70 metų išeivijoje gyvenęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas visą gyvenimą ilgėjosi Lietuvos ir savo gimtųjų Nemeikščių. „Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, – yra sakęs poetas. 50 metų nematęs gimtinės, jis ryžosi aplankyti Lietuvą – ir šis susitikimas jį labai sužeidė... Nepaisant to, atgulti amžinojo poilsio jis visuomet norėjo tik Lietuvoje – šią paskutinę A. Nykos-Niliūno valią įvykdė artima poeto bičiulė, tyrėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė, poeto dukra Berenika ir poeto sūnėnas Šarūnas Tranelis.
Alfonsas Nyka-Niliūnas – vienas dažniausiai mano aplinkoje pasirodančių rašytojų. Kažkas pacituoja jo eilėraštį, kažkas pasidalina citata iš dienoraščio, kažkas lentynoje turi jo knygų, o kažkas pasakoja, kaip drauge sėdėjo prie upės ir deklamavo eilėraščius.
Pirmadienį, sausio 20 d., minėsime dešimtmetį, kai šis išeivijos rašytojas iškeliavo į Amžinybę, tačiau jo kūryba gyva iki pat šiandien.
Socialiniame tinkle „Facebook“ esantį A. Nykos-Niliūno puslapį seka 26 tūkstančiai žmonių, tačiau, pasak rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrėjos bei A. Nykos-Niliūno bičiulės Virginijos Babonaitės-Paplauskienės, jo kūrybos sekėjų tikrai yra žymiai, žymiai daugiau.
„A. Nyka-Niliūnas – vienas iš drąsių, intelektualių kūrėjų, žvelgiantis į pasaulį iš filosofinės minties aukštumų, savo tekstuose teikia mums atsakymus į daugelį svarbių klausimų. Nuo pirmos iki paskutinės eilutės jis lieka ištikimas grožio idealui, reikliai renka žodžius, juos šlifuoja kaip kokius brangakmenius“, – sako tyrėja, monografijos „Alfonsas Nyka-Niliūnas. Laisvė: būti savimi. Archyvai“ autorė, parašiusi ir įvadinį tekstą knygai „Praradimo simfonijos“.
V. Babonaitė-Paplauskienė jau 5 dešimtmečius dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM), kur sukaupti gausūs išeivių rašytojų rinkiniai, per 200 tūkstančių įvairios išeivių rašytojų archyvinės medžiagos. Ne vieno išeivio archyvus ji į Lietuvą parvežė pati, kaip ir paties A. Nykos-Niliūno pelenus.
Daugiau nei 20 metų rašytoją pažinojusi, kas savaitę su juo susiskambindavusi tyrėja praveria duris į nepaprastą ypatingo kūrėjo A. Nykos-Niliūno pasaulį. Keliaujame?
Jaudulio pilnas susitikimas ir „laisvė būt savimi“
Pirmą kartą į JAV V. Babonaitė-Paplauskienė atvyko 1989 m., gavusi savo močiutės sesers, nuo sovietinės okupacijos pasitraukusios 1944 m. į Vakarus, o vėliau ir į JAV, iškvietimą. Susipažinusi su K. Bradūnu, J. Švabaite-Gyliene, Liūne Sutema ir kitais kūrėjais, tą kartą su A. Nyka-Niliūnu nesusitiko, tačiau svajonės nepamiršo.
1992 m., išvykusi į Vašingtoną dėl rašytojo Antano Vaičiulaičio archyvinės medžiagos atrinkimo ir parvežimo (persiuntimo) į MLLM, tyrėja susipažino ir pradėjo bendrauti su poetu ir jo žmona dailininke Aleksandra (Sandra) Laucevičiūte-Čipkiene. Beje, apie šią kūrėją V. Babonaitė-Paplauskienė rašė ir knygoje „Alfonsas Nyka-Niliūnas. Laisvė: būti savimi. Archyvai“. Iki tol šis vardas Lietuvos meno pasaulyje buvo nežinomas.
Pirmasis apsilankymas rašytojo ir dailininkės namuose tyrėją užbūrė.
„Atsidūriau tarsi įstabioje pasakoje... Nuo sienų į mane žvelgė A. Valeškos, V. Vizgirdos, V. Kasiulio, J. Kaupo paveikslai. Namų šeimininkės darbai spindėjo ir džiugino saulėtomis spalvomis. Per visą sieną – didelė knygų spinta, kurioje su meile sudėtos, suskirstytos knygos... O ant viršaus puikavosi įstabios japoniškos vazos ir Sandros išdekoruotos vazos. Kitoje erdvėje – ilgas stalas, kėdė – A. Nykos-Niliūno darbo vieta. Ant stalo tvarkingai ir pagarbiai sudėtos knygos ir žodynai. Pastarieji buvo rašytojo aistra.
Kairėje, prie rašomosios mašinėlės, didelis pluoštas rankraščių. Kitame kambario kampe lentynose gausi barokinės ir renesanso muzikos plokštelių kolekcija. Šalia – didoki angelai, palinkę ir tarsi savo sparnais apglėbę atverstą didelio formato Šventą Raštą, išleistą 1897 metais. Šiai knygai buvo nupirktas specialus stovas“, – pasakoja V. Babonaitė-Paplauskienė.
Abu šeimininkai sėdėjo ant sofos, o jiems už nugaros per beveik visą sieną – pailgas langas.
„Su vaikiška nuostaba dairiausi, įdėmiai akimis ir širdimi gėrėjausi aplinka, kurioje atsidūriau. Jutau, KAIP rašomi dienoraščiai, kaip rikiuojami į baltą lapą kūrybos žodžiai... Šeimininkai, pasakodami apie save, stebėjo mane, tiksliau, A. Nyka-Niliūnas, pasitelkęs savo galią, atrodo nuskaitė mano jausmus... Manau, kad jam buvo linksma žiūrėti į mano vaikišką nuostabą“, – atvirai dalijasi tyrėja.
Kūrėjo gyvenimo moto – laisvė būt savimi.
Pasak jos, rašytojas santūriai padėkojo už tai, kad MLLM, kuriame jis lankėsi prieš karą, studijuodamas VDU, domisi jo archyvine medžiaga. Klausinėjo apie rašytojų rinkinius, ekspozicijas, parodas.
„Dar daugiau asmeninių klausimų atsirado jam sužinojus, kad esu gimusi Vorkutoje, tremtinio šeimoje... Išties jaudinausi, rinkau žodžius, tačiau A. Nyka-Niliūnas savo nuoširdumu, paprastumu ir kažkokią keistą galią turinčiu balsu nutiesė tvirtą, saugų tiltą į jo krantą... Įtampa ir jaudulys ištirpo“, – pirmąjį susitikimą prisimena rašytojo bičiulė.
Tada poetas aprodė jai darbo kambarį, kuriame buvo sutelkti nuotraukų albumai, kai kurie dokumentai, rankraščiai, rinktinės knygos, taip pat ir dvi nenusakomo grožio lėlės, kurias padovanojo rašytojo duktė Berenika.
„Atsargiai sklaidžiau man brangią medžiagą, verčiau rankraštinius lapus. Mūsų pokalbiui einant į pabaigą, iš segtuvo ištraukė rankraštinę knygą – „Praradimo simfonijos“. Jau ne vieną rašytojų rankraštinę ar užrašų knygelę buvau parvežusi, tačiau ši knygelė – tarsi gyva, ji spurdėjo mano rankose. Aš priglaudžiau ją prie širdies ir pasakiau, kad pasiimu su savimi. Na, matyt, dar nebuvo tas laikas...
A. Nyka-Niliūnas, pasiėmęs knygelę, mainais man davė savo pirmos poezijos knygos „Dainos apie mane ir daiktus, kurie buvo mano draugai ...“ rankraštį. Juokaudamas ištarė: „Pažadėk, kad vėl atvažiuosi, tada tai tikrai atiduosiu savo „Praradimo simfonijas“... Be abejonės, pažadas buvo duotas... Ir po poros metų vėl pravėrusi jaukaus namo duris ištariau: „Štai ir atvykau pasiimti „Praradimo simfonijų“, – pasakoja V. Babonaitė-Paplauskienė.
Daugybę metų A. Nyką-Niliūną pažinojusi moteris sako, kad kūrėjas buvo jautrus, dėmesingas ir rūpestingas. „Žmogus, žinojęs žodžio vertę ir branginęs jį: „Esu iš tos giminės, kuri už vieną nuoširdų žodį galėtų atiduoti viską. Nes dingsta viskas, praeina viskas – ir lieka tik žmogaus pasakyti žmogui žodžiai...“ – sako pašnekovė.
Todėl, pasak jos, apibūdinti vienu žodžiu kūrėją – sudėtinga. Jis jai visada buvo ir liks „vandenynu – neaprėpiamu, neišsemiamu, nenusakomu, neįspraudžiamu į jokius rėmus“. Kūrėjo gyvenimo moto – laisvė būt savimi. Pats kūrėjas taip nusakė savo būtį: „Gyventi įmanoma tik savo saulės sistemoje, savo kosmogonijoje, savo vienatvėje. Fenomenologiškai mąstyti bei „santykiauti“ su kitais ir „pasauliu“ įmanoma tik pasaulio centro vienatvėje...“
„Tobulai pilna“ vaikystė
Šiandien Alfonsu Nyka-Niliūnu vadinamas rašytojas gimė 1919 m. liepos 15 d. Alfonsu Čipkum, Adolfo ir Veronikos Čipkų šeimoje Nemeikščių kaime, Utenos rajone. Pasak tyrėjos, Alfonsas buvo aštuntas vaikas iš dešimties. Pirmieji trys – Napalys, Ona ir Pranciškus – mirė vaikystėje. Brolis Juozas susirgęs, kaip spėjama, meningitu, staiga mirė kariuomenėje. Šeimoje augo Petras, Jonas, Adolfas, Alfonsas (1919), Stasys (1921) ir Ona (1924).
Gamta, aplinka, daiktai, artimieji buvo jo Eldoradas.
Moteris pasakoja, kad visi vaikai labai mylėjo savo tėvus. Tėvas Adolfas susirentė namelį ant aukštesnio kalnelio su „svajingomis mėlynomis langinėmis“, čia ir gimė visi vaikai. Tėvas išmokė vaikus skaityti ir rašyti, o motina įskiepijo meilę dainai. Visi šeimoje grojo kokiu nors muzikos instrumentu.
„A. Nyka-Niliūnas grojo mandolina, lūpine armonikėle. Nuo pat vaikystės masino ir kerėjo knygų pasaulis: vyresnieji balsiai skaitydavo jaunesniems. Dienoraštyje 1938 m. rašė: „Nemeikščiuose laikas buvo „tobulai pilnas“, – pasakoja V. Babonaitė-Paplauskienė.
Pasak jos, rašytojo prisiminimuose vaikystė išliko kaip vienas šviesiausių gyvenimo tarpsnių, o vaizdingos apylinkės, vaikystės draugai, namiškiai poetui bręstant tapo svarbiausia jo poetinio pasaulio dalimi.
„A. Nyka prisimena rytinius subruzdimus, kai atlikti namų ruošos darbai atverdavo vartus į laisvę – palaimintą laiką sau. Tai buvo nepakartojamos, stebuklingos valandos – kai galėdavai išeiti visai dienai ir klaidžioti šalimais esančiame miškelyje, atsigulęs į vešlią žolę stebėti plaukiančius debesis, paukščių įmantrius meilės šokius.... Arba nubėgęs į pakriūtę, atsisėdęs ant tiltelio per Ramoškėnų brastą stebėti plaukiančias žuveles, kurias A. Nyka-Niliūnas pažino ligi vienos...“ – pasakoja kūrėjo bičiulė.
„Nemeikščiuose laikas buvo „tobulai pilnas“.
Poetas žavėjosi pavasariu, ypač mėgo kovą ir balandį, kai pasirodydavo pirmieji žiedai, grįždavo paukščiai. Pasak tyrėjos, jis dažnai prisimindavo, su kokiu jauduliu skindavo pirmąsias purienas ar žibutes ir nešdavo jas savo mamai, kuri poetui buvo tarsi šventoji, iš jos jis sėmėsi gyvenimo išminties.
Ji poetą išmokė maldų, jai skirtas ir ne vienas eilėraštis ar įrašas dienoraščių knygoje.
Pasak artimai kūrėją pažinojusios V. Babonaitės-Paplauskienės, namų aplinka, daiktai veikė jo sąmonę, o gimtieji namai buvo ir liko jo gyvenimo pagrindas. „Jų niekad ir neprarado, nešiojosi savo širdyje iki pat mirties... Gamta, aplinka, daiktai, artimieji buvo jo Eldoradas“, – sako pašnekovė.
Referatas apie kopūstus ir romanistikos studijos
Jaunasis poetas trumpai lankė pradinę mokyklą, o po to kartu su broliu Stasiu buvo uolūs Ūkininkų ratelio nariai. Ten buvo mokoma, kaip ir ką sodinti, prižiūrėti, auginti, tačiau A. Nykai-Niliūnui nerūpėjo kopūstų ar bulvių auginimas. Jį traukė čia sukaupta biblioteka.
„Brolis Stasys pamena, kad Nykai buvo paskirta parašyti referatą apie kopūstų auginimą... Parašė. Juokdamasis pasakojo, kad nei mokytojas, nei auklėtiniai nieko nesuprato, nes buvo parašytas moksliškai, vartojami tarptautiniai terminai. Taip ir baigėsi jo jaunojo ūkininko karjera“, – sako V. Babonaitė-Paplauskienė.
Vėliau dėl sunkaus kojos sužeidimo jis nelankė gimnazijos, todėl, brolių padedamas, mokėsi namuose, išlaikė baigiamuosius egzaminus ir gavo pažymėjimą.
„Pasirinkęs romanistikos studijas (prancūzų kalbą ir literatūrą) įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Anuomet universitete susibūrė išskirtinis humanitarų kursas – B. Krivickas, M. Indriliūnas, E. Matuzevičius, K. Bradūnas, P. Jurkus, K. Umbrasas, P. Aukštikalnytė, G. Jokimaitis, V. Mačernis.
Vėliau, jau gyvendamas Čikagoje, K. Bradūnas parašė: „Mūsų kartos niekas nepakartos“, – pasakoja tyrėja.
Atgavus Vilnių, Humanitarinis fakultetas buvo perkeltas į sostinę. Tiek Kaune, tiek Vilniuje poetas nemažai laiko praleisdavo diskutuodamas su draugais ir kalbėdamas apie literatūrą. Pasak tyrėjos, ypatingi pokalbiai vyko studentų bendrabutyje ant Tauro kalno su artimais draugais Vytautu Mačerniu, Kaziu Umbrasu, Vytautu Aleksandru Jonynu, Pauliumi Jurkumi.
Tarp studentų A. Nyka-Niliūnas garsėjo kaip geriausias Vakarų Europos literatūros žinovas, eruditas.
Kaune A. Nyka-Niliūnas įsitraukė į „Šatrijos“ draugijos veiklą. Draugiją 1926 m. Teologijos-filosofijos fakultete įkūrė prof. J. Eretas, S. Šalkauskis, V. Mykolaitis-Putinas. Pasak pašnekovės, šatrijiečiai rengdavo įvairias ekskursijas po Lietuvą ir už jos ribų. Buvo lankomos parodos, koncertai, teatrai. Draugija švęsdavo Sekmines, o ant Napoleono kalno vykdavo linksmos gegužinės, tačiau poetą viliojo ir universitete esanti turtinga biblioteka.
Anot pašnekovės, kitas, pusiau formalus literatūros ir meno sambūris, suvaidinęs nemenką vaidmenį A. Nykos-Niliūno gyvenime, buvo Balio Sruogos vadovaujamas „Teatro seminaras“, veikęs universitete 1926–1943 metais. Seminaras įgavo gana elitinio ir uždaro klubo pobūdį, į jį buvo griežtai atrinkti tik vyresnių kursų studentai. Jį lankė K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, K. Inčiūra, V. Mačernis, A. Miškinis, H. Radauskas ir kt.
„Tarp studentų A. Nyka-Niliūnas garsėjo kaip geriausias Vakarų Europos literatūros žinovas, eruditas. Jo mėgstamiausiu užsiėmimu tiek Kaune, tiek vėliau Vilniuje tapo antikvariatų lankymas. Jau anuomet buvo sukaupęs retų knygų kolekciją.
1942 m. apsigynė diplominį darbą „Polinezijos egzotika Piero Lotti kūryboje“. Kartu su diplomu gavo pasiūlymą dirbti VU bibliotekoje. Tai buvo jo širdžiai artimas darbas. Tačiau istorinės pervartos, karas diktavo savo sąlygas...“ – pasakoja tyrėja.
„Kad ir kokios ir kada būtų buvusios pagundos, aš visuomet pajėgdavau grįžti į save. Mane formavo ne žmonės, bet Žodis didžiąja raide...“ – dienoraštyje 2007 m. vasario 4 d. rašė A. Nyka-Niliūnas.
„Mane formavo ne žmonės, bet Žodis didžiąja raide...“
Beje, studijų metais gimė ir slapyvardis Nyka-Niliūnas. Nors pirmuosius eilėraščius parašė dar Nemeikščiuose, tik studijuodamas įsidrąsino ir nusiuntė keletą jų žurnalui „Dienovidis“, pasirašė juos slapyvardžiu – Marija Niliūnas. Eilėraščiai žurnale nepasirodė, tačiau vėliau jis pradėjo skelbti kūrybą „Nepriklausomoje Lietuvoje“, pasirašinėjo Horacijumi Nyka, o galiausiai – Nyka-Niliūnu.
Horacijų pasiskolino iš Hamleto, nes mėgo Šekspyro kūrybą, o savo recenzijas, literatūros kritikos tekstus pasirašinėjo kaip Leonas Miškinas. Tai – F. Dostojevskio personažas.
Sunkūs fiziniai darbai Amerikoje ir apdovanojimai
A. Nyka-Niliūnas 1944 m., traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos, atsidūrė Vokietijoje. Laiške savo draugei A. Grajauskaitei prisipažino niekada negalvojęs, kad „viskas taip tragiškai baigsis ir teks palikti mano skausmingai mylimą žemę“.
Berlyne susitiko su savo artimu draugu, filosofu J. Girniumi, abu lankė universitete filosofijos kursus. Prasidėjus Berlyno bombardavimams, traukėsi į Vokietijos gilumą. Atsidūręs Tiubingene, o vėliau Freiburge, studijavo filosofiją universitetuose. Mokytojavo lietuvių gimnazijoje, dėstė prancūzų kalbą K. V. Jonyno įkurtoje Meno ir amatų mokykloje Freiburge.
„Vokietijoje susitiko savo draugą psichiatrą, rašytoją Julių Kaupą, susipažino su poetu H. Nagiu. Jaunieji kūrėjai dalyvavo literatūrinėje veikloje. Visi trys debiutavo savo pirmosiomis knygomis ir pelnė įvairių apdovanojimų. 1946 m. „Patrijos“ leidykloje buvo išleista A. Nykos-Niliūno debiutinė knyga „Praradimo simfonijos“, 1947 m. pelniusi „BALF‘o“ premiją“, – pasakoja tyrėja.
Pasak jos, anuomet iš Lietuvos pasitraukė 70 procentų Lietuvos rašytojų draugijos narių. Tiek vyresnieji, tiek jaunesnieji siekė atkurti Vokietijoje tai, kas liko Lietuvoje. Buvo atkurta Lietuvių rašytojų tremtyje draugija.
Gyvenimas Vokietijoje buvo sunkus ir skurdus, tačiau dvasiškai pakilus. A. Nyka-Niliūnas bendradarbiavo žurnale „Aidai“, žurnale „Tremtinių mokykla“ jis debiutavo kaip literatūros kritikas. Jo manymu, literatūros kritikos uždavinys ne mokyti rašytoją, o įvertinti, atrinkti ir išskirti vertinguosius kūrinius. Jis laikėsi nuostatos, kad kritikai turi pagelbėti kūrėjams iškeldami ne tik jų kūrinių grožines savybes, bet ir ydas, tokiu būdu atverdami platesnius kelius į tobulėjimą.
Nyka-Niliūnas buvo negailestingas ne tik jaunesniems, bet ir jau pelniusiems pripažinimą rašytojams. Jis rašė, kad „kritika negali pavirsti labdaringa įstaiga ir konkuruoti su Raudonuoju Kryžiumi...“
Gyvenimas Vokietijoje buvo sunkus ir skurdus, tačiau dvasiškai pakilus.
Tremtyje poetas daug dėmesio skyrė ir skaitymui, gilinosi į vakariečių kūrybą, o su filosofu Juozu Griniumi praleisdavo valandų valandas kalbėdamas apie filosofiją. Pasak tyrėjos, iš prozos meistrų nepralenkiamas jam liko Marcelis Proust‘as. Knyga „Prarasto laiko beieškant“ atliepė jo dvasinę būseną. Poetas gilinosi į amžinąsias pasaulio vertybes.
Vokietijoje rašytojas sutiko ir būsimą žmoną menininkę Aleksandrą Laucevičiūtę. Ten susituokė, ten gimė ir jų vaikai Aris ir Berenika, trečias sūnus – Horacijus – gimė Baltimorėje. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad sugrįžti į okupuotą Lietuvą nėra galimybės. Išeiviams teko ieškoti pastovesnės, saugesnės vietos gyvenimui.
„Poeto, pranciškono, Tėvo Leonardo Andriekaus rūpesčiu, su visa šeima buvo iškviestas į Ameriką. Nuo 1949 metų apsigyveno Baltimorėje. Pirmieji darbai, kaip ir daugelio mūsų intelektualų, buvo sunkūs – fiziniai“, – sako V. Babonaitė-Paplauskienė.
Tačiau kalbų mokėjimas ir romanisto diplomas suteikė galimybę gauti darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone, kurioje jis dirbo iki pat 1984 m. Poetas ten buvo itin vertinamas ir gerbiamas. Pasak tyrėjos, daugelis ateidavo išsiaiškinti, pasitikslinti vieną ar kitą kultūrinį, istorinį faktą. Už darbą yra gavęs ne vieną apdovanojimą.
Sužeidęs sugrįžimas į Lietuvą
V. Babonaitė-Paplauskienė pasakoja, kad poetas, kaip ir daugelis jo bičiulių, pirmiausia į Lietuvą grįžo savo kūryba. Jis žinojo, kad jo eilėraščiai, slapta patekę į Lietuvą sovietiniais metais, ėjo iš rankų į rankas, buvo perrašinėjami. Daug kam jis tapo idealu, sektinu pavyzdžiu.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1996 m. buvo išleista jo paties parengta poezijos rinktinė „Eilėraščiai“ ir literatūros kritikos straipsnių knyga „Temos ir variacijos“. 1997 m. jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Tais pačiais metais jis ryžosi atvykti į Lietuvą.
„Šis sprendimas buvo itin skausmingas.... Juk 50 metų nebuvo jokio ryšio su artimaisiais, su savo Nemeikščiais... Vilniumi, gražiausiu jaunystės miestu Kaunu. Tai, ką pamatė, pajuto, išgyveno, nuliūdino ir sužeidė. Išgyveno taip, kaip ir jo draugas H. Nagys.
Nebuvo, nebeliko to, ką išsinešė su savimi, – vaikystės, jaunystės jausmus, vaizdus, potyrius... Daugiau nei 70 metų gyveno svetimoje žemėje, tačiau gimtieji namai – Nemeikščiai – jam buvo ir liko gyvenimo pagrindas, neišsenkantis kūrybos šaltinis. Jis rašė, kad „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, – pasakoja poeto bičiulė.
Paskutinis „sudie“
Pasak Virginijos, A. Nykos-Niliūno gyvenimo moto tapo jo žodžiai – „laisvė: būti savimi.“ Iki paskutiniųjų dienų liko laisvas ir nepriklausomas, atokiau laikėsi nuo gyvenimo šurmulio, vadovavosi dekalogu, krikščioniškomis moralės normomis. Vertino grožį ir jį kūrė, teigdamas, kad „žmogus negali tiktai būti“.
Daugiau nei 70 metų kūrėjas gyveno svetur – Vokietijoje ir Baltimorėje. Rašytojo kūrybinis palikimas taip pat gausus – penkios poezijos knygos, jo unikalūs vertimai, išleista jo poezijos vertimų knyga. MLLM saugomas pluoštas jo originalių Holderlino, Gėtės, Perso, japonų haiku ir kt. kūrybos vertimų rankraščiai ir mašinraščiai su pataisymais.
A. Nyka-Niliūnas atliko svarbų vaidmenį būdamas redakcinių kolegijų narys arba bendradarbis. Ypatingu literatūriniu įvykiu, neturinčiu analogo iki šių dienų, tapo jo „Dienoraščių fragmentai“ (1938–2012).
Tačiau didžiausias rūpestis jam buvo ne jo kūrybos lakštai, bet jo žmonos – dailininkės Sandros – palikimas.
„Lietuvoje ji niekam nebuvo žinoma, nors Europoje ir Amerikoje dalyvavo ne vienoje parodoje. Po žmonos mirties namuose buvo daugiau nei 150 paveikslų, per dvidešimt ištapytų vazų. Tai buvo jo mūza, mylimoji, draugė, bičiulė, patarėja... „Savoldo Angelas“ (eilėraštyje įpinti jų abiejų vardai – akrostichas)“, – pasakoja V. Babonaitė-Paplauskienė.
2014 m. spalį poeto sveikata pablogėjo, nors, pasak rašytojo bičiulės, vilties dar buvo, tačiau klastinga liga išsivedė kūrėją 2015 m. sausio 20 d.
„Ši mirtis sukaustė visą Lietuvos kultūros pasaulį... Atrodė, kad užgeso saulė, išdžiūvo upės, krito miškai...“ – jautriai dalijasi prisiminimais artimai poetą pažinojusi V. Babonaitė-Paplauskienė.
Tais pačiais metais ji išvyko į JAV parvežti A. Nykos-Niliūno archyvinės medžiagos. Beveik viskas iš jo namų atkeliavo į MLLM.
„Išpildžiau ir jo norą – parvežiau ir jo žmonos dailininkės A. Laucevičiūtės-Čipkienės kultūrinį palikimą. Daugiau nei 150 paveikslų ir keturios ištapytos vazos atkeliavo į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, Nacionalinį dailės muziejų Vilniuje, Kuršėnų kultūros namus ir Maironio lietuvių literatūros muziejų“, – sako poeto bičiulė V. Babonaitė-Paplauskienė.
„Žmogaus gyvenimo gerumas ar blogumas pareina nuo įsitikinimo.“
Dalį A. Nykos-Niliūno archyvinės medžiagos galima išvysti ekspozicijoje „Literatūra keičia“ MLLM.
Laikui bėgant tyrėja tarėsi su poeto dukra Berenika, kaip įvykdyti paskutinę rašytojo valią – atgulti amžinojo poilsio prie savo artimųjų.
„Ir vėl susiruošiau kelionėn ir savo lagaminėlyje parvežiau A. Nykos-Niliūno ir jo žmonos Aleksandros pelenus. Taip, kaip buvo poeto prašyta, įvykdžiau jo valią“, – sako V. Babonaitė-Paplauskienė.
2017 m. birželio 27 d. buvo įvykdytas rašytojo noras – atgulti numylėtoje savo gimtojoje žemėje, šalia tėvų ir brolio. Kartu su A. Nyka-Niliūnu buvo palaidota ir jo žmona A. Laucevičiūtė-Čipkienė (1921–2009) bei sūnus psichologas Horacijus (1951–2003). Pastarojo pelenus atvežė Berenika, atskrisdama į laidotuves.
Artimai poetą pažinojusi bičiulė su LRT.lt skaitytojais dalijasi ištrauka iš poeto laiško artimiesiems:
„Sveiki, mano Mieli!
Kiekvieną dieną aš prisimenu namus, ir man rodos, kad ten saulė, kad ten ruduo, kad ten laimė ir gyvenimas, kuris gali nors iš tolo lygintis su vaikyste.
Vakarais paskendęs mintysna, aš girdžiu, kaip ūžia Vaškelio beržas pavasario naktį, kai vanduo eina, ir jo šniokštimas maišosi su beržo ūžimu. Arba vėl, girdžiu, kaip dusliai krinta obuoliai senajam mūsų sode, obuoliai, kurių ant rytojaus bėgdavom rinkti. Ir juntu, kad jau tikras ruduo, geltonas ir džiaugsmingas ruduo. Tik čia, pas mane jis daug pilkesnis ir tamsesnis.
Tačiau tai nėra jau taip baisu: žmogus visuomet gali atsiminti ir įsivaizduoti ir džiaugtis lyg vaikas. Nes vaikai ir tik vaikai gali pasistatyti sau pilis iš nieko ir rausvu rudens lapų džiaugtis lyg didžiausiu turtu.
Didžiausia mano laimė, tai, kad aš sugebėjau likti toks, koks ir buvau jau prieš daugelį metų. Taigi išeina, kad žmogaus gyvenimo gerumas ar blogumas pareina nuo įsitikinimo.“ (1942 X 16, Vilnius).
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
