„Kiekviena teatrinė patirtis yra unikali ir individuali. Todėl neverta apie jas trimituoti. Taip, turėjau daug ryškių patirčių; vienos jų netgi stipriai paveikė mano asmenybę. Galimybė išbandyti ir savyje talpinti daugybę charakterio savybių, likimo ypatybių – aktorystės dovana“, – sako aktorė Daiva Stubraitė.
Straipsnių ciklas „Aktorė“ yra Lietuvos dramos teatro moterų aktorių biografinių esė rinkinys. Subjektyvias atvertis galbūt daugiau ar mažiau riboja žinojimas, kad tekstai bus viešinami. Viešumas pats savaime suskliaudžia asmeninės tiesos išsakymo amplitudę, atsivėrimo gelmę. Tačiau ciklo autorė Elvina Baužaitė ir nesiekė atskleisti didžiausių niekšybių, sunkiausių klaidų, didžiausių meilių. Subjektyvi moterų aktorių patirčių autentika leidžia fiksuoti bendrąją teatro meno kūrėjų būtį – tam tikra prasme iš atskirų asmeninių istorijų sudėti aktorės esaties 21 a. Lietuvos teatro meno pasaulyje atspindžių koliažą.
Užrašyta 2022 m. kovo 5 d.
Atėjimą į teatrą prisimenu su šypsena. Vykau manydama, kad tuojau kalnus nuversiu, nes turiu profesionalumą patvirtinantį diplomą! Bet jau patys pirmieji žingsniai scenoje parodė, kiek dar reikia išmokti... Tada prasidėjo tikroji teatro mokykla, ji tęsiasi iki dabar...
Scena – tai vieta, kur gali užmegzti ryšį su auditorija. Kai tai pavyksta, pajunti kažką panašaus į katarsį. Aktorystė reikalauja visiško atsidavimo, išmoko valdyti emocijas, dėmesį ir mintis. Įgalina pažinti save ir kitus. Suteikia galimybę patirti katarsį, jei vaidmuo pavyksta. Ši profesija neatleidžia netikrumo, bet kokio apsimetimo, ji įpareigoja nuolat tobulintis ir derintis prie kiekvieno naujo vaidmens kas kartą vis iš naujo. Kai pasiseka, esi tarsi išlaisvinta ir apdovanota. Prakeikta, kada ne... Aktorystė pririša sielą prie teatro amžiams.
Daugelio pirmųjų vaidmenų neatsimenu... Tai buvo mokykla – patirties kaupimas. Tačiau gerai prisimenu pirmą kartą patirtą publikos atsaką – tai buvo mano pačios susigalvotas Peliuko vaidmuo vaikiškame spektaklyje. Vaikai – nuoširdi ir reikli publika, kuriai nesumeluosi... Stiprus ryšys su jais man ir buvo tas trokštasis katarsis.
Nesvarbu, kieno pasiūlytas ir koks vaidmuo, pradžioje jis dažniausiai sukeldavo vidinį pasipriešinimą, tačiau dirbant tapdavo didžiuliu atradimu sau pačiai. Kartais nustebindavo, kartais nuvildavo... Bet nuo pirmo momento iki pat finalo vaidmens kūryba yra nuoseklus ir dažnai alinantis darbas. Repeticija repeticijai nelygu... Lemia vaidmuo, režisierius, partneriai. Kartais degi kūryba, kartais eini kaip į pragarą...
Artėjant premjerai manyje ima dominuoti ne mano pačios mintys ir jausmai, o personažo. Psichofizika apskritą parą sutelkta į artėjantį pirmąjį susitikimą su publika. Jauti didelį adrenalino pliūpsnį kraujyje... Premjerai įvykus įtampa: kaip įvertins žmonės. Aktorius jaučiasi atsakingas ne tik už savo vaidmenį, bet už visą spektaklį. Sukurto personažo niekada nepaleidi, jis tūno tavy... Ir po kiekvieno spektaklio, nesvarbu, ar premjera, ar šimtasis, vis analizuoji, kas ir kaip buvo ne taip... Tik itin retos didžiulės sėkmės atveju po premjeros užplūsta pasitenkinimas... Visa kita nurašai trenažui.
Visada dieną prieš spektaklį, tiksliau, dar naktį iki jo, imi performuoti savo psichofiziką ir logiką į personažo. Valgai, darai buities darbus, eini gatve, o mintyse esi jau pakeliui į sceną. Grimo stalelis – tik starto arba finišo linija. Visos transformacijos vyksta ne veidrodyje, o sieloje. Spektakliui įvykus, jeigu turi laiko, net kelias dienas draskaisi: ar scenoje viskas pavyko... Jeigu jaučiu, kad nesuvaidinau, – pragaras. Nekantriai laukiu kito karto, kad galėčiau ištaisyti. Aktyviai dirbantis aktorius jau tą pačią naktį turi ruoštis kitam spektakliui. Vis tik negaliu išėjusi iš teatro palikti suvaidinto personažo, manau, kad tai mano trūkumas, bet kitaip nemoku...
Vienas svarbiausių dalykų scenoje – partneriavimas. Spektaklio metu reikia visiško pasitikėjimo, nes aktorius scenoje yra pažeidžiamas, jis atsiduoda įkūnijamam personažui, o kartu ir partneriui bei žiūrovui. Su geru partneriu gali sukurti šedevrą... O kada partneris ima trukdyti, stengiuosi suimti situaciją į savo rankas. Kartais pavyksta, kartais prakeiki tą dieną, kai žengei į sceną. Aktorius, vaidinantis sau, dėl savęs, (su)griauna visą spektaklį.
Ištikus prastovai, apima panika, jaučiu, kaip laikas lekia pro šalį. Būsena tolygi paranojai. Kiekviena teatrinė patirtis yra unikali ir individuali. Todėl neverta apie jas trimituoti. Taip, turėjau daug ryškių patirčių; vienos jų netgi stipriai paveikė mano asmenybę. Galimybė išbandyti ir savyje talpinti daugybę charakterio savybių, likimo ypatybių – aktorystės dovana. O koks nuostabus gastrolių laikas! Ypač kai nešalta.
Aktoriaus raišką lemia daug faktorių: lytis, tipažas, amžius, ūgis, svoris, net reputacija. Apmaudu, jog dramaturgijoje tebedominuoja vyriški personažai. Moteris herojė net ir mūsų laikais vis dar rečiau aptinkama... Bet tai keičiasi. Iš tiesų, teatras yra socialinis fenomenas, leidžiantis publikai incognito kontaktuoti ir akivaizdoje vyksmo scenoje įgyti, lyg asmeniškai išgyvenant, vis naujų patirčių; suvokti, kad visos sėkmės ir nesėkmės tiek teatre, tiek gyvenime yra neįkainojama mokykla.
Straipsnių ciklo „Aktorė“ stenografuotojos: Daina Ulinskienė, Dalia Kaupienė, Milda Čiučiulkaitė, Inga Šiaulė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
