Miestelis, į kurį būdamas netoliese būtinai užsuku, yra Tytuvėnai. Pirma priežastis – sentimentai, nes vaikystėje ten praleidau daug laiko, antra – miestelyje daug senų istorinių objektų: bernardinų vienuolyno, Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir Šventųjų laiptų koplyčios kompleksas, pora senų koplyčių. Apylinkėse graži gamta, miestelyje ir aplink jį – trys ežerai ir keli mažesni vandens telkiniai, pelkėtos vietovės, miškai.
Miestelis minimas nuo 14 amžiaus pabaigos, tuo metu ant prie Bridvaišio ežero esančio piliakalnio stovėjo medinė pilis. Pirma medinė bažnyčia buvo pastatyta 1555 metais ant buvusios pagoniškos alkavietės, šiuo metu vadinamos Švento Jurgio kalneliu. Šiuo metu čia galima pamatyti buvusios bažnyčios pamatų fragmentus ir keletą senų antkapių.
Visai šalia šios vietos yra Tytuvėnų bernardinų vienuolynas ir jo ansamblis – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, Kristaus laiptų koplyčia, uždara arkadų galerija bei keli išlikę vienuolynui priklausę ūkinės paskirties pastatai.
Vienuolyno fundatorius yra tuometis Tytuvėnų valdytojas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas, Žemaičių žemės teismo teisėjas Andrius Valavičius. Jo noras buvo pastatyti nedidelį vienuolyną 12-ai vienuolių ir bažnyčią su mauzoliejumi jo šeimai.
Andrius pasimirė 1614 metų rudenį, netrukus po akto funduoti vienuolyną pasirašymo, ir jo pažadą tęsė trys jo broliai – Eustachijus, Jeronimas ir Paulius. Vienuoliai atvyko jau 1614 metais, bet vienuolyno ir bažnyčios statybos planavimo darbai vyko gana lėtai, statybos pradėtos tik 1619 metais ir užtruko 17 metų.
1640 metais bažnyčioje buvo įrengtas Jeronimo Valavičiaus užsakytas skulptūrinis antkapis vienuolyno ir bažnyčios fundatoriui ir Jeronimo broliui Andriui. Antkapis buvo sukurtas žymaus to meto flamandų kilmės skulptoriaus Vilhelmo van den Blokės dirbtuvėse Gdanske.
Tuo metu buvo pastatyti ir keli ūkiniai pastatai, šalia tvenkinio atsirado malūnas, vienuolyno daržai, sodas, paukštidės. Tuo metu pastatyta bažnyčia dar buvo be šiuo metu esančių bokštų ir prieangio – jie pastatyti tik 1735 metais. 18 amžiaus viduryje įvyko ir bažnyčios interjero rekonstrukcija, įrengti devyni nauji barokiniai altoriai ir vargonai. Apie 1780 metus įrengta uždara galerija su 39 Kristaus kelio stotimis: 25-iomis sauso tinko freskomis (dalis jų sunykusios) ir 14-a gipsinių horeljefų.
Po kiekviena kompozicija įmūrytas relikvijorius su storu stiklu, dalis jų išlikę. Kampinės stotys atrodo kaip atskiri nedidukai altoriai. Virš vartų išlikusi Jeruzalės miesto panoramos freska – matyt, viena gražiausių mano matytų freskų Lietuvoje.
Virš vartų išlikusi Jeruzalės miesto panoramos freska – matyt, viena gražiausių mano matytų freskų Lietuvoje.
18 amžiaus antroje pusėje keitėsi ir vienuolyno ūkiniai pastatai. 18 amžiaus pabaigoje ar 19 amžiaus pačioje pradžioje šalia vienuolyno buvo pastatyta ir špitolė – prieglauda, kurioje gyveno ir buvo gydomi nepasiturintys ir paliegę miestelio gyventojai. Panašiu metu miestelyje jau veikė ir mokykla, nors naujas mokyklos pastatas minimas tik 1828 metais. Šiuo metu likę 19 amžiaus pradžioje pastatyti ūkiniai vienuolyno vartai.
Renesansinis vienuolyno pastatas išliko praktiškai be didesnių pakitimų nuo jo pastatymo. Šiuo metu pastate įsikūrusi VšĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“, patalpas galima apžiūrėti – pirmame aukšte būta virtuvės, erdvaus valgomojo ir, greičiausiai, vienuolyno vyresniojo gyvenamosios patalpos. Antrame aukšte daug kuklių vienuolių celių, bibliotekos ir kitos patalpos, interjere išlikę daug puikiai restauruotų senų freskų. „Tytuvėnų piligrimų centras“ teikia nemažai įvairių paslaugų – nuo gido, ekskursijų vienuolyno komplekse, miestelyje bei apylinkėse, iki dviračių nuomos, ar maloniai nemokamai pataria, kur papietauti ir pernakvoti.
Vienuolyno kiemo galerijos centre yra 1778 metais baigta statyti Kristaus laiptų koplyčia – Poncijaus Piloto rūmų laiptų, kuriuos Šventoji Elena iš Jeruzalės atvežė į Romą, kopija. Viduje du 28 pakopų laiptų maršai – vienu maldininkai keliais pakyla iki viršuje esančio barokinio altoriaus su Nukryžiuotu Kristumi, šv. Marija, šv. Marija Magdaliete ir šv. Jono skulptūromis, kitu maršu maldininkai nusileidžia. Lietuvoje tai vienintelė tokio tipo koplyčia.
Prabėgus metams po 1863 metų sukilimo, caro valdžia bernardinų vienuolius apkaltino pagalba sukilėliams ir vienuolyną uždarė, o aikštėje priešais bažnyčią pastatė tipinio projekto stačiatikių cerkvę. To paties projekto cerkvių carinės Rusijos okupacijos metais pastatyta ir kituose Lietuvos miesteliuose, lygiai tokia pati stovi vietoje nugriauto Merkinės rotušės pastato.
Netoli vienuolyno yra dar pora senų koplyčių. Romerių šeimos mauzoliejus-koplyčia pastatytas 1853 metais, išlikęs iki šių dienų, rūsyje – palaidojimai, viršuje – kuklus altorėlis. Koplyčia turėjo gražią akmeninę čerpėmis dengtą tvorą, bet, pasak gatvėje pakalbinto senuko, sovietmečiu buvo išardyta, o akmenys panaudoti aplinkui koplyčią pastatytų namų pamatams.
Anksčiau koplytėlė buvo neprižiūrima, šiuo metu užrakintos buvusios išlaužtos durys, sutvarkyta aplinka. Kita, senesnė, 1827 metais pastatyta, Švento Juozapo koplyčia yra visai netoliese esančiose kapinėse. Koplyčia pastatyta iš skaldyto akmens, neseniai buvo restauruota.
Visai šalia Tytuvėnų esančiame Vičių kaime likusios kelios savamokslio menininko Petro Stundžios skulptūros. Petras Stundžia gimė Utenos krašte, dirbo vargonininku, muzikos vadovu ir mokytoju, po antrų vedybų atsikraustė į Vičių kaimelį visai šalia Tytuvėnų ir šalia kelio, vedančio iš Tytuvėnų į Šiluvą, pasistatė nediduką, bet gausiai dekoruotą namelį ir pradėjo kurti vizualiuosius menus – tapė, kūrė skulptūras iš medžio, betono, akmens. Apie 1967 metus savo sodybos kieme pradėjo kurti „Velnių muziejų“, pastatė velnių malūną, daug skulptūrų.
Po Petro mirties 1990 metais sodyba ilgus metus stovėjo apleista, sunyko „Velnių malūno“ pastatas, pats menininko namukas, daug skulptūrų buvo suniokota. Pastaraisiais metais dalis likusių skulptūrų buvo kiek mėgėjiškai restauruotos ir atkurtos iš likusių fragmentų ir nuotraukų, vietomis neišsaugant autoriaus autentikos, sodybos teritorijoje sutvarkyta aplinka. Pats menininko namukas irgi tvarkomas – matyt, atsirado naujas savininkas ar paveldėtojas.
Dėl vandens telkinių gausos ir aplink juos sukurtos infrastruktūros Tytuvėnai puikiai tinka laiko praleidimui vasarą. Tarpukariu miestelis buvo populiari Šiaulių žydų poilsio vieta, vasaromis jie nuomodavosi kambarius pas vietinius gyventojus. Aplink miestą bei miesto teritorijoje yra trys didesni ežerai – Bridvaišio, Gylio ir Apušio, per miestelį teka Tytuvos upelis, šalia vienuolyno sutvarkytas šio upelio tvenkinys.
Dar vienas Leošinos tvenkinys yra kiek už miesto, o šalia Bridvaišio yra dar mažas ežeriukas Varlynės pavadinimu. Man iš trijų Tytuvėnų ežerų gražiausias Bridvaišis. Jis turi dvi salas, Varnų ir Didžiąją, anksčiau gyventojų dar vadintą „Gyvenamąja“. Pavadinimas susijęs su tuo, kad į ją nueiti galima pėsčiųjų tiltu. Einant tiltu ar žiūrint į vandenį nuo salos kraštų, ežeras atrodo labai seklus. Iš tiesų sekli tik viena ežero dalis, kita dalis yra beveik 43 metrų gylio – Bridvaišis vienas iš giliausių Žemaitijos regiono ežerų.
Ežeras mėgstamas nardytojų dėl skaidraus vandens, žuvingumo ir povandeninio kraštovaizdžio. Ežero pakrantėje yra piliakalnis, ant kurio 13–14 amžiuje stovėjo pilis. Pasak vietinių gyventojų, nuo piliakalnio į Didžiąją salą veda kulgrinda, o vietiniai žvejai pasakoja, kad ežere yra dvigubas dugnas, o po antruoju gyvena didžiosios lydekos, kurias retsykiais pavyksta sužvejoti. Prie ežero yra keli patogūs paplūdimiai, wake parkas, stovyklavietė „Sedula“. Už kokio kilometro nuo Bridvaišio ežero, ant Kokmaniškės kaimo kalvos, yra apžvalgos bokštas, nuo kurio gerai matosi apylinkės, Leošinos tvenkinys, o kai geras oras – matoma ir Šiluvos bažnyčia.
Aplink smaragdinės spalvos Gylio ežerą yra įrengtas pažintinis takas. Jis virš trijų kilometrų ilgio, nėra sunkus, yra vietų pailsėti, pora regyklų.
Dar miestelyje yra nedidukas „Miško“ muziejus, jame susipažinsite su apylinkėse gyvenančiais paukščiais, gyvūnais ir vabzdžiais.
Miestelis puikiai tinka ilgesniam poilsiui – be, matyt, gražiausio vienuolyno komplekso Lietuvoje, miestelyje yra ir daugiau lankytinų vietų, gražios gamtos ir vandens telkinių. Netoliese yra daug kitų lankytinų objektų – Tytuvėnėlių dvaro likę ūkiniai pastatai, parkas, Pašakarnio dvaro parkas, netoliese Šiluva, Kelmė.
Daugiau kelionių po Lietuvą ciklo medžiagų galite rasti čia.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
