Kai laukus ir pievas nukloję žiedai pasiekia sėklų brandos metą, kai prinokę obuoliai svarina šakas, o linguojantys javai kuliami dieną naktį, minime Žolinę. Kol vieniems – tai tik dar viena laisva diena kalendoriuje, kitiems – tai graži padėka už derlių ar kvietimas pabūti kartu minint Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną.
Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Žolinė – nėra kažkas šiaip sau. „Tai – labai rimtos apeigos, kurios reiškia dėkingumą, atjautą, bendrystę“, – sako ji. Apeigos, kuriose jungiasi ne vienas tikėjimas ir kurios skirtingais vardais vadinamos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
LRT.lt kalbinta žinoma tautosakininkė G. Kadžytė atskleidžia, iš kokių žolynų reikėtų rišti Žolinės puokštę, kas laukia, jei puokštelės neturėsi, ir pažymi, kokia tikroji šios vienos gražiausių vasaros švenčių prasmė.
– Kokia yra Žolinės kilmė? Šaknų reikėtų ieškoti pagonybėje, o gal krikščionybėje?
– Šventės kilmė, be abejo, sudėta iš daugybės dalių. Negali sakyti, kad tai, kas pagoniška, tai nekrikščioniška, tai, kas krikščioniška, tai nepagoniška, ar tai, kas lietuviška, tai ne europietiška. Negali to pasakyti, nes pirmiausia tai – bendražmogiška.
Žmonės gyvena apsupti gamtos, iš tos gamtos išmoksta kai ką daugiau sau pasidaryti, atsiranda ne tik tai, ką surinko pievose, laukuose, miškuose, bet ir derlius, kurį žmogus savo rankomis išaugino. Labai gražiai pasakyta mūsų prieškarinėje spaudoje, kad tai – žmonių padėka už šių metų derlių, kurį gavome Aukščiausių jėgų, gamtos, Motinos Žemės ir žmonių rankomis.
Bažnytiniame kalendoriuje tai – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. „Ėmimas į dangų“ – simbolinis viso gyvenimo įprasminimas. Tai – gyvenimo rezultatas, kaip kad derlius yra mūsų žemdirbiškojo gyvenimo vienerių metų rezultatas.
Šitos dvi šventės natūraliai susilieja. Dėl to Lietuvoje labai giliai įsišaknijęs ir Motinos Mergelės Marijos kultas. Mes esame atėję iš senų, matriarchato laikų ir mūsų savimonėje, tapatybėje Motinos vaidmuo yra labai svarbus. Kalbant apie derlių, mūsų duoną kasdieninę, tai, kas prie duonos ateina ant stalo, taip pat daugiausia ateina per motinų rankas.
Nors dabar jau sakoma, kad javai, duona – tėvo rūpestis, bet juk buvo laikai, kai vyrai turėjo šitą metą praleisti karo žygiuose, gindami mūsų žemę, mūsų kraštą. Buvo regionų, kur dar iki 19 a. rugius pjautuvais pjaudavo moterys. Net ir dabar, jei norime padaryti mūsų nuo 2023 m. jau ir pasauliniu UNESCO paveldu pripažintą šiaudinį sodą, rugius reikia būtent pjautuvu nupjauti, ne kombainu.
Viskas susideda į tai, kad Žolinė – visuotinė, bendražmogiškos prigimties šventė, kurios metu turime padėkoti už visas dovanas, gaunamas iš Kūrėjo rankos, iš gamtos, iš žemės, ir už tai, ką susirenkame patys, padedami žmonių.
Šios šventės atitikmenų rastume visur. Ji labai gražiai susieta su Marijos, kaip Motinų Motinos, įvaizdžiu, tarp jų – ir Motinos Žemės.
– Nors bažnytiniame kalendoriuje tai – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, turbūt dažniau išgirstame rugpjūčio 15-ąją vadinant Žoline. Kokia šio pavadinimo kilmė? Teko girdėti, kad šventė turi ir daugiau vardų.
– Visuotinai priimta išreikšti padėką už derlių, taigi atskiruose regionuose į simbolinę puokštę sudedama būtent tai, kas dominuoja jų aplinkoje. Pavyzdžiui, vaistingųjų augalų reikšmė mūsų gyvenime yra labai svarbi. Beveik kiekvienoje šeimoje buvo vyresnių moterų, kurios išmanė žoleles paprastesnėms, kasdieninėms negalioms atitolinti. Buvo ir žiniuonių, kurie iš žolių mokėdavo viską, kas reikalinga, sutaisyti. Žolynai surenkami iš miškų, laukų, pievų. Bet ir darželiuose moterys augindavo gėles, kvapnius prieskoninius bei vaistinius augalus.
Taip pat visada buvo ir medžių, kurių žiedus bei lapus pravartu skinti, pavyzdžiui, šių metų vaistingasis augalas liepa nuo senų senovės buvo sodybų puošmena ir nauda. Todėl vienas gražiausiai prigijusių šventės simbolių yra iš visų žmonėms naudingų augalų surišama Žolinės puokštė. Iš čia – ir labiausiai paplitęs šventės pavadinimas.
Dzūkijos link, palei Trakus prigijęs pavadinimas Kopūstinė: jau susuka galvas, t. y. suauga, kopūstai, labai naudinga ir mėgstama daržovė. Juos ir šviežius rūsyje gali laikyti, ir rauginti, daug naudų – pagal tai ir šventės simbolika.
Stačiatikiai ortodoksai apie šį metą švenčia Medovyj spas, Jabločnyj spas (Medaus, obuolių šventės).
Beje, Lietuvių tautosakos archyve saugomuose rankraščiuose randame užrašyta, kad moterys, kurių vaikai mirę, iki Žolinės obuolių negali valgyti, nes vaikų dalis danguje iš Motinos Marijos rankų bus atimta, motina žemėje bus suvalgius. Taip pat iki Žolinės obuolių negalima valgyti ir moterims, kurios laukiasi. Tai – ne šiaip sau kažkoks mistinis tikėjimas, o liaudies medicinos patirtis: neprinokęs vaisius gali pakenkti motinos ir būsimo kūdikio sveikatai. Reikia palaukti, kol prinoks. Obuolys būdavo labai norimas vaisius. Ne visi sodus anksčiau turėdavo ir jei kaimynas atnešdavo obuolių, tai būdavo didžiausia dovana ir skanumynas.
Švenčionių krašte, Baltarusijos sienos link, kur susisieja baltiška ir slaviška kultūros, Žolinė turi įdomų pavadinimą – Ašpažia. Slavų kalbose Uspenije Materi Božijei reiškia Dievo Motinos užmigimą. Lietuviams tai – svetimos kalbos žodžiai, todėl sutrumpino iki Ašpažia. Rugpjūčio 15 d. didžioji šventė vadinta Ašpažia, o Ašpažėlė atkartota rugsėjo 8 d., kai Lietuvoje minim Šilinę – Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo šventę.
Per istorijos vyksmus susiklosto įvairios pasaulėžiūros, tikėjimai, visuomenė iš visur pasiima po tinkamą gabalėlį ir susikuria sau suprantamą, priimtiną tradicinį veikimą.
– Užsiminėte apie persipynimą su slaviška tradicija. Kur dar Žolinė yra tokia svarbi?
– Šventė, susijusi su pamaldumu Švenčiausiajai Mergelei Marijai, švenčiama visame krikščioniškame pasaulyje, vadinasi, ir Europoje, kur net Europos Sąjungos vėliava sukurta iš mėlynos Marijos spalvos su dvylika žvaigždžių – tarsi paimta iš giesmės: „...saulės grožio apsupta / dvylika žvaigždžių puošta / Tau po kojų mėnuo klojas pagarba didžia.“ Ji žinoma ir kituose žemynuose, kur tik yra krikščioniškos bendruomenės.
Pas mus Žolinė sutampa su derliaus nuėmimu, kitur galbūt sutampa su kitais gamtos reiškiniais. Jie įsivardina kokį nors svarbų šio meto dėmenį. Pavyzdžiui, karaimai, totoriai švenčia derliaus šventę. Bet vis tiek, tai yra padėka, yra tas visiems svarbus dėmuo, toks kaip duona kasdieninė, obuolys rankoje, sriubos dubuo ant stalo. Visa tai, kas mus maitina, palaiko gyvybę, ką gauname iš savo žemės.
– Minėjote, kad Žolinės pavadinimas kilo nuo renkamos žolynų puokštelės. Sakykit, kokie augalai nuo senų senovės tarsi turi būti puokštėje? Kokie papročiai ar net priesakai lydi Žolinę?
– Pirmiausia puokštėje turi būti diemedis. Tai augalas, kuris turi baktericidinių savybių, atbaido uodus, muses, parazitus, jį augindavo sodybų kiemuose, kad oras švaresnis būtų. Diemedis, kaip pasaulio ašis, gyvybės medis, dedamas į centrą. Jei diemedžio nėra, galima dėti pelyną, kuris taip pat turi vaistingųjų savybių, o jei jau ir pelyno nėra, tinka net kiečiai.
Aplink ašį sudedami kiti žolynai, pridedama javų – kviečių, avižų, rugių, miežių – varpų. Taip pat – vaistingųjų, prieskoninių augalų ir gražiausių darželio gėlių. Gėles augindavo dukros, o vaistingieji ir prieskoniniai augalai priklauso motinoms. Jei šeimoje yra gerai išmanančių augalų gydomąsias savybes, jie irgi prideda tokių iš laukų. Tada Žolinės puokštėje sutelpa visa pasaulio pilnatvė.
Esu mačiusi, kad dabar kas nors dar ir kokį obuoliuką ar kriaušaitę, prisirpusių uogų šakutę įtaiso į puokštę. Nors seniau daržo, sodo vaisius veždavo šventinti pintinėse.
Surišta puokštė rytą nešama šventinti į bažnyčią. Parsinešta namo pagarbiai laikoma iki kitų metų Žolinės. Puokštė saugo, kad pilnatvė neišeitų iš namų, kad gera būtų, visko užtektų. Žmonės ją seniau magiškai naudodavo įdėti į velioniui siūtą pagalvėlę karste, kad lydėtų į dangų. Dar sakoma: „Jei per Žolinę neturėsi rankoje bent mažos puokštelės, tai velnias savo uodegą tau į ranką įbruks ir eisi velnio uodegos įsitvėręs ten, kur jis veda.“ Gali būti toks nevykęs gyvenimas...
Kitas dalykas, patarlėse, tikėjimuose išsakytas: „Kas per Žolinę neviešės, nesusitiks su giminėmis, kaimynais, bendradarbiais, nepasidalins naujo derliaus vaišėmis, tas nugyvens gyvenimą skurdžius ir vienišas.“ Kitaip tariant, jei nepasidalinsi su žmonėmis džiaugsmu ir tuo geru, ką turi, tai ir jie tave tikriausiai pamirš.
– Vadinasi, per Rasas reikia vainikus pinti, o per Žolinę – puokšteles rinkti ir būti kartu.
– Taip. Dar ir 20 a. pradžios tekstuose minima, jog ūkininkai veždavo šventinti javus, daržoves, sodo vaisius. Tų gėrybių dalį palikdavo elgetoms prie bažnyčių buvusiose špitolėse, ten gyvenusiems ligoniams, senoliams, kurių nepajėgdavo išlaikyti šeimos, arba tiems, kurie likdavo visai vieni. Juos priglausdavo parapijos, o ūkininkai špitolės pavargėliams keletą kartų per metus atveždavo maisto atsargų. Dabartiniai globos namai, prieglaudos irgi jų pavyzdžiu atsiradę.
Dalį pašventinto derliaus parsiveždavo ir užberdavo ant aruodų, pridėdavo prie daržovių rūsyje. Tai – dalinis pašventinimas. Padeda į dėžę pašventintą obuoliuką prie kitų, ir taip visas derlius tarsi pašventinimas, kad būtų išsaugotas ir teiktų naudos.
Iš likusios dalies šeimininkės sugalvodavo ką naujo pagaminti ir visi sulėkę, kiekvienas su savo kokiu nors valgiu, ragaudavo, vaišindavosi, džiaugdavosi. Seniau būdavo taip: jei reikia javus nuimti ar tuos pačius kopūstus, bulves nukasti, tai kviesdavo talkas – giminaičius, kaimynus, bičiulius – ir visi sušokę per dieną padarydavo tą darbą. Tada kiti kviečia talkon... O per Žolinę visi vieni kitiems padėkodavo.
– Rasos ir Žolinė – dvi vienos gražiausių vasaros švenčių. Kaip jos palydi žmogaus gyvenimą? Viena šventė tarsi pasitinka vasarą, kita – palydi.
– Rasos, Kupolės – jaunimo šventė, vešlaus žydėjimo metas. Jaunimas ieško savo kelio į brandaus žmogaus gyvenimą. Seniau vykdavo iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį, buvo savitų, prasmingų apeigų.
Žolinės metu jau viskas įvykę, subrendę, yra derlius. Belieka gražiai padėkoti, suskinti puokštę, pašventinti derlių ir kartu pasivaišinti. Visa tai nėra kažkas šiaip sau, tarp kitko – tai labai rimtos apeigos, kuriomis reiškiame dėkingumą, atjautą, bendrystę.
– Žolinė – tai ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Kur vyksta svarbiausi šios dienos atlaidai? O taip pat ir kitos šventės?
– Turime nemažai šio titulo bažnyčių, bet žinomiausi vyksta Pivašiūnuose, Kaišiadorių vyskupijoje ir Krekenavoje, Panevėžio vyskupijoje. Krekenavos bažnyčia turi popiežiaus suteiktą Mažosios bazilikos titulą. Ten yra stebuklingas Marijos paveikslas, Maironio apdainuotas. Krekenavos Žolinės atlaidų tradicija 2021 m. buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, kurį globoja LR Kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Kadangi Krekenava netoli Ėriškių parapijos Mingelionių kaimo, mano tėvelio tėviškės, esu konsultavusi bendruomenę, rengusią šią paraišką.
Taip pat ir Palangoje, Zarasuose... Apskritai visose bažnyčiose vyksta labai graži Žolinės šventė. Šalia yra ir kitų, liaudiškojo pamaldumo raiškų, pavyzdžiui, Zarasų folkloro ansambliai Žolinės išvakarėse prie Stelmužės ąžuolo giedodavo sutartines. Nežinau, bet gal ir dabar taip tebevyksta?
Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sodas su Švenčionių vaistažolių fabriku gražiai augina šventę „Žolinėk“. Ten ir aš dalyvausiu, skaitysiu dvi paskaitas. Vieną – apie Žolinės prasmes, kitą – apie šių metų vaistinguoju augalu išrinktą liepą: apdainuojamą dainose, aprašomą pasakose. Ten bus ir daugiau įdomių dalykų, įvairių veiklų, tad labai kviečiu.
Taip pat žinau, kad Žolinė švenčiama įvairių kaimų, miestelių bendruomenėse. Yra netgi kaimų, kurie jau išnykę, bet ten sugrįžta žmonės, pasiruošia iškylą, pabūna. Žolinė – gražus laikas bendrauti. Žinau, kad ir Vilniaus, ko gero, ir kitų didmiesčių seniūnijos, bendruomenės rengia Žolinės renginius.
Bendruomenės pavasarius pradeda su Jurginėmis, susirenkama Sekminių, Rasų, įvairių atlaidų progomis. Vasara labai gražiai išnaudojama, Žolinė – kaži, ar tik ne paskutinioji tokia proga?
– Ko palinkėtumėte šių metų Žolinei?
– Atsiminkite, kad kiekviena diena mums – dovana, o dovaną reikia priimti dėmesingai, pagarbiai ir už ją tinkamai padėkoti. Žolinė to ir moko, ne tik šiam kartui, bet kiekvienai mūsų dienai, kurios tęsis nuo šitos iki kitos Žolinės.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
