Kaip papasakoti apie Sarą Bernar (Sarah Bernhardt) (1844–1923), kuri padarė pasaulinę karjerą, kurią amžininkai vadino „dieviškąja“, Victoras Hugo – „aukso balsu“, o Jeanas Cocteau – „monstre sacré“ („Šventoji pabaisa“), menininkę, kuri buvo didesnė už gyvenimą ir labiausiai mėgo vaidinti save mirštančią?
Filme „Dieviškoji Sara Bernar“ (Sarah Bernhardt, La Divine, 2024) mes matome Sarą, apsuptą gerbėjų, dalijančią autografus, – tai naujiena tais laikais. „Negi aš pradėsiu naują madą?“ – filme sušunka Sarą vaidinanti prancūzų aktorė Sandrine Kiberlain, laimėjusi du prestižinius apdovanojimus „Cezaris“ už geriausius vaidmenis prancūzų kine. Ji talentingai įkūnija gyvybingą, dramatišką ir be galo ambicingą rausvaplaukę, kurios skrajojančios frazės, užburiantis balsas, išskirtiniai drabužiai, egzotiška, ekstravagantiška aplinka nepalieka abejonių – Sara buvo savo laiko ikona, avangardistė, maištininkė.
Gimusi Paryžiuje iš Nyderlandų kilusios žydų kilmės kurtizanės šeimoje, S. Bernar anksti žinojo, kad bus aktorė. Nepaisydama įvairių kliūčių dėl kilmės, lyties, išvaizdos (ji buvo smulki ir neaukšta, vos 1,54 m ūgio), Sara į viską atšaudavo savo garsiu posakiu: „Quand même!“, kuris reiškė, kad nepaisydama nieko ji vis tiek padarys tai, ką nori. Jai nereikėjo „išsipildyti“, ji norėjo gyventi savo gyvenimą.
Ji buvo pirmoji moteris Prancūzijoje, kuri turėjo savo vardo teatrą ir įkūrė keliaujančią trupę, ji vaidino pasaulio scenose ir kareiviams fronte.
Ir tai darė su trenksmu – 60 metų įspūdingos karjeros, per 112 vaidmenų scenoje ir net aštuoni – kine. Be to, ji buvo pirmoji moteris Prancūzijoje, kuri turėjo savo vardo teatrą ir įkūrė keliaujančią trupę, ji vaidino pasaulio scenose ir kareiviams fronte. Aktorė paliko šį pasaulį 79-erių metų ir scenoje – filmavosi paskutiniame savo filme „Būrėja“ (La Voyante, rež. Leonas Abramsas, 1924). O visą savo užgyventą turtą užrašė nesantuokiniam sūnui Maurice’ui Bernhardtui.
Prie Paryžiaus muziejaus „Petit Palais“ – milžiniška eilė, bilietų seniai nebėra. Tai paskutinės parodos „Ir moteris sukūrė žvaigždę“ (Et la femme créa la star, 2023) dienos – Paryžius vėl iš naujo atrado ikoną, po kurios išėjimo praėjo jau daugiau nei šimtas metų. Stabtelėjau prie garsaus prancūzų fotografo Nadaro nuotraukos, darytos 1883 metais Saros namuose: joje Sara vyrišku baltu kostiumu. Ji suvaidino Pjero Jeano Richepino pjesėje „Pierrot Assassin“. Sara yra sakiusi, kad rinksis vyriškus vaidmenis tol, kol bus įdomių moteriškų. Savo smulkumą, „kitoniškumą“, kai daugelis to meto garsių moterų aktorių buvo įspūdingesnių formų, ji pavertė triumfu.
Šalia aktorės ilsisi jos mylima lūšis – taip, ji turėjo tokį naminį gyvūną. Namuose S. Bernar turėjo ir kitokių įdomių eksponatų: kepurę iš šikšnosparnio iškamšos, žmonių kaukolių.
Vienoje iš nuotraukų ji ilsisi namuose gulėdama karste. Kitoje ji sėdi specialiai jai pritaikytoje kėdėje jau praradusi dešinę koją po amputacijos, netoli fronto linijos, kur ji atkeliavo palaikyti prancūzų kareivių. Meilužiai? Jų buvo daug. Mylimosios? Žinomiausiai jų – menininkei Louise Abbéma – ji iš marmuro išskaptavo biustą. Ji buvo ne tik skulptorė, bet ir dailininkė! Pinigai? Ji jų užsidirbo pati! Šventės? Pačios geriausios Paryžiuje. Pirmosios plastinės operacijos? Kodėl gi ne.
„Norėjome suprasti, kodėl ji buvo tokia, kad žiūrovai alpdavo salėje, o visas Paryžius kalbėjo apie ją, – sako filmo režisierius Guillaume Niclouxas, neslėpdamas, kad filmas „Dieviškoji Sara Bernar“ „nėra faktais paremta biografija, o veikiau įsivaizdavimas – toks jis net gal būtų patikęs aktorei, atitikęs jos pasaulėjautą. – Ji buvo moteris, kuri pati sukūrė savo legendą, net pati parašė memuarus apie save. Jos visur buvo „per daug“: ar mylėjo, ar maištavo, ar buvo žiauri, ar neteisi, ar kovojo už teisybę. Toks buvo ir jos teatras: scenoje ji išties išgyveno skausmą ir tikras ašaras.“
Meilužiai? Jų buvo daug. Mylimosios? Žinomiausiai jų – menininkei Louise Abbéma – ji iš marmuro išskaptavo biustą.
Filme kartu su scenariste jie nusprendė parodyti kelis momentus iš ikonos gyvenimo: iš jos jubiliejaus – 30 metų scenoje – 1896 metais, kai ji buvo savo karjeros viršūnėje, apsupta garsiausių to meto meno ir politikos žmonių, ir po kojos amputacijos jau į gyvenimo pabaigą, 1915 metais. „Šie momentai mums atskleidžia Saros, kaip sudėtingos, prieštaringos ir valdingos asmenybės, kuri balansavo ant reikalavimų ir pasišventimo, prisirišimo ir aistros ribų, portretą“, – sako scenaristė Nathalie Leuthreau. Tai meilės istorija, kur moters menininkės aistra stipresnė už protą ir moralę.
„Režisierius rado puikią heroję kino fantazijoms, jis liko ištikimas jos pankiškai dvasiai, – rašo „Teleramos“ kritikas Guillemette Odicino. – Kuriamos ekrane personažės portreto ritmas intensyvus, o istorinis fonas flirtuoja su vaizduote, tragedija su jausmingumu, melancholija su ekstravagancija.“
„Vis tiek pirmyn!“
„Palikite mane, turiu išeiti iš savęs“ (Laissez-moi, il faut que je me quitte), – reikalauja legenda filme. „Ji turi įeiti į savo personažą“, – paaiškina asistentė aktorės gydytojui ir buvusiam meilužiui Samueliui Pozzi.
Ši jos frazė tiksliai nusako, ką jaučia aktorius vaidindamas, mano S. Kiberlain. „Prieš penkerius metus gavusi filmo scenarijų iškart paskambinau režisieriui ir pasakiau „taip“, – prisipažįsta aktorė.
Aktorė pasitinka mane Paryžiuje, „Unifrance“ – organizacijos, kuri pristato prancūzų kiną užsienyje renginio metu. Išraiškingų akių, garbanotų šviesių plaukų, kuriuos filme pakeitė ryškių auksinių plaukų kupeta, Saros išskirtinumas, Sandrine jausmingai pasakoja apie savo vaidmenį. „Sara visada buvo maištininkė, ji nebuvo panaši į nieką, jai buvo nusispjauti, kas ką apie ją mano, – sako aktorė. – Po šio vaidmens ją truputį įsimylėjau. Jos istorija suteikė man drąsos užduoti klausimus, nebijoti atsakymo, pasakyti „ne “, nebijoti įžeisti, nebijoti apskritai. Esu gana atsargi, o dabar to nebeliko, ir tai šiek tiek dėl jos.“
Aktorė prisimena ir savo pačios norą būti aktore – kaip ir Sara, ji anksti pajuto, kad scenoje, įkūnydama kitus, ji jaučiasi laisva. „Jaučiau, kad kiti mane pastebi ir tai man be galo patiko. Atrankose į aktorinį visada pamatome tuos žmones, kurie turi tikrą norą, yra gimę scenai, – sako aktorė. – Tačiau tam reikia patvirtinimo, pripažinimo. Sara jo siekė ir gavo su kaupu.“
Juokaujame su aktore, kad prasilenkėme prieš porą metų Paryžiuje parodoje, švenčiančioje S. Bernar gyvenimą. Sakome, kad ji buvo ne tik diva, bet ir darboholikė: ji pati režisavo pjeses, buvo teatro vadybininkė, rūpinosi kostiumais, scenografija, perrašydavo pjesės tekstus. Be to, užsiėmė reklama – buvo puiki komunikacijos specialistė.
„Įdomu tai, kad ji žinojo, ko vertas jos įvaizdis, ir iš to užsidirbo. Jos plakatus art nouveau stiliumi sukūręs dailininkas Alphonse`as Mucha išgarsėjo pernakt. Sara nesibodėjo reklamuoti korsetų, vėduoklių, ryžių miltelių makiažui, – sako S. Kiberlain. – Tai buvo taip nauja.“
Ar režisierius jai patarė, kaip vaidinti dramatiškų vaidmenų žvaigždę? „Parodos, į kurią nuėjome kartu, metu jis man nepratarė nė žodžio, o vėliau tiesiog pasakė, kad vaidinčiau taip, kaip jaučiu, kad pati ją atrasiu. Taip ir nutiko – ji pati „įėjo“ į mane su visa jėga, paleidau visas vadžias, net per daug, bet tam, kad būtumei ja, reikėjo to „per daug“, – prisimena aktorė. – Vaidinti aktorę, kuri buvo tokia laisva, yra didelė jėga. Svarbu buvo nebijoti būti juokingai.“
Parodoje ji pamatė, kaip iš tiesų kostiumai, jų medžiagos, atmosfera, dekoracijos buvo svarbu aktorei ir kaip ji kontroliavo viską iki smulkiausių detalių, nes jai buvo svarbu palikti įspūdį, neretai neišdildomą. „Ji buvo pirmoji, kuri atsisakė moters judesius varžančio korseto. Jos sceninius drabužius kopijavo visos Paryžiaus modistės – ji daugiausia pinigų ir išleisdavo kostiumams, papuošalams, – sako S. Kiberlain. – Specialiai man filmui pasiūtų suknelių stati apykaklė pakeitė net mano laikyseną, suteikė vidinio didingumo jausmą – buvau pasitempusi kaip karalienė.“
Filme Saros mylimoji Luiz (akt. Amira Casar) tarsi ironiškai sako, kad moters paskirtis yra būti motina. „Ne, ji turi būti laisva: ir protu, ir kūnu“, – atkerta Sara. „O kartu ji reikalavo daug meilės, nes pati nebuvo mylima vaikystėje. Dar baisiau – jos motina ją buvo pardavusi klientui. Po S. Bernar ekstravagancija ir sarkazmu slypėjo ir daug skausmo, netekčių, išdavysčių“, – sako S. Kiberlain.
Gal todėl filme it ryškus siūlas scenas riša Saros meilės linija – filme ji aistringa, fatališka, beribė, beprotiška ir filmo kūrėjams ji atspindi Saros gyvenimą. Ar tikrai Sara mylėjo savo kolegą, vieną geriausių tų laikų scenos aktorių prancūzą Lucieną Guitry (akt. Laurent’as Lafitte)? „Šis jos romanas nėra žinomas, jo atsiradimą scenarijuje įkvėpė kitos jos meilės istorijos. Kūrėjai per jos meilės istoriją norėjo parodyti aktorės trapumą, net jos ydas, – sako S. Kiberlain. – Faktas, kad ji galėjo taip mylėti ir taip kentėti, draskytis tarp prisirišimo ir palikimo. Meilėje, kaip ir scenoje, ji viską pamiršdavo, viską atiduodavo.“
Be to, kas geriau atspindi Paryžių jo Belle Époque laikais, jei ne meilės romanai ir bohemos pasilinksminimai bei S. Bernar teatras.
Ir politika. „Matydama, kas vyksta šiais laikais, ji būtų pirmoji, kuri pasakytų, ką mano, – sako aktorė. – Ji buvo prieš mirties bausmę, visada pasisakė už moterų teises ir prieš antisemitizmą, kurį patyrė pati, todėl ji aršiai palaikė žydų kilmės prancūzų kapitoną Alfredą Dreyfusą garsioje byloje, paragino rašytoją Emilį Zolą parašyti komentarą „Aš kaltinu..! („J'accuse…!“, 1898 m.), kur jis kaltino valstybę antisemitizmu. Ji visada galvojo apie kitus, nors buvo egocentriška.
Kai jai dėl tuberkuliozės turėjo nupjauti koją, ji pareiškė: „Mes nupjauname koją visai jaunų žmonų kartai. Pjauk!“ Sara kalbėjo apie Pirmąjį pasaulinį karą, apie kareivius, kuriais rūpinosi.“
Kai S. Bernar išėjo, ją išlydėjo visas Paryžius, 40 tūkstančių žmonių stovėjo eilėje prie jos namų, norėdami pasirašyti užuojautų knygoje dieviškajai Sarai.
„Darykime, kad ir kas būtų! Vis tiek pirmyn! Vis tik tikėkime savimi! Vis tik nebijokime!“ – tokie buvo jos šūkiai. Gražu nugyventi gyvenimą, kuris panašus į tai, ko norėjome, – sako S. Kiberlain. – Ji jautė, kad jai pasisekė, kad galėjo vaidinti, kad buvo pripažinta, turėjo artimųjų, todėl ji norėjo būti ir būti laiminga, ir ji ėjo iki galo.“
Filmas „Dieviškoji Sara Bernar“ Lietuvos kino teatruose rodomas nuo birželio 20 d.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
