Šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta akademiko, kultūrologo, filosofo Antano Andrijausko knyga „Čiurlionis: nesuprasto genijaus tragiškas skrydis“. Anot A. Andrijausko, ši knyga – vienas didžiausių jo gyvenimo kūrybinės biografijos iššūkių: „Regint netikėtai išeinančius daug čiurlionistikoje nuveikusius kolegas, stiprėjo suvokimas, kad jau atėjo laikas, turiu skelbti...“. Su knygos autoriumi Inga ir Alma Laužonytės kalbasi apie anksčiau niekada čiurlionistikoje neaptarinėtus motyvus.
– Jūsų naujausia solidžios apimties, 632 puslapių, M. K. Čiurlioniui skirta knyga „Čiurlionis: nesuprasto genijaus tragiškas skrydis“ yra pirmoji trilogijos dalis. Šiemet planuojate išleisti antrąjį ir trečiąjį tomus. Kaip esate minėjęs, medžiagą knygai rinkote per 50 metų. Kas lėmė, kad po ilgų M. K. Čiurlionio tyrinėjimui skirtų metų pasiryžote išleisti vieną svarbiausių savo gyvenimo knygų?
– Taip, tai iš tikrųjų vienas didžiausių mano gyvenimo kūrybinės biografijos iššūkių. Čiurlionis yra vienintelis, tikras, nekvestionuojamas mūsų tautos genijus, kuris kaip niekas giliai atspindėjo esmingiausius lietuviškojo mentaliteto, kultūros sluoksnius. Jo genialumas, aukštų dvasingų idealų siekiai, būties tragizmas, tarsi lemties prakeiksmas, persekiojęs jį realiame gyvenime ir ankstyva mirtis, ilgainiui transformavosi į autentiško menininko-genijaus vaizdinį, kuris post factum įsiliejo į dramatišką vadinamojo tragiškojo modernizmo pasakojimų istoriją. Čiurlionis svajojo pasiekti lakios vaizduotės sukurtus tolimus amžino grožio, harmonijos kupinus pasaulius, tačiau vos išskleidus sparnus link tikslo ir pasiekus dailės bei muzikos kūrybines aukštumas, šis skrydis netikėtai nutrūko.
Tai buvo reto universalumo menininkas, išsiskiriantis unikaliais muzikiniais, dailės ir literatūriniais sugebėjimais. Muzikos dvasia persmelktos „sonatinės“ tapybos įgyvendinimo projektas ir atvertos naujos abstrakcionizmo, poetinio siurrealizmo, metafizinės tapybos bei dvylikatonės muzikos kūrimo erdvės pavertė Čiurlionį reikšminga novatoriška pereinamojo etapo nuo neoromantinės tradicijos prie tragiškojo modernizmo figūra. Šio menininko asmenybėje ir kūryboje atsiskleidė sudėtingos radikalių lūžių estetinėje sąmonėje ir mene epochos tragizmas. Vidinės rimties ir tragizmo kupini jo mįslingi tapybos, muzikos, poezijos, prozos kūriniai meno tyrėjui yra lyg koks rubikonas, kurį judant profesinio tobulėjimo keliu pravartu įveikti.
Jis nuo vaikystės, praleistos prie Veisiejų ežerų ir ypač mokslo Kauno dailės mokykloje pradžios, visuomet buvo nepaprastai svarbi asmenybė, nepasiekiamas idealas, kuris mane domino ir intrigavo. Daugiau nei prieš 50 metų studijuodamas Maskvos universitete 1969 m. pradėjau rašyti tekstus, tarp kurių buvo ir beveik 100 puslapių, skirtų Čiurlionio kūrybai, kurių nedrįsau skelbti. Vėliau, jau grįžęs po studijų į Lietuvą, praėjus kone dešimtmečiui, pradėjau skelbti neretai su didžiulėmis pertraukomis tekstus skirtinguose leidiniuose įvairiomis kalbomis.
Esu išleidęs įvairiose leidyklose daug knygų, tačiau ši monografija „Čiurlionis: nesuprasto genijaus tragiškas skrydis“, tikriausiai, yra viena svarbiausių mano gyvenimo knygų, kurios dėl įvairių priežasčių ilgai nesiryžau skelbti. Vis man atrodė, kad kažko labai svarbaus tekstui stinga.., kažką praleidau.., nepadariau taip, kaip reikėtų...
Šio sumanymo įgyvendinimo ėmiausi tik po daugybės abejonių, kai paskelbiau tritomę „Estetikos ir meno filosofijos istoriją: Rytai–Vakarai“ (840 p.), „Meno psichologiją“, didžiules knygas, kurios skirtos indų, kinų, japonų civilizacijoms, per dešimtį įvairiems Lietuvos dailininkams skirtų leidinių ir dviejų Čiurlionio kūrybai skirtų monografijų. Platūs ekskursai į šias pagalbines mokslinių tyrimų sritis padėjo man galutinai iškristalizuoti tritomio struktūrą. Regint netikėtai išeinančius daug čiurlionistikoje nuveikusius kolegas, stiprėjo suvokimas, kad jau atėjo laikas, turiu skelbti... Įgyvendinant šį sudėtingą didžiulės apimties sumanymą labai padėjo įskiepytas mokytojų įprotis fiksuoti užrašus, ieškoti informacijos knygose, pokalbiuose, atvedė prie to, kad jaunystėje suaudrinusios egodokumentikos problemos tapo pirmuoju ir labai svarbiu šio tritomio išeities tašku, iš kurio išsirutuliojo jame gvildenamas platus ir sudėtingas čiurlionistikos problemų laukas.
– Kokius išskirtumėte ryškiausius impulsus, apsprendusius čiurlionistikos tyrimo pagrindines kryptis, medžiagos pasirinkimo ir dėstymo struktūras?
– Tai sudėtingas klausimas. Manau, kad svarbiausiu šio veikalo atsiradimo postūmio tašku tapo mūsų pokalbyje minėtos ir šiandien ypatingą aktualumą čiurlionistikoje įgaunančios egodokumentikos problemos. Esu nepaprastai dėkingas mokytojams prof. V. Asmusui ir akad. N. Konradui, kurie mokė, kaip svarbu moksliniame darbe viską kruopščiai dokumentuoti. Nuo bendravimo su V. Čiurlionyte-Karužiene pradžios 1969 m. stengiausi ne tik skaitomus tekstus konspektuoti, tačiau ir daryti išrašus kortelėse dialogų, liudijimų pastebėjimų, kurių per tuos dešimtmečius bendraujant su Čiurlionių šeimos nariais, Čiurlionio muziejaus darbuotojais, įvairiais čiurlionistais susikaupė tūkstančiai išrašų kortelių, kurių turinio lyginamoji analizė kartais pateikdavo stulbinamų atradimų, kuriuos dėl sukauptos informacijos prieštaringumo tekdavo nuolatos tikrinti.
Slenkant dešimtmečiams tolydžio manyje stiprėjo įsitikinimas, kad V. Čiurlionytės-Karužienės sudarytoje knygoje „M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai“ nuožmių stalinistinės ir postalininės ideologijų viešpatavimo metų represijos turėjo įtakos ne tik jos Čiurlionio laiškų atrinkimui publikacijai, tačiau ir jų galimam „valymui“ nuo bet kokios, tuomet jos brolio kūrybos sklaidai pavojingos, informacijos. Tai rodo properšos tarp leidinyje paskelbtų laiškų svarbiais jo intelektualinės evoliucijos tarpsniais, pavyzdžiui, tarp studijų Leipcigo konservatorijoje ir Varšuvos dailės mokykloje, kur patalpinti tik keli glausti broliui Povilui adresuoti atvirukų tekstai.
Gilinantis į minėtoje knygoje pateiktų Čiurlionio laiškų turinį, skverbiantis į jį supusią kultūrinę, estetinę, meninę aplinką, tame laikmetyje viešpatavusias idėjas ir iškylant į dienos šviesą vis naujiems, anksčiau nežinomiems, faktams, liudijimams, stiprėjo nuojauta, kad atskirų Čiurlionio laiškų ir kitų svarbių tekstų, jau nekalbant apie miglotas dienoraščių, Kaune rašytų kūrybos interpretacijų dingimo istorijas, iš tikrųjų trūksta.
Šių klausimų svarstymas, daugybės mįslių aiškinimasis mane, jauną studentą, labai sudomino. Šis domėjimasis lydi lig šiol. Pirmiausia, nustebino labai keistas dalykas, kad, pavyzdžiui, iki 1906 m. Čiurlionio laiškuose aptinkama gausybė aliuzijų į įvairius jį žavėjusius menininkus, jų kūrinius, kas jį tuo metu mene domina, jaudina. Bet nuo 1907 m., kai sukuriami genialiausi jo kūriniai, galima sakyti, kad neminimos jo novatoriškiems ieškojimams reikšmingos pavardės. Man iš karto kilo įtarimas, kad tai yra jo sesers Valerijos, kuri ruošė tuos šaltinius publikuoti, įsikišimo ir redakcijos rezultatas. Ši mintis mane kamavo daug dešimtmečių. Nuolatos įvairiuose šaltiniuose, archyvuose, liudijimuose ieškojau to spėjimo įrodymų. Jie tapo svarbiausia mano daugiamečių tyrinėjimų varomąja jėga. Knygoje pateikiama daugiau tokių atvejų, kurie patvirtina šią hipotezę.
Kita vertus, paskelbtuose V. Čiurlionytės-Karužienės laiškuose akivaizdžiai stinga ne tik juose privalėjusių būti pavardžių bet ir konceptualių apmąstymų apie formos, spalvos problemas, modernistinių požiūrių, ypač susijusių su jo konstruktyviu meniniu mąstymu ir novacijomis meninės formos srityje. Kartais išnirdavo netikėtos su svarbiais mūsų kultūros ir meno atstovais susijusios primirštos istorijos, vos ne konspiracinės ar sąmokslo teorijos, apimančios kruopščiai giminės užslaptintas temas. Tai skatino ilgam pasinerti į skirtingas mokslinio pažinimo sritis, archyvus, nuolatos tikrinti amžininkų liudijimus, tai, ką savo užrašuose dešimtmečius vedžiau. Tai yra milžiniškos apimties juodas darbas. Nežinau, ar dabar ryžčiausi tokiems darbams... Tritomyje rasite įžvalgų, motyvų, kurie niekada išsamiau nebuvo aptarinėjami čiurlionistikoje. Pirmame tome specialiai užšifravau keletą svarbių čiurlionistikos rebusų, norėdamas pažvelgti į kolegų ir skaitytojų reakciją.
– Kaip jūs vertinate dabartinės lietuviškos čiurlionistikos raidos procesus artėjant 150 metų M. K. Čiurlionio jubiliejui?
– Nepaprastai daug čiurlionistikoje padarė mūsų vyresnioji tyrėjų karta – ypač V. Landsbergis, tačiau ir G. Vaitkūnas, A. Savickas. J. Umbrasas, J. Bruveris bei kiti. Jie sunkiomis sąlygomis kovojo už Čiurlionio kūrybinio palikimo išsaugojimą, sklaidą pasaulyje ir paklojo Lietuvoje mokslinės Čiurlionio kūrybos analizės pamatus. Tačiau mane visuomet erzino mintis, kad viskas apie Čiurlionį yra parašyta. Kuo toliau aš gilinausi, kuo daugiau rašiau, tuo daugiau mačiau, kad gausybė labai svarbių teritorijų iki šiol yra baltos vietos. Dabartinės metacivilizacinės kultūros raidos sąlygomis, kai Lietuvai atsivėrė pasaulis ir Čiurlionio kūryba sušvito visai kitomis spalvomis, formomis, atsiranda radikalus pervertinimas daugelio čiurlionistikoje įsigalėjusių nuostatų.
Labai džiaugiuosi, kad jaunoji karta tas teritorijas nagrinėja. Pavyzdžiui, Yumiko Nunikawos, Juliaus Vaitkevičiaus, Žilvino Svigario, Sun Min, Zhang Bin dėka orientalistinėje problematikoje ryškėja svarbios slinktys, kai vyksta diskusijos, sujungiančios įvairių Rytų ir Vakarų pasaulio kraštų mokslininkus. Labai vertingus darbus paskelbė Radoslawas Okulich-Kazarynas, Gražina Daunoravičienė, Rasa Andriušytė-Žukienė, Salomėja Jastrumskytė, Nida Gaidauskienė. Rima Pavilionienė ir kiti. Džiugina Ž. Svigario pastangomis atgaivintos nepaprastai svarbios tarptautinės Čiurlionio kūrybai skirtos tikrai aukšto lygio konferencijos ir jo vadovaujamos „Čiurlionio kūrybos tyrinėjimų“ serijos atsiradimas. Šių serijų jau išėjo keturi tomai ir rengimo spaudai procese dar tiek yra. Tikrai bus su kuo pasitikti artėjantį 150 gimimo metų jubiliejų.
– Dažnai pokalbiuose pabrėžiate žmogiškųjų vertybių išsaugojimą. Išryškinate kuklumą kaip stiprybės reikšmę. Nevengiate pabrėžti, kad intensyvus darbas neatsiejamas nuo asmenybės deformacijos. Kokiomis savybėmis pasižymėjo M. K. Čiurlionis?
– Čiurlionis reikšmingai reiškiasi ne tik muzikoje, ne tik vaizduojamojoje dailėje, bet ir literatūroje. Estetikos katedroje Rusijoje kolegos apstulbo perskaitę jo tekstus, sakydavo, kad Čiurlionio mintys tokios pat nušlifuotos. Integruojantis į tautinę lietuvišką dirvą tai buvo labai didelė problema, nes tautiškumas Lietuvai buvo susijęs, visų pirma, su kalba. Tokie procesai vyko visose srityse, įskaitant muziką. Jis labai anksti pradėjo kurti serijinę, struktūruotą muziką ir apie tai puikiai aprašė V. V. Landsbergis, G. Daunoravičienė, taip pat skirtingi pasaulio teoretikai nevengė įrodyti, kad Čiurlionis buvo inovatorius, genijus, kaip Albanas Bergas, Arnoldas Šionbergas ir kiti.
Be jokios abejonės, pati genialiausia tapybos tradicija yra didžioji kinų peizažinės tapybos tradicija. Čiurlionis buvo pirmas Vakarų civilizacijos erdvėje, greta Paulo Klee, kuris tai suvokė. Daugelis nuėjo daug paviršutiniškesnės braviūros keliu, nes ji buvo paprastesnė, labiau prieinama, o pasaulinės kultūros genijus, ir ypač kinų, slypėjo būtent peizažinėje tapyboje. Ir šioje srityje Čiurlionis buvo novatorius, bet jeigu pažvelgsime į moderniosios dailės raidos procesą, kas itin svarbu mano kitame knygos tome, tai pamatysime, kad jis anksčiau nei visi modernistinio meno lyderiai: V. Kandinskis, P. Klee, K. Malevičius, P. Mondrianas, praktiškai atskleidė abstrakčios tapybos, poetinio realizmo galimybes, o su vėlyvaisiais kūriniais jis įžengė kaip metafizinės tapybos pradininkas.
Labai dažnai per daug sureikšminama ir hipertrofuotai pateikiama psichinės patologijos problema. Vis dėlto, jeigu rimtai kalbėti, tai yra kaina už genialumą. Netgi galima labai rimtai ir motyvuojant parodyti, kad mažiausiai 85 proc. didžiausių pasaulyje genijų, į ką jūs bebakstelėsite, turėjo vienokius ar kitokius psichikos nukrypimus. Ir tai visiškai suprantama. Kodėl? Todėl, kad beprotiškas fanatiškas darbas tai pagimdo. Suprantate, beprotiškas darbas neišvengiamai veda prie asmenybės deformacijos. Tai, kas svarbu paprastam miesčioniui, yra visiškai nusispjauti genijui, nes jis skuba realizuoti. Čiurlionis yra tarp jų. Jis vos per 35 metų gyvenimo tarpsnį sugebėjo padaryti tiek, kas sunkiai sutelpa į adekvatumo ribas.
Kai matai kontekstą, netgi mąstytojus, apie kuriuos rašai, jų akis, kurios žvelgia į tave, tai labai daug pasako apie žmogų. Suprantate, visi gyvenimo pėdsakai, intencijos, mintys, dvasinė evoliucija, degradacija, tobulėjimas, šviesėjimas – visa tai atsispindi žmogaus akyse. Šie dalykai man nepaprastai svarbūs.
