Janas Kuciakas buvo Slovakijos žurnalistas, tyręs įvairius aukšto rango politikų ir verslininkų finansinius nusikaltimus. 2018 m. jis ir jo sužadėtinė Martina Kušnírová buvo nužudyti. Šis įvykis sukrėtė visą Slovakiją: vyko masiniai protestai, o ministras pirmininkas Robertas Fico, pademonstravęs spaudos konferencijoje milijono eurų (grynais!) atlygį tiems, kurie padės išsiaiškinti, kas užsakė šią žmogžudystę, buvo priverstas atsistatydinti.
Šis tekstas pirmą kartą LRT.lt portale publikuotas 2023 m. spalio 27 dieną. Dalijamės juo tam, kad skaitytojai galėtų susipažinti su Slovakijos politine padėtimi po pasikėsinimo į ministro pirmininko Roberto Fico gyvybę. LRT EPIKOJE taip pat galite pasižiūrėti šį filmą, apie kurį pasakoja jo režisierius.
R. Fico partija spalio pradžioje laimėjo daugiausiai balsų išankstiniuose Slovakijos parlamento rinkimuose. Partija „Smer“, laikoma populistine ir žadėjusi atšaukti paramą Ukrainai, jau sudarė koaliciją su kitomis dviem jėgomis „Hlas“ ir Slovakų nacionalistine partija, kuriai dažnai parenkamas epitetas „prorusiška“. Šią savaitę R. Fico patvirtintas premjeru. Slovakija paskelbė stabdanti paramą Ukrainai.
2022 m. pasirodė amerikiečių filmų kūrėjo ir žurnalisto Matto Sarneckio filmas „Kaip nužudyti žurnalistą“ apie J. Kuciako nužudymą Slovakijoje. Filme užfiksuoti ne tik kadrai iš nusikaltimo vietos, įvairių policijos ir politikų viešų pasisakymų, pokalbiai su J. Kuciako kolegomis, tėvais, įvairiais ekspertais, bet ir teismo procesas, kuriame buvo nuteisti du žmonės, įvykdę nusikaltimus (Tomášas Szabó, Miroslavas Marčekas), vienas perdavęs užsakymą (Zoltánas Andruskó). Dar du žmonės – galimai nužudymą užsakęs „žemesniojo sluoksnio oligarchas“ Marianas Kočneris ir jo patikėtinė Alena Zsuzsová – buvo išteisinti pritrūkus įrodymų.
M. Sarneckis sako, kad įvykiai Slovakijoje tiek tuomet, tiek dabar – aiški grėsmė demokratijai. Tiesa, autoriui neatrodo, kad tai – tik vienos šalies problema. Jau kiek atsitraukęs nuo filmo kūrybos, o ir pamatęs jį naujausių įvykių kontekste, M. Sarneckis baiminasi, kad demokratija mums per sunki ir per daug kantrybės reikalaujanti valdymo(si) forma. Net ir tie, kurie laiko save demokratais, nori greitų sprendimų tada, kai jiems reikia laiko ir stiprių, atidžiai savo darbą dirbančių institucijų. O tam reikia ir laiko, ir noro dalyvauti ilguose ir kartais nebūtinai teisingumą pasiekiančiuose procesuose.
Su M. Sarneckiu kalbamės prieš pat jo susitikimą su „Nepatogaus kino“ žiūrovais. Į Lietuvą jis atvyko vos kelioms valandoms. Pokalbis – apie trapią demokratiją, kantrybę ją puoselėti ir filmo kūrybos užkulisius.
– Norėčiau pradėti pokalbį klausimu, kuris gal kiek neįprastas: kas toks yra Marianas Kočneris? Atrodo, kad filmas yra ne tik apie Jano Kuciako nužudymą, bet ir apie šį žmogų, kuris reprezentuoja tam tikrą Slovakijos dalį, už fasado glūdinčią sistemą.
– Filmas ne apie M. Kočnerį, o veikiau apie veikiančią sistemą, kuri leidžia tokiems žmonėms kaip jis egzistuoti ir veikti visuomenėje ir likti nenubaustiems. Kalbu ne apie žmogžudystę, o apie kitus nusikaltimus, už kuriuos jis yra atsakingas ir dabar jau nubaustas. Iš tiesų filme gerai nepajaučiame, kas jis toks yra. Tėra kiti veikėjai, kurie jį apibūdina kaip „žemesnio sluoksnio“ oligarchą. Filme yra ištara, kad 2000-aisiais Slovakijoje daugelis mafiozų išmoko dėvėti kaklaryšį ir prie stalo naudotis šakute ir peiliu. Tačiau M. Kočneris vis dar buvo užstrigęs jam įprastuose veikimo būduose – buvo šiurkštus ir veikė nepriimtinais metodais. Vieno dalyko jūs nepamatote filme – jo advokatas, pasirodantis filme, labai stengėsi, kad pakalbinčiau ir patį M. Kočnerį vietoj jo. M. Kočneris norėjo kalbėti filme. Tiesa, interviu neįvyko, nes teisėjai nesutiko leisti man su juo kalbėtis. Jeigu šis pokalbis būtų įvykęs, matyt, galėtume labiau suprasti, koks jis žmogus.
Bet, tiesą sakant, nemanau, kad šis pokalbis būtų ką nors papildomo suteikęs filmui, nes kūrinys – ne apie M. Kočnerį, o apie užvaldytą valstybę, kurios produktas ir yra pats M. Kočneris.
– Produktas, o ne simbolis?
– Galime diskutuoti. Jis yra sistemos dalis, bet tik mažas sraigtelis. Juk ne jis visus valdo kaip marionetes, o politikai ir gerokai stambesni, daugiau įtakos turintys oligarchai. Pavyzdžiui, kai M. Kočneris norėjo išgauti informacijos apie J. Kuciaką, jis nerašė tiesiogiai policijos vadui, o kreipėsi į kitą oligarchą, kad tas susisiektų su policijos vadu. Pats ministras pirmininkas R. Fico niekur neužsimena apie M. Kočnerį. Tiesa, kai jis jau sėdėjo kalėjime, anot gandų, iš kameros buvo išnešta M. Kočnerio žinutė: „Kodėl RF nieko dėl šito nedaro?“ RF – Robertas Fico. Tiesa, kūrėme žurnalistinį filmą, o tokiu atveju negalime kalbėti apie dalykus, kurių negalime įrodyti.
Nenoriu sakyti, kad jis reprezentuoja kokį nors blogį sistemoje, nes taip tiesiog nėra. Jis yra sistemos dalis, bet jis labiau sraigtelis. Sraigtelis antrą kartą pripažintas nekaltu J. Kuciako ir jo sužadėtinės nužudymo byloje, tačiau nuteistas už finansinius nusikaltimus. Visuomet, kalbant apie M. Kočnerį žurnalisto J. Kuciako byloje, reikia vartoti žodį „galimai“, nes trūksta įrodymų.
– Kai žiūrėjau filmą, pokalbis, vykęs tarp A. Zsuzsovos, kuri, tikėtina, ieškojo galinčių nužudyti žurnalistą, ir vieno iš nusikaltimą vykdžiusių asmenų, man leido svarstyti vieną svarbų filmo aspektą. Tuo metu turėjau nuojautą, kad žmogus, paspaudęs gaiduką, turbūt bus nubaustas, bet tie, kurie tą nusikaltimą galimai užsakė – gal net ir pati A. Zsuzsova – liks laisvėje. Atrodė, kad būtent taip ir veikia ta sistema: žmonės, kurie nusikalsta, bet nebūna nusikaltimo užsakytojai, vien dėl to, kad yra „paprastesni“ ir turintys mažiau galios, nubaudžiami už nusikaltimus, o tie, kurie aukščiau schemoje – vaikšto laisvėje. Atrodo, kad taip tarsi įvykdomas teisingumas, bet ir ne visai. Panašiai ir su M. Kočneriu – jis nubaudžiamas, bet kur kas aukščiau esantys toliau sukasi politinėje padangėje. Sistema lieka tokia pati. Atrodo, kad ir R. Fico išrinkimas įrodo ir tai.
– R. Fico ir jo partija „Smer“ laimėjo rinkimus spalio pradžioje. Ir šie rinkimai – viena iš šios istorijos liūdniausių ir skaudžiausių dalių. Man regis, kad dabartinė Slovakijos baigtis taip pat susijusi su J. Kuciako ir M. Kušnírovos tėvų norais.
Vienintelis dalykas, kurio šie žmonės norėjo, – teisingumas. Jie buvo įsitikinę, kad žmonės, užsakę nusikaltimus, bus nubausti. Tiek A. Zsuzsová, tiek M. Kočneris pirmos instancijos teisme buvo pripažinti nekaltais dėl nužudymo pritrūkus įrodymų. Optimizmas į tėvų gyvenimus buvo grįžęs tada, kai pirmos instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas Aukščiausiajam Teismui, bet vėlgi – pritrūkus įrodymų, M. Kočneris ir A. Zsuzsová buvo pripažinti nekaltais.
Liūdnas momentas dabar yra tas, kad iš pat pradžių jie manė, kad tik keli žmonės išeis į laisvę, o dabar jie nusivylę, nes pati sistema veikia nebaudžiama. Tie patys žmonės, kurie buvo valdžioje, kai įvyko nužudymas, grįžo atgal. Ir su noru keršyti. Jie ne tik senosios sistemos stulpai, bet ir prorusiški, populistiški, pasisako prieš imigraciją, linkę į dešiniąsias pažiūras. Nužudytųjų M. Kušnírovos ir J. Kuciako tėvai tikėjosi, kad demokratija laimės, tačiau sistema kažkokiu būdu išliko.
Kitas klausimas, kodėl sistema išliko.
– O jūs turite atsakymą sau į šį klausimą? Atrodo, kad filme šiek tiek užsimenama apie vieną iš priežasčių, t. y. kad pasitraukus R. Fico, valdžią užėmė opozicinė partija, kuri nesusitvarkė su padėtimi. Žmonės nusivylė.
– Opozicija į valdžią atėjo po įvykusių žmogžudysčių. Jie buvo nekompetentingi. Kitos opozicijos partijos nesugebėjo sukurti koalicijos. Ir nekompetencija, ir COVID-19 pandemija tikrai nepadėjo. Prasidėjęs karas Ukrainoje taip pat nepadėjo. Ekonomikos smukimas – taip pat. Žinoma, veikia ir kiti svarbūs faktoriai: pavyzdžiui, milžiniškas dezinformacijos kiekis. Ir tai ne tik slovakiškas dalykas: visame pasaulyje plaukiojančios dezinformacijos kiekiai didesni, nei kada esame matę. Ekonomikos lygmuo taip pat negerėja, tad į valdžią ateinančios partijos gali žadėti pokyčius (R. Fico partija atėjo į valdžią žadėdama pokyčius, geresnę ekonominę situaciją, teigė, kad sustabdys paramą Ukrainai, o dabar jau vykdo savo pažadus – LRT.lt). Kai kurie galėtų sakyti, kad slovakai turi glaudžius ryšius su Rusija.
O aš sakyčiau, kad demokratijai reikia ir laiko, ir pastangų. Ji kuriasi labai lėtai, jai sunku adaptuotis sistemoje, kuri juda ir keičiasi greitai. Po nužudymų daug kas sakė, kad jau suradome nusikaltėlius – nubauskime juos visus. Tačiau demokratijoje tų žmonių į kalėjimą sumesti iškart negali, teisingumui reikalingos aiškios procedūros, taisyklės, jos yra svarbios. Ir stebėdami šį ilgą procesą žmonės persisotino to, kas vyksta: „Nesąmonė“, – daugeliui norėjosi sakyti.
Taip pat pridėčiau, kad egzistuoja nostalgijos praeičiai elementas. Ši strategija naudojama visame pasaulyje: antai, viskas buvo geriau praeityje. Praeitis ne tik išaukštinama, bet ir maskuojama – kad ji buvusi geresnė negu iš tiesų buvo.
Nenoriu niekaip kritikuoti demokratijos, bet dvejoju, ar žmonės turi kantrybės jai. Ir čia nėra slovakiškas dalykas – tiek JAV, iš kurios esu kilęs, tiek Rumunijoje, kur dabar gyvenu, kyla identiški iššūkiai.
Visuomet sakiau, kad šis filmas apie demokratiją ir kaip ji veikia. Filmas taip pat galėtų būti suvoktas kaip bandymas parodyti, kaip svarbu kovoti už demokratiją.
– Jau pradėjome kalbėtis apie filmo pagrindines temas. Papasakokite šiek tiek daugiau apie jas. Matyt, vienos iš jų buvo svarbios, kai kūrėte, o štai kitos – tampa svarbios dabar.
– Daugelis žmonių suvokia šį filmą kaip piešiantį visiškai pesimistinį pasaulio vaizdinį. Anot jų, jame pavaizduota blogiausia įmanoma įvykių baigtis: žmogus, galimai užsakęs žurnalisto žmogžudystę, nėra nuteisiamas. Drįsčiau nesutikti – nevadinčiau šio filmo viltingu, bet skleidžiančiu žinią, koks svarbus yra demokratinės sistemos puoselėjimas. Ypač jeigu bandytume žvelgti, kas vyksta autoritariniuose režimuose visame pasaulyje.
Du tiriamosios žurnalistikos atstovai buvo nužudyti per pastaruosius penkerius metus Europos Sąjungos teritorijoje: Maltoje ir Slovakijoje. Bet po to sekė tyrimas ir tie, kurie buvo kaltinami, atsidūrė teisme. Nesvarbu, kad nebuvo nuteisti. Rusijoje ar Meksikoje nužudyta daug daugiau žurnalistų ir niekas už tai net neapkaltinamas. Ir tai, mano galva, rodo ES ir demokratijos apskritai jėgą. Sistema kovoja už teisingumą, turi saugiklius. Be šių saugiklių Slovakija nesiskirtų nuo Rusijos: žurnalistai ten nužudomi, niekas po to nevyksta.
Kol kas nežinoma, kaip elgsis naujoji Vyriausybė – ar tęs savo pažadus artėti Rusijos link? Judėti į radikalios dešinės pusę? Bet, esu įsitikinęs, kad šiuo metu visame pasaulyje iškilusi didžiausia grėsmė – bent jau per mano gyvenamąjį laiką – demokratijai apskritai. Gal ir perdedu, bet nemanau, kad žmonės supranta, kokia grėsmė dabar pasaulyje kyla demokratijai: nuo Rusijos iki Lenkijos, karo Ukrainoje, Izraelio. Šis filmas tai ir rodo, nepaisant to, kad įvykiai ten klostėsi 2018 m.
Kai kūriau šį filmą, svarsčiau, kad jis – apie korupciją. Dabar manau, kad jis ne tik apie korupciją, bet ir apie tai, kokios svarbios demokratinės procedūros. Neįsivaizdavau, kad filmas vis dar bus aktualus Slovakijoje, kur „senosios sistemos pagrindiniai stulpai“ grįžo atgal į valdžią. Nemanau, kad kažkas tikėjosi, kad taip gali įvykti.
– Net jei R. Fico ir kitos koalicijos jėgos ilgai neišsilaikytų valdžioje, didžiulė dalis slovakų balsavo už tuos, kurie atspindi senąją sistemą.
– Tikrai taip. Juk jie – demokratiškai išrinkti politikai, tad turime gerbti balsavimo rezultatus. Bet juk ne čia problema, o kodėl žmonės balsuoja už tokius kandidatus. Nenoriu žeminti žmonių, kurie tai daro. Pavyzdžiui, pats esu kilęs iš JAV, o mano tėvai palaiko Donaldą Trumpą. Tėvai nėra blogi žmonės, nėra kvaili, bet jiems kažkodėl patinka D. Trumpas. Žmonės su juo tapatinasi. Mano tėvai nesupranta D. Trumpo kaip grėsmės demokratijai, jie žvelgia į jį svarstydami kitomis sąvokomis, pavyzdžiui, jiems atrodo, kad D. Trumpas – palankesnis ekonomikai. Jiems atrodo, kad D. Trumpas už juos kovoja. Tas yra svarbu, todėl gerbiu jų nuomonę. Tik man kyla klausimas, kodėl mes renkamės šį žmogų, rizikuodami demokratija? Arba kodėl jo nesuvokiame kaip grėsmės demokratijai?
Galima žiūrėti ir dar plačiau: kai užklausiu apie tam tikrus D. Trumpo teiginius, kuriuos žinau esant klaidingus, mano tėvai skėsčioja rankomis ir sako: „Nežinau, girdėjau tiek daug dalykų, kad galiausiai nesuprantu, kas yra teisinga, o kas – ne.“ Šitai, manau, yra be galo pavojinga. Manau, kad įmanoma nustatyti, kas yra tiesa, bet tai taip pat reikalauja pastangų. Demokratija taip pat. Žmonės turi dalyvauti, įdėti savęs į ją. Šiame pasaulyje tam žmonės neturi laiko – nei demokratijai, nei tiesos paieškai. Tikrai jaudinuosi dėl to, kad jeigu žmonės nesidomės ir nedalyvaus, tai sistema gali imti ir keistis. V. Putinui užteko 20-ies metų.
– Jūsų kalbėjimas man šiek tiek primena ir istoriką Timothy Snyderį, kuris knygoje apie „Apie tironiją“ ir viešuose pasisakymuose akcentuoja, kaip svarbu nesuvokti demokratijos kaip savaime suprantamos, nes ji ims ir išnyks. Arba kitą jo mintį, kad po Šaltojo karo pabaigos Vakarų pasaulis taip įsijautė į „istorijos pabaigą“ ir tai, kad pasaulį užvaldys demokratija, kad pamiršo galvoti, kaip ją puoselėti.
– Na, ir mums atrodo, kad tai – tik Vakarų problema ir tai vyksta tik valstybėse Šiaurės pusrutulyje, kurios turi bent šiokią tokią demokratijos patirtį. Taip tikrai nėra.
– Filmas apie nužudytą tiriamosios žurnalistikos profesionalą. Atrodo, kad ir jums pačiam imtis tokių temų yra šiek tiek pavojinga. Nejautėte pavojaus sau?
– Pirma – esu dirbęs ir kitose valstybėse, kuriose tikrai buvo sudėtingesnės ir pavojingesnės sąlygos man. Pavyzdžiui, Moldovoje ar Ukrainoje prieš karą (režisierius yra sukūręs filmą „Nužudant Pavelą“ (2017), kurio centre – Ukrainos žurnalisto Pavelo Sheremeto nužudymas – LRT.lt). Sąlygos šiose valstybėse pavojingesnės jau vien dėl to, kad jos nepriklauso ES.
Rengdamas šį filmą nesijaučiau nesaugiai, nes žmogžudystės jau įvyko, o žmonės, kurie įvykdė žmogžudystes ir galimai jas užsakė, jau buvo teisiami. Filmo kūrybos procese daugiau faktų apie nužudymą neatskleidėme.
Filme matote žurnalistus, dirbančius prie M. Kočnerio bylos, vienas iš jų, jau pasirodžius filmui, savo pašto dėžutėje rado kulkas. Nežinau, kiek tai susiję, bet toks faktas buvo. Šie žurnalistai, dirbantys Slovakijoje, yra pavojuje, nes jie dirba su tais žmonėmis, kurie gali būti grėsmė jiems. O aš galiu grįžti namo į kitą valstybę. Tai tikrai lengviau, mažiau rizikos ir įtampos. Dažnai pamirštame šiuos žurnalistus, nevertiname jų – o jie tikrai labiau rizikuoja nei aš.
Filmą „Kaip nužudyti žurnalistą“ galite pasižiūrėti LRT EPIKOJE.
