Jėgų pusiausvyra kinta tyliai, džiazas tebėra itin vyriška muzika, bet atrandanti savyje vis didesnės įvairovės ir galimybių. Ritminis draivas, virtuozinių improvizacijų ekvilibristika, intelektualios kompozicijos ir drąsi, provokatyvi spontaniška kūrybinė sąveika, pasirodo, nėra nulemti lyties.
„Moteris su saksofonu“ nebėra nei oksimoronas, nei kokia keistybė. Įžengusios į instrumentininkų gretas dar ankstyvosiomis džiazo eromis Lil Harding-Armstrong, Mary Lou Williams, Melba Liston, Dorothy Ashby atvėrė galimybes iškilti, pasiekti didžiulės įtakos ir autoriteto 20 a. antroje pusėje suklestėjusioms kūrėjoms kaip pianistė Geri Allen, kompozitorė Carla Bley, smuikininkė Ragina Carter, orkestrų lyderė Maria Schneider, būgnininkė Terri Lyne Carrington ir daugelis kitų, be kurių džiazas nebebūtų toks, koks yra nūdien.
Niekam nebetenka pasakoti, kas yra „Kaunas Jazz“ kvietimu šiemet atvykstanti Candy Dulfer, nes visų lyčių saksofonininkai siekia tokios preciziškos garso kontrolės, kokia taip natūraliai ir tarsi be pastangos būdinga jai. Sunku nepamesti galvos dėl Hiromi, kuri kovo 7 d. kaimyninėje Latvijoje savo neįtikėtina galingos aistros ir antžmogiško tikslumo derme stebins publiką, supama simfoninio orkestro. Laužančių lyties stereotipą džiazo superžvaigždžių gretos sparčiai gausėja, ir štai – vos keli ryškūs to patvirtinimai.
„Moteris su saksofonu“ nebėra nei oksimoronas, nei kokia keistybė.
Lietuvoje jau turėjome progą šiek tiek susipažinti su Emma Rawicz prieš trejus metus, kai ji sudalyvavo Euroradijo džiazo orkestre. Tuo metu padariusi įspūdį kaip techniška ir perspektyvi saksofonininkė, ji jau buvo BBC jaunųjų muzikantų konkurso finalininkė, pelniusi „Parliamentary Jazz Award“, koncertavusi „Ronnnie Scott‘s“ ir viešėjusi Jamie Cullumo radijo laidoje.
Dabar 24-erių metų muzikės šlovės trajektorija šovė statmenai aukštyn: „DownBeat“ kritikų apklausoje Emma Rawicz įtraukta tarp tenoro saksofono kylančių žvaigždžių (aukštoje ketvirtoje pozicijoje, iškart po Tinekės Postmos ir Alexos Tarantino!), šių metų vasarį autoritetingasis žurnalas skyrė jai išsamią portretinę publikaciją, o svarbiausia – jos koncertinis gyvenimas išsiveržė toli už Londono ribų, ir tarptautiniai turai tapo kūrybinės kasdienybės dalimi.
Taigi, pasaulio džiazo arena atsiveria naujam talentui, ir šio proceso sparta atrodo visiškai suprantama, klausantis ACT išleisto jau trečiojo jos albumo „Inkyra“ – tai veržlus, jaunystės visagalybės energijos įkrautas darbas, tuo pat metu brandus ir išpuoselėtas.
Mary Halvorson jau devynerius metus iš eilės „DownBeat“ kritikų vertinimu išlieka geriausia planetos džiazo gitaristė, bet jos supergalia glūdi ne greituose pasažuose, o inovatyvioje instrumento ir paties muzikinio audinio traktuotėje.
Unikali tiek tarp pagrindinės srovės, tiek tarp avangardo muzikantų, Mary Halvorson kažkokiu būdu atranda naujų raktų, kurie atrakina visas duris išvien. Jos sonorinis pasaulis tiek pat neįprastas, kiek ir patrauklus. Intensyviai analizuojami, žavintys kritikus jos albumai keičia dabarties džiazo sampratą ir ribas. Jos kūrybos poveikį turėsime progą patirti ir Lietuvoje – Mary Halvorson su savo grupe „Canis Major“ pakviesta festivalio „Vilnius Mama Jazz“.
Greta Mary Halvorson iškart kyla minčių apie dažną jos partnerę ir taip pat savo instrumento kategorijos lyderę 2025 m. „DownBeat“ kritikų apklausoje – vibrafonininkę Patricią Brennan. Šiam statusui užtikrinti užtektų vien neeilinio jos grojikiško meistriškumo, bet Brennan kartu yra ir itin intriguojanti kompozitorė.
Atrodė, jos galių maksimalus atsiskleidimas įvyko prieš dvejus metus pasirodžius albumui „Breaking Stretch“, kuris daugelio džiazo leidinių buvo įtrauktas į ryškiausių metų leidinių sąrašus, ir kurio koncertinį atlikimą kovo 5 d. transliuojame per LRT Klasiką (įrašas dar 30 dienų bus prieinamas LRT radiotekoje). Tačiau po metų pasirodžius kitam jos opusui „Of the Near and Far“, sukomponuotam pagal harmonines sekas, išgautas perkeliant žvaigždynų priešinius ant kvintų rato schemos, džiazuomenę ir vėl ištiko grožio šokas.
Pastarąjį darbą į geriausiųjų 15-uką įtraukė laidoje „Kitas laikas“ gerbiamas kolega Domantas Razauskas. Akivaizdu, jog Patricios kūrybiniai ieškojimai bei gracingi jų išpildymai dar nesyk gali nustebinti.
Samara Joy atstovauja tradiciškai moteriškai vokalo sričiai, bet turime pažymėti perfekciją ir artistinę galią, pranokstančią instrumentą. Samara Joy dainuoja taip, kaip dainuodavo Sarah Vaughan, Ella Fitzgerald, Betty Carter, Carmen McRae ir Dinah Washington. Tokiu „senamadišku“ menu ji pelnė „naujojo atlikėjo“ Grammy, pranokdama visų lyčių ir žanrų konkurentus, ir tai tebuvo pirmas trofėjus šešių statulėlių kolekcijoje, kurią vokalistė nusprendė pildyti kasmet.
Jos pasisekimo mastelis – retas džiazo pasaulyje, ir jis nėra susijęs su jokiais tarpžanriniais lydiniais, bendradarbiavimais su pop garsenybėmis ar nemuzikiniais dėmesio pritraukimo būdais. Ši jauna moteris daro tą patį, ką žmonės darė prieš 100 metų, tiesiog daro tai nepaprastai gerai.
Panašų tobulumo siekį stebime stambiųjų ansamblių meno srity. Diriguoti ir rašyti muziką orkestrams – moteriškas darbas. Tuo mus visus jau įtikino Carla Bley (1936-2023), Satoko Fujii ir Maria Schneider. Greta jų paminėkime fenomenaliąją Miho Hazamą. Danijos radijo bigbendas didžiuojasi atsiviliojęs ją į vyriausiosios dirigentės poziciją, kurią užimdama ji taip pat mielai priima kvietimus iš „Metropole Orkest“, Norvegijos radijo, WDR, Norboteno ir kitų džiazo orkestrų.
Tuo pat metu ji toliau atlieka savo darbą kaip asocijuotoji Niujorko džiazo filharmonijos meno vadovė, kuria originalią muziką ir aranžuotes įvairių kolektyvų bei institucijų užsakymu bei dirba su savo autoriniu, džiazo ir akademinį garsynus suartinančiu projektu „m_Unit“, kuris taip pat laikomas vienu elitinių stambiųjų džiazo kolektyvų pasaulyje.
Panašiu formatu mėgsta dirbti ir Anat Cohen, turinti dešimties narių ansamblį, bet jos tikroji supergalia – solistinis virtuoziškumas ir improvizacinių minčių srauto neišsenkamumas. Niekas taip negroja klarnetu kaip ji.
Atlikdama brazilų muziką, semitų dermių prisodrintas kompozicijas, liedama įmantrias polifonines pynes su savo broliais Yuvaliu ir Avishaiumi Cohenais – ji nuginkluoja ekspresijos turtingumu ir tobulu žėrėjimu, kuris suformavo kritikų įprotį skirti jai simpatijas. Mano nesyk paminėtoje „DownBeat“ apklausoje ji karaliauja klarneto lyderės pozicijoje šešiolika metų iš eilės.
Kontraboso nominacijoje išsiveržti į pirmąją vietą šiame kritikų reitinge – gerokai sudėtingiau, bet Linda May Han Oh atsidūrė antrojoje, kvėpuodama į nugarą legendiniam meistrui Ronui Carteriui. Džiazo žurnalistų balai – sąlyginis svertas, tačiau jie vieningai sutaria, kad australų bosininkė priklauso tai pačiai „svorio kategorijai“, kaip Christianas McBride‘as, Williamas Parkeris, Johnas Patituccis ar Esperanza Spalding.
Malonu pažymėti, jog septynių autorinių albumų diskografiją turinti elitinė Niujorko atlikėja, dalyvaujanti Dave‘o Douglaso, Terri Lyne Carrington, Pato Metheny, Joe Lovano ir daugybės kitų iškilių muzikantų projektuose, groja ir lietuvių saksofonininko Kęstučio Vaiginio albume „Unexpected Choices“. Dar vienas smagus faktas: kontrabosininkės personažas Pixar filme „Soul“ – animacinis Lindos Oh portretas, ir garso takelyje girdimas būtent jos kontrabosas.
Kiek mažesnis už kontrabosą ir bemaž neegzistavęs džiaze instrumentas – violončelė – dabar egzistuoja, nes Tomeka Reid kuria šio instrumento raiškos būdus ir erdves, vaidmenis ir galimybes, kurių iki jos niekas neįtarė esant įmanomus.
Jos scenos bičiuliai yra avangardo scenos legendos kaip Anthony‘is Braxtonas ir naujieji pranašai kaip Mary Halvorson. Jos kūrybiniai radiniai, kokie aštrūs ir bekompromisiai jie bebūtų, pelno jai solidžius pripažinimo ženklus, tarp jų – MacArthurų stipendija, Čikagos džiazo didvyrės statusas ir begalinės kritikų akoladės.
Ne mažesnio dėmesio susilaukia (pirmoji?) moterų džiazo supergrupė „Artemis“. Šiuo metu tai yra kvintetas, kurį sudaro pianistė Rene Rosnes, trimitininkė Ingrid Jensen, tenoro saksofonininkė Nicole Glover, kontrabosininkė Noriko Ueda ir būgnininkė Allison Miller. Anksčiau (skirtingais laikotarpiais) grupėje yra grojusios saksofonininkės Alexa Tarantino ir Melissa Aldana, klarnetininkė Anat Cohen ir įstabi vokalistė Cecile McLorin Salvant.
Nors trijuose albumuose publikuotos kompozicijos nesiveržia už nusistovėjusios pagrindinės srovės džiazo kalbos rėmų, supergrupės konceptas verčia permąstyti stereotipus, mat greta „moteriškųjų“ kategorijų kaip jautrus susiklausymas ir poetiškumas baladėse, „Artemis“ pasižymi ekspresijos vešlumu, intensyviais ritmais ir virtuoziniu puikavimusi, kuriuos vis dar linkstama priskirti vyrams... Bet greičiausiai, viso to tiesiog reikalauja muzikinė raiška.
Ar į kūrybinį džiazo lauką žengia ir Lietuvos talentingos moterys? O taip. Jų gretos pildosi lėtai, tačiau idėja, kad moteris gali groti džiazą, liaujasi buvusi teorinė ir grindžiama vien užsienio šalių pavyzdžiais.
Mėta Gabrielė Pelegrimaitė – „Improdimensijos“, „Fleitų 3“ ir kitų inovatyvių formacijų narė, plečianti fleitos vaidmenų paletę improvizacinės muzikos scenoje, intriguojanti išplėstinių ir tradicinių technikų panaudojimo spektru, kokybe, estetiniu nuoseklumu ir tam tikru kūrybiniu idealizmu.
Paula Bagotyriūtė meninės tiesos ieško ir ant fortepijono klaviatūros, ir jo viduje. „Vilnius Jazz Young Power“ nugalėtoja su dueto partneriu Deividu Skridaila tapusi improvizuotoja formuoja savitą, inovatyvią kalbą.
Agnė Pasaravičienė pianistines priemones naudoja tradiciniais būdais, kurdama melodingas, vaizdingas, jaudinančias ir ryškias kompozicijas, ekspresyviai plėtojamas jos vadovaujamo kvarteto, įamžinto debiutinėje plokštelėje „Towards True Self“. Nepailstamai kunkuliuojantis būgninės improvizacijos srautas
Aistė Kalvelytė sudaro pusę dueto „Keista bjauri žuvis“, pastaruoju metu tapusio bene aktyviausiai lietuvišką džiazą užsienyje reprezentuojančiu dariniu.
Jų gretos galbūt nėra gausios, bet jos turi galimybę prirašyti tuos priešakyje išsidriekusius baltus lapus taip, kaip jos nori. Nes nėra taisyklės, nėra aiškaus modelio, kokia turi būti džiazo moteris. Ji gali būti galinga kaip vyras arba galinga kaip moteris. Kiekviena – nuostabi ir savita.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
