Žiemai įpusėjant siūlome pasidžiaugti įdomiausiais kultūriniais renginiais sausį. Tarp jų – kino festivaliai, filmai kino teatruose, LRT EPIKOJE ir parodos didžiausiose Lietuvos galerijose.
Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Sausio 17–23 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir platformoje „ŽMONĖS Cinema“.
Festivalį organizuojanti lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ užsiima trumpametražio kino kaip žanro sklaidos ir gilesnio supratimo misija. Festivalis – vainikuoja šios organizacijos darbą, o jos veikloje: „Short Critics“ jaunųjų kino kritikų ugdymo programa, mentorystės programa, skirta moterims kine, trumpametražių filmų naktys ir kitos veiklos.
Kartais trumpametražis kinas laikomas „pradedančiųjų“ dirva, tačiau ir daug patirties turintys kino režisieriai vis grįžta prie tokio raiškos būdo, o kai kurie (ypač Estijos animatoriai) trumpo metro apskritai nepalieka.
Trumpametražis kinas savotiškai atliepia ir mūsų gyvenamąjį laikmetį: susitelkti maždaug 15 minučių kur kas lengviau nei 3 valandoms kino salėje. Sudėti emociškai ir intelektualiai paveikią istoriją į gerokai trumpesnį laiką – meistrystės iš kino kūrėjų reikalaujantis darbas. Galima būtų lyginti romano rašymą su esė, o jei trumpas filmas iš tiesų trumpas, matyt, galėtume lyginti ir su japonišku haiku.
Šių metų festivalyje galima bus pamatyti ne tik daugybę filmų iš įvairių pasaulio kraštų (organizatoriai suskaičiavo bent 30 šalių), bet ir dvi įdomias lietuviško kino programas.
Šiose programose – animatorės, „Sidabrinės gervės“ laureatės Skirmantos Jakaitės puikiai Palm Springso trumpųjų filmų festivalyje įvertintas „Daug geresnis“, netikėtas režisieriaus Rimanto Oičenkos „Reisas“, pasakojantis apie jūreivystę sovietmečiu, Rinaldo Tomaševičiaus „-15“, nagrinėjantis sudėtingas grįžimo iš įkalinimo įstaigos problemas. R. Tomaševičius semiasi įkvėpimo iš savo gyvenimo patirčių, neslepia, kad gana ilgą laiką buvo priklausomas nuo narkotikų, todėl jo kinas atrodo dar stipresnis nei tų, kurie šias temas apsvarsto tik vaizduotės vedami. Akį traukia ir eksperimentinis Austės Urbanavičiūtės „Dear Dad“, kuriame suaugę žmonės žvelgia į savo vaikystės vaizdajuosčių įrašus, apmąsto praėjusį laiką ir tai, kaip jis veikia juos šiandien.
Festivalis – puiki proga ne tik susipažinti su jaunais lietuvių kino kūrėjais, bet ir atrasti trumpametražį kiną apskritai.
Taip pat skaitykite
Daugiau apie festivalį ir jo programas galite skaityti čia.
„Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Parodos kuratoriai: Giedrė Jankevičiūtė, Andrzejus Szczerskis. Paroda veiks iki vasario 2-osios.
Anot parodos kuratorės, nacionalinės premijos laureatės, menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, parodos paantraštėje galima rasti laikotarpį, į kurį susitelkia paroda. Jo pabaiga – 1948 m., kai baigiasi lenkų egzodas iš Vilniaus.
„Vilnius radikaliai keičiasi. Aišku, kad nuo 1939 m. rudens į Vilnių atėjus lietuviams daug kas pasikeičia, bet esminiai pokyčiai jau susiję su Holokaustu ir pokariu, kai Vilniaus gyventojų bendruomenė pasikeičia visais požiūriais: demografiniu, tautiniu (nacionaliniu), kultūriniu. Kultūrą pradeda kurti kiti žmonės, nei kūrė 1920-aisiais metais“, – laidoje „Pas Nemirą“ prieš atidarant parodą pasakojo menotyrininkė G. Jankevičiūtė.
Paroda susitelkia į laikotarpį, apie kurį Lietuvoje nebuvo tiek daug žinoma, kuris sostinei suteikė veidą, bet po karo pervartų buvo pamirštas ir aktyviai nenagrinėtas.
Paroda pasakoja apie daugiatautį Vilnių ir pagrindinių trijų čia gyvenusių tautų (lenkų, lietuvių ir žydų) bandymą apmąstyti save ir savo santykį su šiuo miestu.
„Visoms šioms didžiosioms bendruomenėms, tiesa, lietuvių bendruomenė nebuvo gausi, Vilnius turėjo ypatingą prasmę ir reikšmę. Kiekviena iš šių bendruomenių jautėsi turinti teisę į šį miestą“, – pasakojo G. Jankevičiūtė.
Parodoje gausu ne tik Vilniaus peizažų, kuriuose apdainuojamas Vilniaus grožis, bet ir, pavyzdžiui, aptariama kova dėl simbolinių vietų.
„Katedra, Aušros vartai, Vilniaus universitetas buvo šių susidūrimų centrai“, – pasakojo menotyrininkė.
Vienas įdomiausių G. Jankevičiūtės kuratorinės praktikos aspektų – ji dažniausiai nesirenka įmantrios koncepcijos, kurią vėliau bando iliustruoti pasirinktais meno kūriniais. Menotyrininkės darbo pobūdis – laikotarpis arba paprasta, daugeliui suvokiama idėja. Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, vis dar veikia puiki paroda „Žalia“, kuruota kartu su muziejaus direktore Daina Kamarauskiene. Šios atspirties taškas paprastas: spalva ir tolesnė jos paieška lietuviškuose meno kūriniuose, kalboje, mąstysenoje. Panaši strategija pasirinkta ir parodoje „Vilnius, Wilno, Vilne“ nesistengiant išrasti kokio nors naujo požiūrio kampo, o bandant padėti lankytojui suvokti kultūrinį kontekstą to meto Vilniuje, kuris, kaip ir minėta, iki šiol Lietuvoje nebuvo atidžiai nagrinėtas.
„Norime pabrėžti Vilniaus dailininkų bendruomenės svarbą, parodyti, kokia ji buvo sudėtinga ir dinamiška, suformuota įvairių kūrėjų, gyvenusių tame pačiame mieste, nors vadinusių jį skirtingais vardais“, – įžanginiame katalogo tekste teigia parodos kuratoriai G. Jankevičiūtė ir A. Szczerskis.
Šią parodą inicijavo ir bendromis jėgomis parengė Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Krokuvos nacionalinis dailės muziejus. Gegužės mėnesį paroda buvo eksponuojama Krokuvoje. Beje, šią parodą gyrė ir Lietuvoje neseniai viešėjusi Prancūzų instituto vadovė Eva Nguyen Binh.
„Esu sužavėta ne tik muziejų kolekcijų, kurias pamačiau, bet ir ekspozicijų kokybės ir pasakojamų istorijų sudėtingumo“, – LRT.lt sakė E. Nguyen Binh.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki vasario 2-osios, verta nepamiršti, kad kiekvienas paskutinis mėnesio sekmadienis (šiuo atveju – sausio 28 diena) – puikus metas nemokamai apsilankyti parodose.
Taip pat skaitykite
Spektaklis „Laukys“ (režisierė Olga Lapina, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius) Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre sausio 13 d., 18 val.
Vienas ryškiausių praėjusio sezono spektaklių – Olgos Lapinos režisuotas „Laukys“ (dramaturgas – Mindaugas Nastaravičius). Spektaklyje vaidinantis aktorių ansamblis (su legendiniu Albinu Kėleriu priešakyje) laimėjo „Auksinį scenos kryžių“. Dramaturgas, rašytojas M. Nastaravičius pjesę rašė spektaklio kūrybinio proceso metu.
Matyt, neatskleisiu siužeto detalių pasakydama, kad scenoje nematome aktorių veidų, o veido išraiškų paslėpimas teatre – jau papildomas iššūkis sukurti emociją ir įtaigą. Šito siekiama aktorių kūno plastika, choreografija, garsu (muzika, balso įrašais), šviesa ir vaizdo projekcijomis. Šviesos ir tamsos dinamika spektaklyje ypač svarbi.
„Spektaklio metu ne šviesa seka aktorių, bet aktoriai keliauja paskui ją. Ji diktuoja nuotaiką, keičia vaizdinių formas, jas išryškina, paslepia, figūras priverčia judėti arba sustingti“, – po premjeros „Menų faktūroje“ rašė teatro kritikė Dovilė Jadzevičiūtė.
Pasak spektaklio kūrėjų, pirmuoju istorijos šaltiniu tapo prekybos centre perskaitytas skelbimas. Jame buvo surašyti keliasdešimties žmonių vardai, pavardės, jų gimimo ir mirties datos. Šalia – kvietimas atsiliepti artimuosius, kurie galėtų atsiimti urną ir ją palaidoti.
Taip pat skaitykite
Kasmet Vilniaus savivaldybė ir laidojimo paslaugas teikiančios įmonės organizuoja apie šimto vienišų žmonių laidotuves, Panevėžyje tokių atvejų – iki dešimties per metus. Tai ligoninėse, savo namuose ar gatvėje mirę žmonės, kuriuos artimieji palaidoti atsisako arba dėl nutrūkusių santykių apie mirtį sužino vėliau, pavyzdžiui, grįžę iš emigracijos ar kalėjimo.
Į tokius žmones ir susitelkia spektaklis: pamirštus, vienišus, niekam nereikalingus. Tiesa, visuomet suteikdamas vilties ir postūmį prisiminti tuos, kuriuos galbūt žiūrovas yra pamiršęs.
Spektaklį Panevėžio Juozo Miltinio teatre galima bus pamatyti sausio 13-ąją dieną. Miestas kitais metais laukia ir Stasio Eidrigevičiaus menų centro atidarymo šventės.
Mielai rekomenduočiau ir Aleksandro Špilevojaus spektaklį „Sala, kurios nėra“, pasakojantį apie Miltinio teatro gimimą ir egzistenciją karo metu ir sovietmečiu, tame pačiame Juozo Miltinio dramos teatre, deja, bilietų į šį spektaklį sausio pabaigoje rasti jau nebeįmanoma. Bet susidomėjusiems linkiu būti atidiems – spektaklis tikrai vertas dėmesio. Kaip ir atgimstantis legendinis Panevėžio teatras.
Filmas „Prasti reikalai“ (režisierius Yorgos Lanthimos). Kinuose nuo sausio 19-os dienos.
Graikas Yorgos Lanthimos turi unikalų stilių ir autorinę viziją.
Autorinio kino pasaulyje trečiasis jo filmas „Iltinis dantis“ (angl. Dogtooth) nustebino Kanų kino festivalį dar 2009-aisiais metais. Prieš tai kūręs daug komercinių projektų, režisavęs reklamas Y. Lanthimos meistriškai, tiksliai, chirurgiškai dėlioja savo filmų kadrus. Ir jo estetiniai sprendimai nėra iš piršto laužti, o dažniausiai susiję su filmo turiniu. Pavyzdžiui, „Iltiniame dantyje“ kadrai klaustrofobiški, neparodantys kai kurių detalių, tarsi paliekantys žiūrovą dalinio žinojimo būsenos, o toks pasirinkimas taikliai atspindi ir filmo siužetą: tėvai laiko savo vaikus atskyrę nuo viso išorinio pasaulio ir sukuria jiems tokį, kokį patys nori.
„Iltinis dantis“ – ir komedija, ir žiaurus minties eksperimentas svarstant, kas įvyksta tėvams diktatoriškai sekant kiekvieną savo vaikų žingsnį. Kai kurie kritikai po filmo premjeros kiek ironiškai siūlė tiems, kurie yra nepatenkinti savo šeimomis, pasižiūrėti „Iltinį dantį“.
Tik pasirodęs autorinio kino padangėje Y. Lanthimos buvo lyginamas su austrų kino legenda Michaeliu Haneke ir su danų kino nenaudėliu Larsu von Trieru. Bet palyginimai po truputį baigėsi pačiam režisieriui augant ir stiprėjant – jo kino vizijos unikalios. Beje, „Iltinį dantį“ galima pasižiūrėti kino platformoje MUBI.com. Kanų kino festivalyje filmas buvo apdovanotas „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje.
Išskirtinis ir naujasis Y. Lanthimo filmas „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things). Pirmą kartą Lietuvoje jis buvo parodytas 2023 m. „Scanoramos“ kino festivalyje, o dabar atkeliauja ir į kino teatrus. Filmo centre – kiek išprotėjęs mokslininkas (aktorius Willemas Dafoe) ir jo eksperimentas: įtaisyti suaugusios moters kūnui kūdikėlio smegenis. Ir pasižiūrėti, kas vyksta.
„Prasti reikalai“ pristatomi kaip „pankiška frankenšteino versija“, bet tik iš pažiūros atrodo kaip smagus žaidimas ir malonus žiūrėjimas. Filmo stiprybė – filosofinės asmens individualumo ir laisvės rinktis temos, jos narpliojamos lengvai, žaviai, koketiškai, žaismingai, karnavališkai, bet ir su žiupsneliu viltingo liūdesio ar liūdnos vilties. Žiūrint „Prastus reikalus“ kartu su „Iltiniu dantimi“ galėtų atsiverti įdomių paralelių ir režisieriaus pasaulėvaizdžio kaitos elementų.
Galiausiai – pagrindinė aktorė Emma Stone, atrodo, atliko vieną įsimintiniausių savo vaidmenų karjeroje. Jei ne įsimintiniausią. Įdomu, ar ją įvertins ir „Oskarų“ bei kitų didžiųjų JAV apdovanojimų rinkėjai.
O žiūrovų sausį laukia nepakartojama kelionė didžiajame ekrane.
Larso von Triero filmų retrospektyva LRT EPIKOJE
2023 m. „Scanoramos“ retrospektyvinėje programoje, skirtoje televizijos ir kino santykiui, buvo rodomas danų režisieriaus Larso von Triero televizinis filmas „Medėja“. Abu seansai buvo sausakimši. Net nėra ko stebėtis, nes L. von Trieras, nors ir pagarsėjęs įvairiais kontroversiškais pasisakymais, yra tikras kino grandas. Atrodo, jau daugeliui žinomoje istorijoje apie vyro išduotą moterį jis vis tiek atranda būdų, kaip papasakoti ją kitaip ir dar labiau rėžti į paširdžius tiems, kurie žiūri.
Kartu su kitu puikiai žinomu danų režisieriumi Thomasu Vintenbergu jie 1995 m. kovą sukūrė „Dogma 95“ (žodis „dogma“ čia tikrai atsirado vietoje ir sąmoningai – reikia laikytis kaip įsakymo!) manifestą, kuris pateikė jų kino filosofijos pagrindus.
Remiantis šiais principais reikia filmuoti konkrečioje vietoje ir jos niekaip nekeisti (jokių papildomų daiktų, nieko), jokio dirbtinio muzikinio fono, visi garsai turi būti arba sukurti visiškai atskirai nuo filmavimo, arba atsirasti tik filmavimo metu, filmuoti galima tik nešiojama kamera, negali būti jokio specialaus apšvietimo, tik natūrali šviesa. Filmai gali būti tik spalvoti (nespalvota – nenatūralu), filme negali būti jokių paviršutiniškų veiksmų, jokių žanrinių filmų, netgi režisierius negali būti minimas pristatant filmą.
Jau nusižengsiu pastarajai taisyklei ir pasakysiu, kad pirmasis „Dogmos 95“ filmas buvo T. Vintenbergo 1998 m. „Šventė“ (dan. Festen). Ją taip pat galite pasižiūrėti platformoje MUBI.com tam, kad pajustumėte, kaip minėtieji manifesto principai gali būti įgyvendinami.
LRT EPIKOS retrospektyvoje – dalinai „Dogmos 95“ principus atitinkantys filmai „Prieš bangas“ ir „Šokėja tamsoje“. Tad L. von Trieras pats šiek tiek atsitraukė nuo sukurtų principų, bet manifestai kine jau savaime įdomūs. Gal dėl to, kad bent pastaruoju metu gan reti. O šis dar ir buvo nukreiptas į holivudinės (post)produkcijos karaliavimo šerdį. Filmas turi būti, kiek tik pajėgia jį kuriantys, tikras. Šį elementą danų režisierius išsaugojo puikiai.
„Nekenčiu Larso von Triero, nes jis man nepalieka jokių iliuzijų. Myliu Larsą von Trierą už jo filmus. Už „Prieš bangas“, „Šokėją tamsoje“, „Melancholiją“, daugybę kitų. Nekenčiu Larso von Triero, nekenčiu jo už tai, kad žiūrėdamas jo filmus visuomet jaučiuosi nejaukiai, kad tai tarsi man nebūtų skirta, tarsi tai – per daug intymu. Ir tas intymumas neretai labai žiaurus. Myliu Larsą von Trierą už tai, kad jis yra humanistas, bet jis yra kitoks humanistas. Jis yra humanistas, pasibaisėjęs tuo, kokia yra žmogaus prigimtis.
Ir jeigu jūs, žiūrėdami Larso von Triero filmus, nerandate su kuo ten tapatintis, greičiausiai jūs meluojate patys sau. Nekenčiu Larso von Triero už jo girtas šnekas apie Hitlerį, už jo simpatiją okupantams, bet myliu jį už nuoširdų norą išsiaiškinti, kaip veikia visuomenė. [...] Larsui von Trierui žiūrovo negaila, bet nežinau kito tokio režisieriaus, kuris būtų toks atviras su žiūrovu. Jis yra diktatorius, maniakas. Ir jis yra meistras“, – LRT sakė žurnalistas, laidų vedėjas Rytis Zemkauskas.
Filmas „Puikios dienos“ (režisierius Wimas Wendersas). Kinuose nuo gruodžio 22-osios, bet ir sausį.
Šio mėnesio rekomendacijų sąraše (ypač kino srityje) gausu kino nenaudėlių, o paskutinioji rekomendacija gali pasirodyti gerokai kitokia. „Puikios dienos“ pasakoja apie japoną, gyvenantį Tokijuje, kiekvieną rytą besikeliantį ir valantį viešuosius tualetus.
Ir jo dienos – nuostabios, kupinos šviesos, kasdienybės džiaugsmo. Režisierius kuria veikėjo paveikslą savo atida detalėms. Ne iš žodžių, o iš jo veiksmų, to, kaip jis aplink save kuria savo aplinką, sužinome labai daug apie jo vidinį pasaulį, pomėgius, polinkius, svajones. Pagrindinio veikėjo gyvenimo ritmas informacijos ir greičio prikimštoje vakarietiškoje kasdienybėje atrodo kaip svajonė. Ir taip gera pasimėgauti šia svajone kine, o gal dar ir pritaikyti keletą šio žavingo vyro sprendimų ir savame gyvenime.
Žurnalistas Valdas Puteikis neseniai savo „Facebooko“ paskyroje dalijosi atsiliepimu apie naująjį W. Wenderso filmą.
„Kai net ir Kalėdų laikotarpiu apie laimę ir laimingus žmones kalbame iš amerikietiško „marketingo“ vadovėlio, W. Wendersas labai organiškai, antikapitalistiškai, tačiau tiesmukai nesmerkdamas ir nekritikuodamas kapitalizmo kaip socialinio būvio, parodo, kad laimingas gali būti ir Tokijo viešųjų tualetų valytojas – mažakalbis Hirajama. Jokio skundo likimu, jokio nuovargio ar prakaito lašo. Ir absoliučiai nesistebiu, kad šį personažą įkūnijęs Koji Yakusho apdovanotas Geriausio aktoriaus prizu šiųmečiame Kanų festivalyje.
Hirajamos darbas primena ritualą: jis keliasi auštant, apsivelka darbo drabužius, nusiperka skardinę šaltos kavos iš automato, sėda į savo mikroautobusą ir vyksta į miestą. Jis valo viešuosius Tokijo tualetus taip, tarsi jie būtų šventa vieta. Tarsi valytų bažnyčią. Filme jokios šio darbo antiestetikos – tik švaros pojūtis ir, regis, iš ekrano plūstantis buitinės chemijos priemonių kvapas... Kartais Hirajama sėdi parke ir valgo sumuštinį, kartais kantriai padeda lengvabūdiškam kolegai, o koks jo šiltas ir žmogiškai paprastas santykis su dukterėčia... Po darbo, pakeliui namo, vyras stabteli pirtyje, automobilyje klausosi Patti Smith ir Vano Morrisono, prieš miegą skaito Williamą Faulknerį ir Patricią Highsmith. Jo gausi biblioteka ir muzikos kolekcija liudija itin intensyvų herojaus dvasinį gyvenimą. Kitą rytą keliasi auštant ir vėl daro tą patį, tačiau nuo Hirajamos veido niekad nedingsta santūri, tačiau palaiminga šypsena, nes jis tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Sykiu – tai filmas ir apie japonų megapolio vienatvę, apie jausmų ir santykių paieškas. Ar bent jau bandymą tas meilės ir artumo paieškas užmegzti.
Filmas neleidžia pro akis prasprūsti nė menkiausiai aplinkos detalei, nė mažiausiam psichologiniam herojų elgsenos tropizmui, nes čia viskas svarbu, nes čia viskas kinematografiškai tekstualu, čia nėra atsitiktinių detalių, čia ir rasotų medžių lapų raibuliavimas saulėje, kuriuos herojus fotografuoja kone kasdien, archyvuodamas savo asmeninėje mediatekoje, kad įprasmintų tos akimirkos egzistenciją, turi prasmę. Štai kodėl šiuo filmu Wimas Wendersas vadinamas aukštosios kino poezijos meistru“, – filmą savo „Facebooko“ paskyroje aprašė žurnalistas V. Puteikis.
Sunku nepritarti. O dar norisi pasidžiaugti ir kino festivalio bei filmų platintojo „Lokio, liūto ir šakelės“ darbu – komandos į Lietuvą atvežami filmai būna atidžiai atrinkti, rėksmingai nereikalaujantys pernelyg didelio aplinkos dėmesio savo reklamomis, tikri įspūdingi savo kinematografine išmone ir ambicija. Kitų metų festivalio programos laukiu jau nuo šiųmečio pabaigos.
