Geriausi džiazo įrašai, išleisti 2024-aisiais, yra tie, kurių klausėtės, kuriuos įtraukėte į savo grojaraščius ir su kuriais leidote šiuos metus. Suvestinės ir bandymai išskirti įsimintiniausius metų kūrinius, pripažinkime, reikalingi visai ne tam, kad vieni įrašai būtų laikomi geresniais už kitus. Tai yra tiesiog dar vienas būdas atkreipti dėmesį į vertingą muziką. Nuolatos susidurdama radijo laidų rengimo kelyje su naujais įrašais, aš vis patiriu: „kaip gražu!“, „čia tai bent“ bei „kaip tai išvis įmanoma???“ momentų. Jų buvo tikrai daugiau nei dešimt, bet tokios jau yra dešimtuko taisyklės – jis turi ribas. Todėl dalijuosi dešimčia albumų, kurių linkėčiau pasiklausyti kiekvienam.
Iki pat Naujųjų kasdien apžvelgiame įsimintiniausius, populiariausius, daugiausia skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų dėmesio sulaukusius įrašus, tekstus, laidas, epizodus, aptariame ir rekomenduojame programų ir laidų autoriams didžiausią įspūdį palikusius 2024 metų kūrinius. Taigi, kas yra Metų geriausieji?
Charles Lloyd, The Sky Will Still Be There Tomorrow („Blue Note“)
Charlesas Lloydas iškilo kaip išties galingas saksofonininkas dar septintajame dešimtmetyje, bet dabar, atrodo, jis įžengė į savo brandųjį laikotarpį ir kuria vieną po kito gražiausius, svarbiausius albumus. Tai muzika, kupina aistros, gelmės, kokybės ir gyvo turiningo ansamblinio pokalbio su pianistu Jasonu Moranu, būgnininku Brianu Blade‘u ir kontrabosininku Larry‘iu Grenadier.
Brad Mehldau, After Bach II („Nonesuch Records“)
Nepastebėjau, kad šis darbas būtų daug aptariamas džiazo kontekstuose – matyt, tam jis pernelyg „klasikinis“, tačiau akademiniam pasauliui turėtų atrodyti pernelyg džiazinis. Abiejų stovyklų atstovai turėtų sutarti, jog Brado Mehldau skambinimo fortepijonu solo meistriškumas ir polifoninės improvizacijos išmonė leido jam sukurti savitą ir įtraukiantį nardymo po J. S. Bacho inspiracijas seansą.
Kaip ir jo pirmtakas „After Bach“ (2018) šis albumas talpina savyje apgalvotas „Gerai temperuoto klavyro“ preliudų ir fugų interpretacijas bei improvizacijas Bacho temomis bei tiesiog fantazijas jo muzikos dvasia. Tai gaivus žvilgsnis į improvizavimo klasikos pagrindu meną ir individuali kūrėjo kelionė, tiesos paieškos dialoge su praeities genijumi.
Samara Joy, Portrait („Verve“)
Dvidešimt penkerių metų jaunoji įsižiebusi vokalo žvaigždė Samara Joy jau susirinko tris „Grammy“, yra lepinama kritikų dėmesio ir sėkmingai gastroliuoja abipus Atlanto. Šis albumas patvirtina, kad ankstyvas pasisekimas anaiptol nebuvo per dosnus avansas.
Samaros instrumentas – nepaprastai turtingų spalvų balsas – išsiskleidžia vis naujais niuansais, ir šiame albume ji jau pati prodiusuoja, pilnai kontroliuoja kūrybinį procesą bei pasirodo kaip savarankiška kūrėja. Jos prašmatnaus grožio tembras, tikėkimės, dar skleisis daugybėje įrašų, bet šiame, ko gero, mes jau girdime tikrąją Samarą Joy šlovingo kelio pradžioje.
Béla Fleck, Rhapsody in Blue („Thirty Tigers“)
G. Gershwino „Bliuzo rapsodijos“ 100-mečio proga Bela Fleckas padarė tris neįtikėtinus dalykus: atliko garsųjį pianistų virtuoziškumo perliuką bandža, aranžavo jį bliugraso stiliumi ir taip pat – bliuzo pavidalu. Neabejoju, pats Gershwinas visas tris versijas pripažintų ir įsivaikintų, o po to ilgai „džemintų“ su autoriumi, vėliau būtinai sukomponuodamas tomelį muzikos bandžai. Beje, jis iš tiesų šį tą sukūrė bandžai, ir Fleckas, greta trijų rapsodijos versijų, įrašė pjesę, skirtą šiam instrumentui, bei fortepijoninį regtaimą „Rialto Ripples“. Simpatiška, smagi ir neįprasta duoklė šedevrui.
Chick Corea & Béla Fleck, Remembrance („Thirty Tigers“)
Chicko Corea‘os ir Belos Flecko duetas buvo toks, kokių reta per visą džiazo istoriją. Toks tarpusavio supratimas, polėkis ir turtingų faktūrų, spalvų kūrimas tokiomis, atrodo, negausiomis priemonėmis yra visiškai neeiliniai, todėl įrašų, atliktų dar pianistui esant gyvam, viešinimas yra vertingas. Galbūt, šis rinkinys nepranoksta jų pirmojo „The Enchantment“ (2007), bet parodo jų spontaniškos sąveikos raidą ir eksperimentavimus bei yra įtrauktinas į duetinio muzikavimo chrestomatijas.
Emile Parisien Quartet, Let Them Cook („ACT“)
Kaip skamba tradicinis džiazo kvartetas 2024-aisiais? Prancūzų virtuozas Emile`is Parisienas yra vienas saksofonininkų, išliekančių ant džiazo ašmens. Išradingas, dinamiškas, šiek tiek paspalvintas elektronika, puikios įkrovos albumas liudija europietiškojo džiazo sveikatą ir stiprybę.
Miguel Zenon, Golden City („Miel Music“)
Miguelis Zenonas išgyvena nepaprastai produktyvų ir įkvėptą kūrybinį periodą. Atrodo, jau „Música De Las Américas“ (2022) ir du „El Arte Del Bolero“ albumai (2021 ir 2023) buvo viršūnės, bet „Golden City“ jis atskleidžia naujas jautrios koncepcijos, rūpestingo komponavimo ir tobulo grojimo derinio aukštumas.
Rinkinys dedikuotas San Francisko erdvei, jo bendruomenėms ir jų tarpusavio sąveikai. Tyrimo ir asmeninio sąlyčio formuojamas šio regiono pažinimas įgalino saksofonininką sukurti šį muzikinį pasakojimą, perteikiamą devynių narių mini-orkestro.
Zara McFarlane, Sweet Whispers: Celebrating Sarah Vaughan („!K7 Music/Eternal Source of Light“)
Daili pagarbi dedikacija Sarai Vaughan, sukurta laikantis tradicijos, išpildyta balso, kuris gali sau leisti suartėjimą su didžia džiazo istorijos diva. Pirmasis koncertas, kuriame Zara McFarlane atliko šio albumo kūrinius, įvyko Lietuvoje, festivalyje „Kaunas Jazz“. Dėl to rezultatas džiugina dar labiau.
Fred Hersch, Silent, Listening („ECM“)
Neįtikėtina, kokią galią turi ECM. Nemanau, kad net ištikimiausi Fredo Herscho gerbėjai pažintų jį šiame albume, kur jo vešlus pianizmas tarp ECM rūmo kristalų ištirpo raibuliuojančiais aidais... Tai savotiška piligrimystė. Ir nors ne kartą jau stebėjomės metamorfozėmis, patiriamomis atlikėjų, žengiančių į šio leidėjo viešpatiją, ši individuali kelionė – nepaprasta ir kerinti. Bet kam, kas ketina leistis į ją, greta rekomenduočiau pasiklausyti kituose kontekstuose atliktų Herscho įrašų, kurių yra daugybė ir puikių, bet nė viename jų jis nebuvo taip arti tylos, kaip „Silent, Listening“.
Kęstutis Vaiginis & Joonas Haavisto, Moon Bridge („Eight Islands Records“)
Ne aš įkurdinau lietuvių saksofonininko Kęstučio Vaiginio ir suomių pianisto Joono Haavisto „Moon Bridge“ tarp geriausių šių metų įrašų, o „Jazzwise“. Negaliu ginčytis su tarptautinio svorio britų džiazo žurnalo kritikais ir karštai pritariu, jog poetiškas dviejų daugybę metų bendraujančių muzikantų pokalbis įtrauktinas tarp įsimintiniausių šių metų džiazo opusų.
Gero klausymo!
