems Azijos kiną ir nebijantiems visko iki galo neišnarplioti.
„Pramanai“ (Mare`s Nest, rež. Benas Riversas)
Naujausio Beno Riverso filmo nesu mačiusi pati, bet rekomenduoju drąsiai, nes pati būtinai eičiau! Šis režisierius geba paprastas, nedideles istorijas papasakoti taip gražiai ir subtiliai, kad po jo filmų visad jaučiuosi šiek tiek apvaliusi galvą nuo kasdienių rūpesčių. Vien ko verta pati idėja – pabūti bent trumpam pasaulyje, kuriame nebėra suaugusiųjų, tik vaikai ir jiems viskas galima. Kokį pasaulį ir taisykles jie susikurtų? Man labai smalsu!
Pabūti bent trumpam pasaulyje, kuriame nebėra suaugusiųjų, tik vaikai ir jiems viskas galima. Kokį pasaulį ir taisykles jie susikurtų?
„Naktinės Darijos gėlės“ (Daria`s Night Flowers, rež. Maryam Tafakory)
Programa „Trumpas konkursas: Įsimylėjusiems“
Iraniečių menininkė ir režisierė Maryam Tafakory kuria poetiškus ir kartu politiškus trumpametražius filmus. Dažnai ji pasitelkia draustų Irano filmų ištraukas arba susitelkia į elementus, kurie Irano kine skirtingais būdais vaizduoja tai, ko neleidžiama rodyti atvirai. Jos dėmesio centre – moterys, jų likimai, meilė, intymumas. Nors programa pavadinta „Įsimylėjusiems“, nesusiklaidinkite, šiuos filmus verta pamatyti net jei pavasaris jums nėra apie įsimylėjimą. Toje pačioje programoje ir puikus Antoine Chapon filmas „Sodai“ („Orchards“), kurį labai verta pamatyti ir dėl temos, ir dėl formos sprendimų.
Nemirštanti klasika – būtinieji festivalio elementai
„Verkmeisterio harmonijos“ (Werckmeister Harmonies, rež. Béla Tarr, Ágnes Hranitzky, 2000 m.)
Vengrų režisieriaus Béla Tarro mirtis – didžiulė netektis kino pasauliui, tačiau kūrėjo filmai liks ir užims labai svarbią vietą kino istorijoje. Pagal 2025 m. Nobelio premija už literatūros pasiekimus apdovanoto László Krasznahorkai romaną „Priešinimosi melancholija“ sukurtas filmas vertas žiūrėti ne vieną ir ne du sykius. Rekomenduoju nepraleisti progos pamatyti didžiajame ekrane.
Pagal 2025 m. Nobelio premija apdovanoto László Krasznahorkai romaną sukurtas filmas vertas žiūrėti ne vieną ir ne du sykius.
Tai kinas, kuris padeda įsižiūrėti į žmogų, apsuptą beviltiškumo ir smurto, bet nepaliaujantį tikėti šviesa, reikia tik kad planetos susidėliotų palankiai.
„Vive l`Amour“ (rež. Tsai Ming-Liang, 1994 m.)
Vieno mylimiausių režisierių Tsai Ming-Liango filmas „Vive l`Amour“ užima ypatingą vietą mano širdyje. Dėl jo taip stipriai noriu nukeliauti į Taipėjų, kurį, jei kada nuvyksiu, rasiu stipriai pasikeitusį, bet būtent apie kintančią Taivano sostinę ir bandančius joje susigaudyti vienišus žmones ir yra šis filmas.
Šis režisierius kaip niekas kitas neria į laiko tyrinėjimus ir patirtį, jis jaučia kiek laiko reikia tęsti sceną, kad išties pajustume veikėjus, jų jausmus, vietas, pliaupiantį lietų, taip pat ir patį laiką.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
