Šiuolaikinė juvelyrika seniai peržengė tradicinių amatų ribas ir tapo erdve konceptualiems eksperimentams, performatyviems veiksmams bei kritinei refleksijai. Kultūros apžvalgininkės Rosanos Lukauskaitės parengtame pokalbyje su menininke, kuratore ir tyrėja Neringa Poškute-Jukumiene analizuojame, kaip šiuolaikinė juvelyrika virsta universalia tyrimo medija, peržengiančia fizinio kūno ribas.
Diskutuojame apie juvelyrikos ir erdvės sąveiką, sociopolitinės kritikos įtaką kūrybai, rombo formos simboliką ir memų kultūros vaidmenį menininkės praktikoje. N. Poškutė-Jukumienė atvirai dalijasi savo kūrybos posūkiais, kurie pozicionuoja šiuolaikinę juvelyriką naujose minties teritorijose, tyrinėja galios dinamiką ir kūniškumo svarbą, tuo pačiu skatinant diskusiją apie kūrybinės raiškos ribų išplėtimą. N. Poškutės-Jukumienės kuruojama paroda „Kūnui“ iki gruodžio 21 dienos eksponuojama Klaipėdos galerijoje.
– Kada ir kaip tavo karjeroje įvyko posūkis nuo tradicinės juvelyrikos prie platesnės raiškos – videodarbų, performansų, instaliacijų?
– Manau, kad tai įvyko natūraliai, be jokio staigaus lūžio. Tiesiog supratau, kad man neužtenka sėdėti prie darbo stalo ir kurti vien tik amatiškai – tai niekada nebuvo mano charakteriui būdinga. Atsirado poreikis kalbėti plačiau, tyrinėti kitas medijas, nes tradicinė juvelyrika savo esme yra „mažutė“. Net jei tai būtų didelis objektas, jis vis tiek ribojamas kūno mastelio.
Man norėjosi išeiti už šių ribų – sukurti erdvę, kurioje juvelyrika nebūtų tik objektas ant kaklo, bet galėtų tapti pastatu, į kurį galima įeiti, arba instaliacija, kuri apima visą erdvę. Tas poreikis buvo susijęs su noru „eiti prieš srovę“ – tyrinėti naujas medijas, naujus būdus pasakoti istorijas.
Menininkai Solveiga ir Alfredas Krivičiai mane įkvėpė savo laisvumu ir požiūriu į juvelyriką kaip į idėjinį, o ne vien dekoratyvų objektą. Jų darbai turi ironijos ar net šaržo elementų, yra drąsūs ir įkvepiantys. Jie parodė, kad juvelyrika gali būti daug daugiau nei tai, kas lengvai pasimatuojama ar tiesiog gražu.
Mano posūkis link kitokių medijų buvo egoistinis – norėjau daryti tai, kas man įdomu, be noro kažkam įtikti ar su kuo nors konkuruoti. Egoizmas čia veikė kaip varomoji jėga, leidusi tyrinėti naujas raiškos formas ir savarankiškai atrasti, kas mane labiausiai domina. Visgi, šis egoistinis sprendimas nėra apie norą nustebinti. Man svarbiausia – galimybė kalbėti apie įdomesnius dalykus, tyrinėti tai, kas praplečia mano pačios supratimą. Šis posūkis – tai ne tik atsitraukimas nuo tradicijos, bet ir noras pasakyti: „Taip irgi galima. Ir taip man įdomu.“
– Tavo kūryboje dažnai pasireiškia sociopolitinė kritika – nuo „Mero žiedo“ kūrinio ir jo viešo „palaidojimo“ iki juvelyrikos, sukurtos iš griūvančio buvusio Klaipėdos karališkojo pašto pastato plytų, ar miesto erdvių vulgarumo, kaip Klaipėdos „gėlių laivelis“. Kaip išlaikyti sąžiningumą prieš save ir kitus, kai menininkas yra priklausomas nuo politikų sprendimų, įvairių fondų rėmimo ir stipendijų?
– Tai yra labai sudėtingas dalykas. Kai pradedi veikti visuomeninėje sferoje, neišvengiamai susiduri su valdžios struktūromis – jų absurdiškais sprendimais ir jų reikalingumu tavo kūrybai. Tu nori reaguoti kaip menininkas, tačiau tuo pačiu esi priklausomas nuo rėmimo. Tai sukuria didžiulę įtampą. Mano kūryba niekada nesiekė būti tik apie gražius dalykus. Gražių dalykų pilna, jie jau seniai neįdomūs.
Man daug svarbiau yra kultūrinė ir socialinė kritika – galimybė per kūrybą reflektuoti tai, kas vyksta aplink. Net jei tai laikoma rizikinga, nes politika, kultūra ir socialinis gyvenimas nuolat kinta, aš nemanau, kad menininkui būtina kurti „amžiną“ kūrinį. Kas pasakė, kad mūsų visų tikslas turi būti sukurti antrą „Moną Lizą“, kuri bus prisimenama devynias kartas? Man svarbiau, kaip aš gyvenu ir kaip šiuo metu save stimuliuoju.
Kritikuoti politines ir socialines problemas nėra lengva, nes sistema dažnai formuoja vertę ir hierarchijas, kurios nėra sąžiningos. Muziejai, kolekcijos ir rinka ne visada vertina tai, kas aktualu ar prasminga – jie labiau remiasi galios simboliais ir komerciniais interesais. Pavyzdžiui, darbas, kuris buvo „nupirktas“ muziejaus ar kolekcininko, automatiškai laikomas „geresniu“ už tą, kuris liko nepastebėtas.
Tačiau manęs šis vertės nustatymo mechanizmas neveikia. Šiuolaikinis menas vis labiau tolsta nuo materialios prasmės ir tampa metafiziniu – jis labiau apie idėjas, procesą, dabartinį momentą. Todėl jei galiu būti sąžininga prieš save, net egoistiška, ir daryti tai, kas man svarbu, aš tuo keliu ir einu. Pavyzdžiui, „Mero žiedas“ man buvo būdas kritikuoti ne tik vietos politiką, bet ir platesnę simbolikos bei galios problematiką.
Galiausiai, kūrybinė praktika man yra platforma kalbėti apie tai, kas man įdomu, kas jaudina, be baimės dėl išliekamosios vertės ar sistemos pripažinimo.
– Tavo kūrinyje „Mero žiedas“ bei jo viešojo „palaidojimo“ performanse atsispindi sociopolitinė kritika, tačiau kūrinio pavadinimas yra universalus, galintis reikšti bet kurį valdžios atstovą. Kaip tai veikia ir ką tau reiškia ši kūrinio interpretacijos galimybė?
– Man atrodo, kad „Mero žiedas“ įdomus būtent dėl savo universalumo. Žodis „meras“ nurodo valdžios atstovą, tačiau jis gali būti bet kuris – iš Lietuvos ar kitos šalies, iš dabarties ar praeities. Tai simbolis, o ne konkretus asmuo. Tai leidžia kūriniui veikti universaliai ir išvengti ribojančių asociacijų su specifine situacija ar laikmečiu.
Man labai patiko momentas prieš žiedo „palaidojimą“, kai žmonės galėjo jį matuotis. Jie visiškai susitapatino su galios simbolika. Net pats pavadinimas – „Mero žiedas“ – veikė kaip magiška frazė, kuri žiūrovams suteikė reikšmę ir svorį. Visi matė jį kaip kažką ypatingo, tarsi įgydami galią vien per prisilietimą ar nešiojimą. Tai buvo įdomi dinamika – visi norėjo bent trumpam pasijusti „mero“ vietoje, pasipuošę valdžios simboliu. Puošimosi erdvė veikė labai stipriai, juvelyrinis objektas santykyje su kūnu turėjo galią.
Tačiau techniškai šis žiedas buvo paprastas: sukurtas naudojant tradicines technologijas, be jokių įmantrių detalių ar didelių laiko sąnaudų. Jo „vertingumas“ atsirado tik per pavadinimą ir simbolinę prasmę, kurią žiūrovai jam suteikė. Tai puikiai iliustruoja, kaip menas gali kurti prasmę ne tik per fizinę savo formą, bet ir per idėją, interpretaciją bei ritualą.
Kai galų gale žiedas buvo palaidotas, tai taip pat suteikė naują reikšmę. Jo nebebuvo kaip fizinio objekto, bet jis liko kaip idėja – simbolis, su kuriuo kiekvienas galėjo turėti asmeninį ryšį. Šis procesas man ypač įdomus, nes jis parodė, kaip žmonės per kūrinį gali trumpam „užsidėti galią“, ją patirti ir kartu reflektuoti apie jos prigimtį.
„Mero žiedas“ taip pat leidžia kalbėti apie galios troškimą ir tai, kaip lengvai žmonės tą galią priima – net per tokį paprastą gestą kaip žiedo matavimasis. Tai galios simbolikos paradoksas: noras pasipuošti ja trumpam, tarsi išbandyti, bet ne per daug susitapatinti. Man tai atrodo ne tik kaip politinė kritika, bet ir kaip subtilus galios žaidimų tyrinėjimas, kuris leidžia kūriniui gyventi ir už konkretaus sociopolitinio konteksto ribų.
– Kaip vertini savo kūrybos poziciją gyvenant ne sostinėje? Ar tai turi įtakos tavo darbų pripažinimui, turint omenyje, kad globalizacijos eroje lokacija nebetenka reikšmės?
– Gyventi ne sostinėje tikrai turi savo privalumų ir trūkumų. Dideliuose miestuose, kaip Vilnius ar Kaunas, egzistuoja tvirtai susiklosčiusi meno infrastruktūra – kuratoriai, institucijos, tinklai. Periferijoje to nėra, todėl tenka būti labai savarankiškai. Dažnai tai reiškia didesnį įsitraukimą į visus kūrybinio proceso etapus: nuo idėjos generavimo iki jos pristatymo. Neturiu iliuzijų, kad kas nors mane „atrastų“ be mano pačios pastangų.
Tačiau globalus pasaulis iš tiesų suteikia daugiau galimybių. Aš net nesigilinu, iš kur menininkas ar kūrinys kilęs, – man svarbiausia, ką jis kalba, kokias temas jis kelia. Šiuolaikinėje meno scenoje geografinė lokacija jau nėra tokia reikšminga, jei turi galimybę būti matomu ir girdimu internete.
– Kaip atradai rombo formą ir ją pavertei tokiu daugiareikšmiu simboliu, susijusiu su galios ir sakralumo temomis?
– Rombo forma atsirado visiškai atsitiktinai – tai buvo spontaniškas atradimas, kuris peraugo į sąmoningą tyrimą. Pirmą kartą ją pastebėjau per COVID-19 pandemiją, kai nukirpau ribojančios juostos fragmentą. Vienas juostos gabalas turėjo rombo formą, ir tas paprastas atradimas tapo pradžios tašku. Beveik tuo pačiu metu rankose atsidūrė metalo iškirtimo forma – taip pat rombo formos.
Šis sutapimas paskatino mane giliau pasinerti į šios formos tyrimą. Mane sužavėjo jos paprastumas, bet kartu ir galimybė gaminti ją serijomis ar masiškai, o tuo pačiu – suteikti naujas prasmes per skirtingus kontekstus.
Rombo forma nėra ergonomiška ar organiška, kas paprastai laikoma „teisingu“ dizainu. Ji nėra tokia, kuri lengvai susilietų su kūnu. Man tai buvo sąmoningas pasirinkimas – juvelyrikos objektas turėtų išlikti atskiras nuo kūno, priminti apie savo buvimą. Pavyzdžiui, mano sukurti trys žiedai: vienas rombo formos, kiti du rombo padalijimas į dvi dalis žiedai, dabar eksponuojamas šiuolaikinės juvelyrikos bienalėje „METALOfonas“, yra pagamini iš centimetro storio geležies lakšto ir nėra lengvi dėvėti, nėra skirti patogiam nešiojimui kaip tarkim vestuvinis žiedas.
Jie turi savo masę, savo įtaką kūnui – kai juos dėvi, pirštai turi prisitaikyti, gal net nepatogiai išsiskėsti. Man svarbu, kad juvelyrika ne tik puoštų, bet ir provokuotų – kad ji taptų tam tikra kūno ir objekto konfrontacija. Toks žiedas pažadina realumo jausmą, nuolat primindamas, kad yra objektas su savo svoriu, aštrumu, ir jis egzistuoja šalia tavęs, o ne susilieja su kūnu.
Šis tyrinėjimas taip pat atvėrė rombo kaip simbolio prasmės klodus. Istoriškai rombas buvo susijęs su sakralumu, galios simbolika, geometrijos ir dvasinės harmonijos idėjomis. Kuo daugiau gilinausi, tuo labiau supratau, kad ši forma leidžia kalbėti apie daug skirtingų temų – nuo valdžios iki kūniškumo ir medžiagiškumo.
Manau, kad šis procesas dar nesibaigė. Rombas tapo strateginiu tyrinėjimo įrankiu, kurį noriu dar kurį laiką išlaikyti ir gilinti jo prasmes. Tai nėra tik forma – tai objekto ir kūno santykio tyrimas, kuris skatina apmąstyti, ką reiškia turėti daiktą, kuris nėra visiškai patogus, bet yra prasmingas.
– Tavo rombo formos kūriniais tapo platforma memams, kurie, nepaisant savo trumpalaikiškumo, turi nostalgijos, emocijų ir net edukacijos elementų. Kaip vertini šį fenomeną ir jo potencialą?
– Memai yra nuostabi kultūrinė jėga – jie keičiasi neįtikėtinai greitai, bet tuo pačiu geba išlaikyti savo simbolinę vertę per ilgą laiką. Nors jų gyvenimo trukmė dažnai atrodo trumpa, tam tikri memai ar jų estetinės formos lieka mūsų kolektyvinėje pasąmonėje kaip laiko žymekliai. Jie tampa universaliais ženklais, kurių nereikia aiškinti žodžiais – jų suvokimas vyksta intuityviai, per vaizdinę kalbą.
Man labai patinka, kad memai gali įgauti religinio paveikslo ar politinio šaržo bruožų. Jie tuo pačiu metu yra ir labai rimti, ir ironiški. Galbūt dėl to, kad man nesvetimas sarkastiškas humoro jausmas, memai mano kūryboje atrodo kaip natūralus tęsinys. Jie leidžia pasitelkti saviironiją ir atsiriboti nuo apsimestinio rimtumo, susireikšminimo kurie kartais supa meną ar religiją. Man atrodo, kad šiek tiek sveikos ironijos gali padėti gyventi šiame pasaulyje.
Memai taip pat turi unikalų bruožą – jų „nemirtingumą“. Net jei sakoma, kad kažkuris memas jau yra „miręs“, jo esminė žinutė gali vėl ir vėl atgimti naujuose kontekstuose. Jie tampa mūsų laikų simboliais, kurie, kaip Biblijos tekstai, perduoda svarbią informaciją kitoms kartoms. Šis jų potencialas yra viena iš priežasčių, kodėl noriu toliau tyrinėti šią temą savo kūryboje.
Beje, yra vienas projektas, susijęs su memų tema, kurį planuoju įgyvendinti kitais metais. Kol kas apie jį per daug neatskleisiu, bet tikiuosi, kad jis leis plačiau ištyrinėti memų nemirtingumą ir jų galią formuoti mūsų suvokimą apie pasaulį. Tai bus puiki proga perkelti memus iš skaitmeninės erdvės į fizinę ar juvelyrinę meno erdvę ir parodyti, kaip jie gali būti nauja kolektyvinės komunikacijos ir atminties forma.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
