Emilija Škarnulytė – tarptautinį pripažinimą pelniusi lietuvių vizualiųjų menų kūrėja, dirbanti mokslo ir mito sankirtose. Jos audiovizualinė instaliacija „Sofija“, sukurta parodai „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“, veikiančiai M. K. Čiurlionio muziejuje, kalba apie giliojo laiko tėkmę, gamtos archetipus ir moterišką išmintį, rašoma muziejaus parengtoje publikacijoje.
Pašnekesyje menininkė dalijasi mintimis apie įkvėpimo šaltinius, santykį su M. K. Čiurlionio kūryba bei mąstysena ir kuriamą taikių „deivių panteoną“.
– M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vykstančioje parodoje „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ šiuo metu galima pamatyti Tavo specialiai parodai sukurtą audiovizualinę instaliaciją „Sofija“. Papasakok apie darbą daugiau. Kas jį įkvėpė?
– Kūrinys „Sofija“ yra grįžimas prie ankstyvosios mano kūrybos, kurioje buvo daug grafinių elementų. Kadaise studijavau grafiką M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Vėliau mokiausi skulptūros Italijoje. O galiausiai pasinėriau į filmų kūrimą. Bet prasidėjo viskas nuo grafikos. Su „Sofija“ grįžtu prie piešinio, linijos ir eskizų.
Mane įkvėpė M. K. Čiurlionio grafikos darbai, ypač nedidelis jo piešinys „Rex“ (1909 m.), kuriame juntamas sferinis požiūris į pasaulį. Piešinyje pastebimi linkiai ir kreivės matyti ir mano audiovizualinėje instaliacijoje. Matome, kaip nauja planeta, lyg holograma, išsilenkia naujoje erdvėje ir kviečia mus pasinerti į kitą požiūrio tašką.
Taip pat kūrinyje „Sofija“ yra elementų iš astronomo Camille`io Flammariono iliustracijų, kuriuose užfiksuotas kosmologinis dangaus skliautas. Vienoje mane įkvėpusioje jo iliustracijoje vaizduojamas piligrimas besiveržiantis iš Žemės į dangų. Mane visada domino pasaulių susijungimas, tarpinė erdvė ir ta plona linija tarp matomos realybės ir nematomo, kvantinio, povandeninio bei kosminio pasaulių.
Esu labai dėkinga parodos kuratorėms už mano kūriniui skirtą vietą muziejaus auditorijoje, kuri vadinama pastato karūna. Erdvė papildo sferinio pasaulio suvokimo idėją.
– Audiovizualinėje instaliacijoje matyti ne tik kosmosas, bet ir vandenyno gelmės. Iš kur ši medžiaga?
– Dalis medžiagos filmuota beveik 4 km gylio afotinėje jūros gelmių zonoje, kur yra labai mažai deguonies ir šviesos. Bendradarbiavau su Temple universitetu, esančiu Filadelfijoje, JAV. Universiteto mokslininkai pasidalino filmuota medžiaga iš ekspedicijos, kurios metu tyrinėjo giliausioje vandenyno gelmėse augančius koralus, galinčius atlaikyti vis didėjantį vandenyno rūgštingumą.
Kita filmo „Sofija“ dalis buvo filmuota įvairiose upių santakose, vietose, kurios istoriškai buvo naudojamos kaip išteklių gavybos centrai bei vario kasyklos pietų Ispanijoje, tačiau mano tikslas – ištirti jų gilesnę, kaip gyvybę teikiančių vietų, prasmę.
Be to, filme galime pamatyti 30 mln. metų senumo Baltijos gintarą. Mane domino gintaro reljefo formos, kurios liudija apie gilųjį laiką, dar prieš žmonijos atsiradimą. Kūrinyje taip pat yra elementų iš M. K. Čiurlionio vinjetės „Laiveliai“ (1909 m.).
– M. K. Čiurlionis Tavo kūryboje paliko gana gilų įspaudą jau Tavo kūrybinio kelio pradžioje. Papasakok apie savo santykį su M. K. Čiurlionio kūryba daugiau. Kaip ji rezonuoja su Tavimi?
– Kurdama pirmąjį savo filmą ir fotografijų seriją „Dingusio miesto slėnis“ (2011 m.), rėmiausi M. K. Čiurlionio dienoraščiais ir triptiku „Raigardas“. Vaikystę praleidau Druskininkuose bei Gerdašių kaime, taigi visai netoli Raigardo slėnio. Ten sutikti 5–6 val. ryto rūkai įkvėpė kinematografinę slinktį ir tam tikrą ritmą mano kūryboje.
Kai kurie M. K. Čiurlionio kūriniai tikrai labai kinematografiški, ypač 7 paveikslų ciklas „Laidotuvių simfonija“, kuris taip pat pasirodė mano ilgametražiame filme „Kapinynas“.
Kadras po kadro, M. K. Čiurlionis kūrė ritmiką ir pasakojimus per mito elementą. M. K. Čiurlionio domėjimasis mokslu bei jo laikais egzistavusiomis technologijomis ir tai, kaip plačiai jis matė pasaulį, mane labai įkvėpė. Ne mažiau įkvėpė ir jo muzika.
– Kodėl parodai sukurtas filmas pavadintas M. K. Čiurlionio mylimosios Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vardu? Regis, Tave nemenkai įkvėpė jos ir M. K. Čiurlionio korespondencija.
– Taip, jų laiškai vienas kitam labai gražūs. Juose gerai juntama, kaip Sofija palaikė ir kūrybiškai įkvėpė M. K. Čiurlionį. Tačiau svarbus ir kitas aspektas. Kuriu darbų seriją, kurios kiekviena dalis vadinasi skirtingais sukurtų deivių vardais: „Sirenomelia“ (2017 m.), „Æqualia“ (2023 m.) „Riparia“ (2023 m.), „Rakhne“ (2023 m.). Sofija – išminties deivė. Ji man siejasi su mokslinėmis galimybėmis, kosmoso ir vandens susijungimu.
– Kaip ši serija prasidėjo? Kokie bendri tematiniai taškai vienija skirtingus serijos kūrinius?
– Pastaraisiais metais dalyvavau nemažai bienalių. Kiekvienai kūriau po atskirą kūrinį, tačiau temos išsikristalizavo panašios. Kiekvienai mano tyrinėjamai lokacijai teko po deivę. „Æqualia“ – filmuota Amazonės upėje, „Riparia“ (2023 m.) kviečia į kelionę Ronės upe, o „Rakhne“ tyrinėja povandeninius klodus. Kuriu deivių panteoną.
Seriją įkvėpė Marijos Gimbutas knyga „Deivės kalba“. Man įdomus grįžimas prie senųjų neolito Europos taikių civilizacijų, kurias, iki protoindoeuropiečių karių atvykimo, valdė moterys. Man patinka mintis, kad įmanoma ne karo kultūra. Pasaulis galėtų grįžti prie tų vertybių kai palei upes klestėjo taikios ir matriarchalinės visuomenės.
– Parodos atidarymo metu, bendradarbiaudama su „Auros“ šokėjais, atlikai instaliaciją „Sofija“ lydėjusį performansą. Įsikūnijusi į mistišką undinę, surengei magišką, į jūros gelmes nukeliantį koncertą. Skambėjo ne tik tavo balsas, bet ir sutartinės. Kas sutartines atliko ir kaip kilo mintis jas įtraukti į performansą?
– Pasirinkau sutartines, nes jų struktūra primena užkoduotą audinį: kiekvienas balsas yra tarsi gija, įeinanti į bendrą pynę, o jų derėjimas sukuria tankų garsinį kilimą. Kaip ir audimas, jos reikalauja tikslumo ir ritmo. Sutartinės laikosi griežtos tvarkos, o pasikartojimai bei ritminiai „mazgai“ įveda klausytoją į hipnotišką būseną, kurioje balsai susilieja į vieną vientisą garsinį audinį.
Kūrinio Sofija pristatyme norėjau natūralių balsų rezonuojančių ne tik per mikrofoną. Sutartinių ritmika geometriška, tarsi lietuviškų tautinių audinių raštas. Kūrybinė grupė „Stuba“ padėjo įgyvendinti ir nuausti šį muzikinį audinį.
– Tavo kūryboje svarbus garsas. Studijuodama Trumsėje, Norvegijoje, net buvai muzikos grupės narė.
– Taip, garsas – man svarbus elementas. Turbūt viena geriausių patirčių dirbant su garsu buvo gyvas kūrinio „Afotija“ pristatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2023 m., vykstant Vilniaus performanso meno bienalei. Bendradarbiavau su kelias chorais, kartu kūrėme nematomą povandeninę erdvę.
Šiuo metu taip pat kuriu savo pirmąją vinilinę plokštelę.
– Taip pat dažnai persipina dokumentalumas ir mitologinės detalės. Ar sąmoningai ieškai šių sankirtų?
– Dabartinė mano kūryba linksta tarp mokslo ir mito. Mitai mums padeda keliauti laiku. Mums tarsi jų reikia, kad išgyventume kasdieniame pasaulyje.
– Dažnai giliniesi į vandens ekologijos temas, tyrinėji afotines zonas. Į gamtą neretai žvelgi iš posthumanistinės perspektyvos. Kuri utopinius ir distopinius peizažus. Kaip šiomis temoms susidomėjai?
– Viskas prasidėjo nuo filmo „Sirenomelia“, kurį sukūriau studijuodama Šiaurės Norvegijoje. Ten klimato kaita labiau pastebima. Matant ją iš arčiau, bendradarbiaujant su mokslininkais, lankant apleistas NATO povandeninių laivų bazes, ėmiau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų iš „ateities archeologės“ perspektyvos, jei būtų atrasta po dešimties tūkstančių metų. Šiandien dažnai statomos labai didelės struktūros, tačiau žvelgiant iš giliojo laiko perspektyvos, jos tampa griuvėsiais dar prieš jas pastatant.
– Filme „Sirenomelia“ įsikūnijai į undinę – archetipą, kuris tavo kūryboje kartojasi iki šiol. Kuo Tau įdomus undinės vaidmuo?
– Kaip jau minėjau, man labai įdomi tarpinė erdvė tarp realybės ir mito. Kurdama „Sirenomelia“ nesiekiau sukurti įprasto dokumentinio filmo stebinčio šaltojo karo pėdsakus. Norėjau į viską pažvelgti iš mitologinio personažo perspektyvos. Undinė – amfibija, pusiau žmogus, pusiau žuvis, puikiai tam tiko, nes gali perskrosti abu – sausumos ir vandens – pasaulius.
– Kad galėtumei įsikūnyti į undinę filme „Sirenomelia“ ir perplaukti karinę šaltojo karo laikų bazę Norvegijoje su žuvies peleku, prireikė nemenko fizinio pasiruošimo. Galbūt galėjai bendradarbiauti su profesionalais. Ir visgi pasirinkai plaukti pati. Kodėl?
– Daug kas turbūt nenorėjo to daryti. Sąlygos buvo sudėtingos. Labai šalta temperatūra. Teko pačiai treniruotis. Bet tai buvo įdomi patirtis – pačios kūno transformavimas, plaučių išplėtimas ir per kvėpavimą ateinanti nuovoka. Ši patirtis buvo lyg evoliucinis grįžimas į ten, iš kur ateiname – į vandenyną. Žmonės vis dar turi žinduolių nardymo refleksą, kuris yra išgyvenimo reakcija. Panardinus veidą į šaltą vandenį, transformuojasi mūsų smegenų struktūra, kūnas sulėtėja ir nurimsta, pradedame taupyti deguonį.
– Taigi proceso būta meditatyvaus?
– Taip. Apnėjos arba laisvojo nardymo specialistai sako, kad kiekviena mintis išnaudoja šiek tiek deguonies, todėl nardant reiktų negalvoti.
– Dažnai bendradarbiauji su įvairių sričių mokslininkais. Kaip sekasi tai daryti?
– Dialogas su mokslininkais ypač archeologais, geologais ir astronomais man tapo metodologija. Tai man atveria platesnius požiūrio taškus.
Bet tai buvo įdomi patirtis – pačios kūno transformavimas, plaučių išplėtimas ir per kvėpavimą ateinanti nuovoka.
– Ar mokslininkai lengvai įsileidžia Tave į savo kasdienybę?
– Įsileidžia kaip amfibiją ar mitologinį personažą. Teoretikai ir astrofizikai – patys atviriausi. Su jais lengviausia kalbėti apie transcendentalius ir mitologinius elementus.
– Kokias darbais užsiimi dabar?
– Ruošiuosi savo pirmajai asmeninei parodai „Tate St Ives“ muziejuje, Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgdama į M. Gimbutas teorijas ir žvelgdama tarp žmogaus ir mokslo, parodai kuriu savotišką deivių panteoną.
– Vienas iš parodos M. K. Čiurlionio muziejuje siekių, parodyti, koks smalsus jis buvo. Kaip manai, kodėl tas smalsumo dėmuo svarbus žmonėms?
– Galbūt smalsumas kuria abejonę, atveria naujus klodus. Kaip sakė Albertas Einšteinas – svarbu nenustoti klausinėti. Abejojant atsiveria daug platesnis požiūris į pasaulį.
Paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaune) veiks iki spalio 12 dienos.
Kalbino ir tekstą parengė Justė Litinskaitė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
