„Moterų balsai yra įvairūs, ateinantys iš skirtingų perspektyvų. Labai svarbu juos išgirsti, bet tuo pačiu ir kurti visuomenę, kurioje visos moterys, nepaisant jų tautybės, tikėjimo ar įsitikinimų, būtų matomos, palaikomos ir išgirstos. Šiame kontekste literatūra užima svarbų vaidmenį“, – sako rašytoja, vertėja Akvilina Cicėnaitė. Tarptautinė moterų solidarumo diena – tai priminimas apie ilgametę moterų kovą už savo teises, savarankiškumą ir lygybę.
Kovo 8-osios proga rašytoja A. Cicėnaitė dalijasi penkių knygų rekomendacijomis. Nuo Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux kūrinio iki karo žurnalistės Christinos Lamb surinktų moterų liudijimų apie gyvenimą karo zonose – šios knygos kviečia apmąstyti moterų klausimus ir reikšmingas temas – nuo stereotipų laužymo iki autentiško būvio siekio. Sąraše – ir literatūros klasika, ir šiuolaikinių autorių tekstai, nepaliksiantys abejingų.
Virginia Woolf „Savas kambarys“
Rekomendacijų sąrašą A. Cicėnaitė pradeda nuo esė „Savas kambarys“, svarbaus feministinės literatūros teksto. „Virginia Woolf kalba apie moterų kūrėjų padėtį vyrų dominuojamoje visuomenėje, iššūkius, su kuriais susiduria kuriančiosios, laisvės – tiek intelektinės, tiek finansinės – ir savo erdvės būtinybę norint rašyti. Tai vienas iš pamatinių tekstų, prie kurių sugrįžtama“, – pabrėžia rašytoja.
Nors kūrinys pirmą kartą pasirodė 1929-aisiais, pasak A. Cicėnaitės, jis neprarado savo aktualumo.
„Simptomiška, kad praėjus beveik šimtui metų nuo esė pasirodymo mes vis dar diskutuojame, kas yra moteriška literatūra ir koks rašymas yra moteriškas. Istoriškai literatūra buvo pirmiausia kuriama vyrų, o kūriniai vis dar gali būti skaitomi ir jų vertė formuojama iš vyriškos galios pozicijos, – pastebi ji. – Šia prasme V. Woolf „Savas kambarys“ yra svarbus, nes primena apie būtinybę iš naujo atrasti ir prakalbinti praeities kūrėjas moteris, kurios buvo pamirštos, kurių balsai savu laiku buvo neišgirsti. Apie pačią V. Woolf, aišku, taip negalima sakyti, bet yra svarbu, kad šis kūrinys rezonuoja ir šiandien.“
Deborah Levy trilogija „Living Autobiography“
„Savo kambario“ temas savotiškai pratęsia ir papildo britų autorės Deborah Levy autofikcinė trilogija, kurią sudaro knygos „Things I Don’t Want to Know“ (liet. Dalykai, kurių nenoriu žinoti), „The Cost of Living“ (liet. Gyvenimo kaina) ir „Real Estate“ (liet. Nekilnojamasis turtas). Kiekviena dalis atskleidžia skirtingą moters gyvenimo etapą. Pirmojoje D. Levy rašo apie savo vaikystę Pietų Afrikoje, jaunystės metus ir kūrybinio kelio pradžią. Antroji knyga tyrinėja vidutinio amžiaus moters patirtis – motinystę, skyrybas, netektį.
Praėjus beveik šimtui metų nuo esė pasirodymo mes vis dar diskutuojame, kas yra moteriška literatūra ir koks rašymas yra moteriškas.
„O štai trečioji dalis yra jau laisvės ir tuščio lizdo refleksija, kurią autorė parašė sulaukusi šešiasdešimties. Tai yra grakšti vienatvės meditacija, savų namų ieškojimas. „Real Estate“ yra apmąstymas apie nekilnojamąjį turtą, vėlgi tiesiogine ir perkeltine prasme, jo svarbą, bet kartu ir apie kūrėjos užimamą teritoriją. Ir nebijojimą užimti daugiau vietos, pareikšti į ją teisę“, – sako A. Cicėnaitė.
Pašnekovės teigimu, paskutinė trilogijos dalis yra unikali, nes joje atsiskleidžia vyresnio amžiaus moters paveikslas, kurio vis dar trūksta literatūroje.
„Man yra svarbus autentiškas kalbėjimas apie save tokią, kokia esi savo amžiuje, neatsiremiant į stereotipus, kaip turėtų būti ir gyventi senstanti moteris. Iki šiol ji dažnai vaizduojama kone sukarikatūrinta – ar tai būtų bejėgė senutė, ar ragana. Žinoma, tai ekstremaliausi pavyzdžiai. Ši knyga yra priminimas, kaip galima vėl iš naujo save perkurti nepriklausomai nuo amžiaus ir nesitaikant su sociumo priskiriamais vaidmenimis“, – teigia ji.
Annie Ernaux „Metai“
Kita A. Cicėnaitės rekomendacija – 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės A. Ernaux kūrinys „Metai“, kuriame autorė apžvelgia ne tik savo pačios gyvenimo kelią, bet ir 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją: filosofus Jeaną-Paulį Sartre’ą ir Simone de Beauvoir, Edith Piaf, karą Alžyre, branduolinio karo grėsmę, vartotojiškumo suklestėjimą ir bedarbystę.
„Tai yra vienas iš mano mėgstamiausių tekstų, skaitytų pastaraisiais metais. <...> A. Ernaux parodo, kad moterų autobiografija nebūtinai yra tik „mažoji“, namų erdvės istorija – tai gali būti pasakojimas, jungiantis asmeninę ir kolektyvinę patirtis. Ji rašo apie save trečiuoju asmeniu – apie savo vaikystę darbininkų klasės šeimoje Normandijoje, metus, kai dėstė prancūzų literatūrą, gyveno Paryžiaus priemiestyje, augino vaikus, skyrėsi su vyru. Kita vertus, tie asmeniniai prisiminimai yra meistriškai derinami su istoriniais įvykiais, kultūriniais pokyčiais – tarsi pro fotoaparato objektyvą užfiksuojant bėgantį laiką, – sako A. Cicėnaitė. – Ji rašo sąžiningai, atvirai ir nebando į praeitį žvelgti pro rožinius akinius.“
Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“
„Mergaitė, moteris, kita“, A. Cicėnaitės teigimu, yra monumentalus kūrinys, kurį jai pačiai teko garbė išversti į lietuvių kalbą. „Kai kalbėdavau apie šitą knygą, kartodavau, kad Bernardine Evaristo rašo apie mus labiau, nei galėtume įsivaizduoti. Atrodo, kad knyga yra gana tolima. Aš ir pati, dar prieš gaunant pasiūlymą versti, buvau ją pasiėmusi knygyne, bet manęs per daug nesudomino, atrodė, kad galbūt ne man skirta. Bet iš tikrųjų šis romanas pasakoja ne tik apie tai, kas mus skiria, bet ir apie tai, kas jungia. Man tai yra pagrindinė jos mintis“, – sako ji.
B. Evaristo rašo apie mus labiau, nei galėtume įsivaizduoti.
Pasak A. Cicėnaitės, ši knyga užduoda itin svarbius klausimus: „Ką reiškia būti moterimi, juodaode, queer, feministe, menininke, būti „kita“ daugumos visuomenėje? Polifoniškas, savito stiliaus, autorės vadinamo „fusion fiction“ (liet. fikcija, sujungianti įvairius žanrus), romanas pasakoja apie dvylika tarpusavyje susijusių veikėjų – nuo devyniolikos iki devyniasdešimt trejų metų, skirtingų socialinių klasių, kultūrinių aplinkų, lytinių tapatybių.“
„Šioje knygoje yra daug skaudžių problemų, bet yra ir daug šviesos bei humoro, tuo ji ir graži. Pabrėžiamas buvimas kartu ir iš to kylantis džiaugsmas. Istorijos yra skirtingos, bet B. Evaristo sugeba meistriškai jas sujungti, parodydama, kad mes nesame tokios skirtingos, – teigia A. Cicėnaitė. – Kaip pati autorė sako, jai svarbu pasakoti tas istorijas, kurios lieka nepapasakotos, ir iškelti marginalizuotas istorijas į centrą.“
Christina Lamb „Mūsų kūnai – jų karo laukas“
Rekomendacijų sąrašą A. Cicėnaitė užbaigia knyga, kuri, pasak jos, yra skaudžiai aktuali sudėtingais mūsų laikais.
Šioje knygoje karo žurnalistė pateikia moterų, iš įvairių pasaulio kampelių – Ruandos, Nigerijos, Sirijos, Bangladešo, liudijimus apie jų patirtis gyvenant karo zonose. „Ji pasakoja istorijas, išgirstas iš kalbintų moterų – kankintų, prievartautų, neretai atstumtų savo bendruomenės, išniekintų ir pamirštų. Sunki, bet labai svarbi knyga“, – apie knygą „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ kalba rašytoja.
„Egzistuoja stereotipas, kad vyrai išeina į karą ir kariauja, o moterys lieka ir jų laukia. Mes labai mažai kalbame apie moteris kare ir karo zonose, nors karas jas veikia tiesiogiai. Prievarta yra pasitelkiama kaip ginklas prieš moteris ir vaikus, ir tai paverčia jas atstumtosiomis. Bet istorijos knygose apie tai nerašoma, jose daugiau rašoma apie vyrų kariaujamą karą. <...> Ši knyga užpildo tą didžiulę ir tikrai skaudžią spragą“, – apibendrina A. Cicėnaitė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
