Vienas pagrindinių Norvegijos miesto Budės, šiemet tapusio Europos kultūros sostine, akcentų – dėmesys vietos čiabuviams samiams. Per metus truksiančią programą samiai savo kultūrą pristatys koncertuose, kino filmuose, teatro spektakliuose.
Europos kultūros sostinė Budė įsikūrusi Norvegijos Arktyje – Nordlando apskrityje. Tai yra samių žemė. Skaičiuojama, kad Arktyje gyvena iki 100 tūkst. samių, iš kurių 60 tūkst. – Norvegijoje. Samių santykiai su norvegų tauta kupini praeities skaudulių – nepamiršta priverstinė asimiliacija, žemių kolonizacija. Vis dėlto, samiai prisijungė prie Europos kultūros sostinės renginių, bet ir čia nevengė politinių pareiškimų. Programos direktorius sako, kad norvegams ir samiams būtina suprasti bendrą istoriją.
„Arkties kultūra, mano manymu, sietina su samių kultūra, su jūros pakrantėse gyvenančių žmonių kultūra. Tai ir žvejyba, ir žuvininkystė, kaip pramonės šaka. Arkties kultūra – tai glaudus ryšys tarp gamtos ir kultūros. Pažiūrėkime, kaip apibūdinsime „Arkties kultūrą“ metų pabaigoje“, – sako „Budė 2024“ programos direktorius Henrikas Sandas Dagfinrudas.
Samių tautinis atgimimas prasidėjo 20 amžiaus viduryje ir tęsiasi iki šiol. Visus metus Budėje bus pristatoma jų kultūra – šiaurės elnių auginimo ir rankdarbių tradicijos, muzika. Stilizuotoje samių palapinėje – 360 laipsnių ekrane jau dabar rodoma samių filmų programa „Arran“, prieš dvejus metus pristatyta Venecijos kino festivalyje.
Budėje – dėmesys ir samių teatrui
Trilogija „Išduoti vėjo“ pasakoja skirtingas istorijas, viena jų – apie samių jaunuolį, sprunkantį iš mokyklos internato ir susitinkantį su nuo Antrojo pasaulinio karo bėgančia mergina. Kūrinio idėjos autorė Cecilia Persson sako – tai jos šeimos istorija.
„Pasitelkiau šeimos istoriją, bet karo tema, rodos, tikslingai perteikia šią dieną. Paralelių atrasti nesunku. Tačiau mane labiau domina, ar prisimename karą? Kaip prisimename? Ir ką tai reiškia pasauliui? Ar atsiminimai apie karą, jau sudėjus ginklus, įsilieja į mūsų ekosistemą? Pasiekia mus visus?“ – retoriškai klausia autorė.
Samių teatras – institucija, kurianti pjeses su samių tradicijai būdingu pasakojimu ir viena seniausių dainavimo tradicijų – joiku. Šiame spektaklyje ją atlieka garsiausia samių atlikėja Mari Boine.
Aktorės Ebbos Joks jaunystės dienos buvo kupinos tėvų kalbų apie karą, todėl nuo karo bėgančios moters vaidmuo jai artimas, bet dar svarbesnė samių tema.
„Šiame pasakojime man labai svarbus samių aspektas. Scenarijaus autorės Cecilios tėvas – elnių medžiotojas. Jis sutinka nuostabią moterį ir jie išmoksta gyventi kartu. Ji susipažįsta su nauja kultūra, išmoksta kalbą, susilaukia vaiko. Pasaulį išvydęs palikuonis pratęsia samių kartą, tradicijas, jam perteikiamos žinios, jausmai ir pasididžiavimas tuo, kas esame“, – pasakoja E. Joks.
Spektaklis vaidinamas trimis kalbomis – anglų, norvegų ir pietų samių. Aktorius Berntas Bjornas sako, Norvegijos valdžia taikė asimiliavimo politiką, tad tėvai samių kalbos jo neišmokė. Ja jis kalba tik teatro scenoje, kur, pasitelkęs gimtosios kalbos praradimo jausmą, perteikia skaudžias pjesės akimirkas.
„Pietų samių kalba susiduria su išlikimo pavojumi. Būti scenoje, kalbėti šia kalba – jau tam tikras politinis veiksmas, o tai darome, kad būtų lavinama jaunoji karta. Mes, vyresnieji, jiems dar galime papasakoti, kas mes, ir iš kur kilusios mūsų šaknys“, – tikina B. Bjornas.
Vienas samių teatro tikslų – išsaugoti samišką tapatybę. Nors spektaklis pasakoja apie karo paliktas žaizdas, jis samiams kalba apie skaudulius ir jų, kaip mažumos, engimą.
„Mes esame mažuma, o būti mažuma – visada politinis veiksmas. Vien tik atsibusti ryte yra politinis pareiškimas, nes priklausai mažumai. Tu visada reprezentuoji savo žmones“, – pabrėžia E. Joks.
Budei tapus Europos kultūros sostine, organizatoriai žada, kad su samių kultūra bus supažindinama įvairiuose renginiuose visus metus, o samiai sako: tai puiki proga bendrai kalbai rasti.
* Šis tekstas buvo redaguotas. Jame pataisyta antraštė.
