Apie 150 kilometrų nuo Ženevos oro uosto, gilyn į prancūziškas Alpes, jau 15-ąjį kartą vyko „Les Arcs“ kino festivalis. Šiais metais konkursinėje programoje pagrindinį prizą laimėjo ir lietuvės Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“. Pats festivalis vyksta kalnuose – tiesiogine šių žodžių prasme. Kylant aukštyn serpentinais įsikūrusios kelios kino salės, o vietiniai slėnio gyventojai filmus lanko kino teatruose Bur Sen Moriso miestelyje. Festivalio istorija prasidėjo, kai du seni pažįstami netikėtai susitiko traukinyje.
Guillaume`as Calopas – festivalio vadovas, kurio galvoje ir gimė mintis organizuoti kino festivalį atokiame Prancūzijos miestelyje.
Kino festivalis išsidėstęs keliose slidinėjimo kurorto vietose – kino gerbėjai ir industrijos renginiuose dalyvaujantys kino kūrėjai migruoja tarp šių mažų gyvenviečių ne tik tam, kad pamatytų filmus, bet ir surastų partnerius. Kiekvienais metais festivalis sutelkia dėmesį ir į vieną moterį kino kūrėją, ja šiais metais tapo italė Alice Rohrwacher.
Kino industrijos renginiuose šiais metais būta ir nemažai lietuviškų akcentų – kino gamybos darbų vystymo renginyje dalyvavo režisierė Saulė Bliuvaitė su filmu „Akiplėša“, o štai Rinaldas Tamoševičius jaunųjų talentų programoje dirbo su kompozitoriais, vystydamas būsimo ilgametražio filmo garso takelį. Jauniesiems kūrėjams tokie renginiai atveria daugiau galimybių ne tik būti pastebėtiems žiūrovų bei kino industrijos profesionalų, bet ir išmokti naujų dalykų.
Kalbėjomės su festivalio vadovu ir vienu iš įkūrėjų G. Calopu apie „Les Arcs“ auditoriją, festivaliui rūpinčias temas, ateities planus ir tai, kaip gimė idėja organizuoti festivalį Prancūzijos Alpėse.
– Papasakokite, kaip kilo idėja rengti kino festivalį tokioje įdomioje vietoje – Prancūzijos Alpėse?
– Paprasta – gimiau ir užaugau čia. Mano pirmasis darbas buvo Tarptautiniame „Annecy“ animacinių filmų festivalyje Prancūzijoje. Dievinau šį darbą: mane žavėjo energija, filmų peržiūros, susitikimai su žmonėmis. Manau, kad tuo metu jau mintyse turėjau šią idėją. Didžiavausi, kad esu kilęs iš šios vietos. Šis slidinėjimo kurorto kampelis – „Arcs 1950“ (skaičiai nurodo į vietos pakilimą virš jūros lygio – LRT.lt) – buvo pastatytas 2003 metais. Pamačiau ir susižavėjau, mano mintis organizuoti kino festivalį aplink savo gimtąjį kraštą ėmė kristalizuotis.
Jau prieš tai kalbėjausi su draugais apie šią idėją, bet turbūt pats ryškiausias atsiminimas iš tų laikų – traukinyje sutikau savo seną pažįstamą Pierre`ą Emmanuelį Fleurantiną. Mano ir jo tėvai buvo geri draugai. Jis septyneriais metais jaunesnis už mane, tad nebuvome tokie artimi, bet vienas kitą pažinojome. Prieš netikėtą susitikimą traukinyje buvome nesimatę gal 15 metų. Besikalbėdami supratome, kad abu dirbame kino industrijoje. Prasitariau, kad norėčiau organizuoti festivalį „Les Arcs“. Jis man pritarė.
Sujungėme jėgas, susitikinėjome kavinėse ir dalijomės idėjomis, kaip festivalis galėtų atrodyti. Susitikome su meru, su slidinėjimo kurorto vadovu ir pristatėme jiems savo planą. Jie taip pat manė, kad organizuoti kino festivalį čia – puiki idėja.
Žinote, į šią vietą sunkoka atvykti, bet kadangi čia įsikūręs slidinėjimo kurortas – jame pilna visko, ko mums galėtų prireikti. Galima apgyvendinti žmones, juos gražiai priimti, pavalgydinti, rodyti filmus. Slidinėjimo kurortui taip pat reikia reklamos, matomumo, o kino festivalis, pritraukiantis įvairius žymius Europos kino vardus, tą gali padaryti. Didelę dalį finansavimo ir gauname iš kurorto.
Festivalis, atvežantis kultūrą į slidinėjimo kurortą ar nuo didžiųjų miestų nutolusią vietą, anokia naujiena. Tas puikiai pavyksta ir „Sundance“ kino festivaliui JAV. Kodėl gi ne „Les Arcs“? Voilà!
Taip pat skaitykite
– Minėjote, kad ši vieta kalnuose, kurioje susitikome, „Arc 1950“, buvo pastatyta 2003 metais. Kaip atrodė pirmieji festivaliai?
– Iš pat pradžių galvojome visus kino profesionalus ir svečius priimti čia. Bet norėjome, kad kino teatrai veiktų visose vietose, kurios yra aplink šią vietovę. 2009 m., kai pradėjome organizuoti festivalį, du kino teatrai veikė kiek aukštėliau, „Arc 2000“, ir po du kino teatrus kiek žemiau – „Arc 1800“ ir „Arc 1600“.
Liūdna, kad tie kino teatrai užsidarė ir turime didžiulį kino festivalį vietoje, kurioje nėra kino teatrų. Bet sugalvojome, kad filmus galima rodyti ir kitose, nebūtinai tik kinui pritaikytose erdvėse. Šiame kurorte yra infrastruktūra, kuri mus aptarnauja – teatrai, didelės erdvės, kuriose žmonės gali žiūrėti kiną. Erdves pritaikome sau ir savo poreikiams.
– O kas yra jūsų festivalio žiūrovai? Filmus rodote ir kalno papėdėje, slėnyje, Bur Sen Moriso miestelyje, kuriame tėra apie 10 tūkst. gyventojų. Ar jūsų žiūrovai – vietiniai žmonės? Ar atvažiuoja ir daugiau žmonių iš apylinkių?
– Iš išorės daug žmonių neatvažiuoja. Festivalį tikrai mėgsta vietiniai slėnio gyventojai. Jie labai džiaugiasi, kai festivalio komanda atvyksta. Atrodo, kad turime gana mažą potencialą. Bur Sen Morisas – mažas miestelis, apsuptas kalnų. Šalia nėra jokio didelio miesto. Aplink, kaip ir minėjote, gyvena apie 10 tūkst. žmonių, bet džiaugiamės, kad festivalio seansai buvo parodyti maždaug 21 tūkst. žmonių.
Kita mūsų auditorijos dalis – žmonės, turintys namelius ar butus apylinkėse „Les Arcs“. Dažniausiai tai senyvo amžiaus žmonės, kurie nusipirko čia butus 8-ajame 20 a. dešimtmetyje. Dabar jie jau yra pensinio amžiaus, tad turi tikrai pakankamai laiko lankytis kino seansuose. Festivalis organizuojamas kaip slidinėjimo sezono atidarymo dalis.
Trečdalis mūsų lankytojų – jauni žmonės, t. y. vidurinių mokyklų mokiniai, kurie atvyksta į dieninius seansus, susitinka su kūrėjais. Dėl šios priežasties daugelis seansų, kuriuose dalyvauja kūrėjai, vyksta jiems lengviau pasiekiamose vietose, t. y. ne kalno viršūnėje, o papėdėje, slėnyje.
– Viena svarbiausių festivalio dalių – industrijos renginiai. Kokius renginius organizuojate šioje srityje?
– Turime du pagrindinius industrijos renginius. Pirmasis – „Industrijos kaimas“ (angl. Industry Village). O jame – trys kryptys: koprodukcijos erdvė, vystomų kino gamybos projektų renginiai (angl. work-in-progress) ir talentų programa jauniesiems kino kūrėjams.
Koprodukcijos erdvėje pasirenkame 15 įvairių kino projektų, o jų kūrėjai akis į akį susitinka su tais, kurie galėtų prisidėti finansiškai prie projektų gamybos. Vystomų kino gamybos projektų renginyje taip pat pasirenkame filmus, kurie jau yra nufilmuoti, tačiau dar neturi pardavimų užsienyje agento, tad kviečiame pardavimų agentus į filmų ištraukų peržiūras. Kai kada šie projektai taip pat gauna ir papildomą finansavimą, kad filmas būtų baigtas.
Talentų programa jauniesiems kino kūrėjams susitelkia į tuos, kurie jau yra nufilmavę trumpo metro filmus, bet jiems, galvojame, reikia šiek tiek pagalbos kuriant savo pirmąjį ilgo metro filmą. Bandome padėti jiems savo projektus pristatyti (angl. pitch), mokome, kaip paruošti juos rinkai, bandome padėti atsakyti į klausimus, ko ieško kino rinka ir kaip jie gali joje būti su savo kūriniais. Mūsų industrijos renginiai – vieni didžiausių Europoje.
Antrojoje festivalio dalyje dalyvauja kino platintojai ir kino rodytojai, t. y. atstovai iš įvairių kino teatrų, kurie ieško naujų, įdomių režisierių ir jų kūrinių. Šiam kino industrijos sektoriui rengiame ir įvairias dirbtuves apie inovacijas, kaip pritraukti daugiau žmonių į kino teatrus.
– Kaip festivalis keitėsi per 15 jo gyvavimo metų? Kokius dabar matote skirtumus tarp pirmojo ir dabartinio festivalio?
– Daug nepasikeitė. Struktūra panaši. Organizuojame du pagrindinius profesionalams skirtus renginius. Rodome panašų kiekį filmų kaip ir pirmaisiais metais. Kaip ir minėjau, keletas kino teatrų užsidarė, bet filmams rodyti radome kitas erdves.
Matyt, pasikeitė žiūrovų ir įvairių papildomų veiklų festivalyje skaičius. Dirbame su įvairiais visuomenei svarbiais klausimais: lygybe (festivalio metu lankytojams buvo pasiūlyta ir programėlė, kuria kiekvienas iš dalyvių galėjo pranešti apie seksualinio priekabiavimo atvejus festivalio erdvėje – LRT.lt), įvairove, ekologija. Per tuos metus išvystėme šią kryptį.
– Norėtųsi šiek tiek pakalbėti ir apie jums rūpimas temas. Šių metų festivalyje, bendradarbiaudami su psichologais, organizavote ir dirbtuves kino kūrėjams, kuriose aptarėte priklausomybių nuo įvairių substancijų problemą šioje industrijoje. Dirbtuvėse buvo daug kalbama apie psichikos sveikatą, industrijos dalyviai iš įvairių šalių dalijosi savo patirtimis. Mane tikrai nustebino, kad psichinės sveikatos, persidirbimo, psichologinės pagalbos klausimas, anot kolegų iš Italijos, nėra keliamas jų šalyje. Kodėl nusprendėte imtis ir šios temos?
– Organizuojame programą „Išjudinant kalnus“ (pranc. Déplacer des montagnes), kurioje kalbame apie tai, kad visuomenei metas pradėti keistis. Turbūt daugelis su tuo sutiktų. Supratome, kad ir mums kyla panašūs iššūkiai: nuo nuolatinio pervargimo, depresijos iki priklausomybės nuo įvairių substancijų problemų.
Kaip priežastį sau įsivardijome tai, kad pasaulis tiesiog juda per greitai. Norime atvirai kalbėtis su kitais industrijos žmonėmis apie šias problemas, ištrinti įvairius tabu, kuriuos vis dar turime.
– Jūsų pasirinkta vieta taip pat siūlo šiek tiek sulėtėti, t. y. džiaugtis aplinka ir filmais. Ar galvojote apie šį „kalnų efektą“, kai kūrėte festivalį?
– Pats nesustoju, nes reikia padaryti daug darbų tam, kad festivalis įvyktų (juokiasi). Mums norisi, kad ši vieta būtų svetinga ir šilta tiems, kurie čia atvyksta. Nenorime, kad žmonės nuolat stresuotų. Pernelyg rimtai savęs nepriimame (festivalio atidarymo ceremonija nebuvo nė kiek panaši į klasikines atidarymo ceremonijas – tiek žiūrovai, tiek rengėjai perdėm nesipuošė, atidaryme nebuvo oficialių kalbų, o tik trumpi pristatymai, pačių organizatorių parengti „muzikiniai numeriai“ – LRT.lt). Manau, kad žmonėms kur kas mieliau bendrauti vieniems su kitais, jei jie atsipalaidavę, jei iš jų pernelyg daug nereikalaujame.
Rodome apie 100 filmų. 70 iš jų – ilgo metro. Tai tikrai didelis kiekis. Kartu su festivalio meno vadovu Frédéricu Boyeriu atrenku filmus, nes tiesiog noriu juos žiūrėti. Kokia gali būti kita priežastis steigti kino festivalį? Man patinka ir „vadybinti“, bet dievinu kino peržiūras.
– Kadangi jau pats užsiminėte apie tai, kad be galo mėgstate žiūrėti filmus, turiu paklausti, kokie filmai jus žavi? Ką laikote geru filmu sau?
– Sunkus klausimas. Iki galo nežinau atsakymo.
Jeigu klausiate, kaip atrenkame filmus, tai norime savo programoje matyti platų spektrą. Programoje yra ir lengvo pobūdžio filmų, komedijų, bet gausu ir autorinio kino.
Būsiu atviras, norime, kad mūsų publika būtų patenkinta. Juk esame slidinėjimo kurorte, o ne didžiuliame mieste. Turime būti kuo atviresni, nes sąlygos kitokios nei didžiulio miesto, kuriame tikrai atsiras daugiau žmonių, besidominčių tik autoriniu kinu. Bet lygiai taip pat norime atverti kitokį kiną ir tiems, kurie galbūt žiūrėtų tik tą paprastesnį. Šiandien kaip tik kalbėjausi su žmogumi, kuris man prasitarė, kad rodome tokius filmus, kurių niekur kitur nepamatysite. Norime ir padėti filmams, kurie galbūt dar nesulaukė tinkamo dėmesio. Jei organizuoji festivalį ir rodai tik tuos filmus, kuriems tavęs net nereikia, tai kokia prasmė?
O grįžtant prie to platesnio klausimo apie mano skonį: svarbi filmo kokybė, profesionalumas, režisieriaus talentas, vizija.
– Kokie jūsų planai kitiems metams? Kai festivaliui sukanka 15 metų, galima būtų galvoti apie tai kaip didelį, kertinį įvykį istorijoje, tad galbūt planuojate kokius nors pokyčius?
– Galiu tvirtai pasakyti, jog šie metai yra laikas, kai pagaliau jaučiu, kad festivalis ir turi taip atrodyti, pagaliau pasiekėme tai, ko norėjome. Jeigu festivalis padidėtų, jis jau būtų per didelis. Nenorime, kad ir sumažėtų (šypsosi).
