J. Miltinio dramos teatras – „absoliutiška“ (tokį žodį vartojo pats maestro savo kalboje) legenda, sovietmečiu stebinusi daugiakalbės teatrinės bendruomenės atstovus: teatro kritikė Natalija Krymova, netyčia apsilankiusi teatre, prisimena, kad tuomet „po miestą vaikščiojo žąsys, o ant scenos – aukščiausia klasė“. Nenuostabu, kad bet kokiam naujam teatro vadovui sunku nepaskęsti J. Miltinio palikimo šlovėje ir sunkyje. Teatras kurį laiką išgyveno sudėtingus laikus: keitėsi (meno) vadovai, žiūrovai ir kritikai nebuvo patenkinti spektakliais. Anot LRT.lt kalbintų pašnekovų, miesto bendruomenė traukėsi nuo teatro. Dabar Panevėžyje jaučiamas pakilimas.
Apie pakilimą kalba išoriniai ženklai – net šešios nominacijos ir du laimėjimai „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose (vienas iš jų – aktorių ansambliui), kritikų recenzijos ir, žinoma, sausakimšos salės. Žiūrovai teigia, kad į spektaklius sunku gauti bilietų, o patys teatralai džiaugiasi grįžtančiais žmonėmis, stengiasi megzti ryšį su teatro bendruomene.
„Priimu „Auksinį scenos kryžių“ kaip avansą, nesijaučiu jo nusipelniusi, noriu atidirbti“, – sako aktorė Ieva Brikė, viena iš Juozo Miltinio dramos teatro aktorių ansamblio, ką tik laimėjusio „Kryžių“ už darbą Olgos Lapinos spektaklyje „Laukys“, narių. Kiti aktoriai – Kamilė Galkutė, Dainius Jankauskas, Albinas Kėleris, Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis, Urtė Povilauskaitė, Jolita Skukauskaitė, Joris Zaliauskas.
Kitą „Auksinį scenos kryžių“ gavo Mantvydas Pranulis už muziką spektakliui „Sala, kurios nėra“. Spektaklis pasakoja apie pirmuosius J. Miltinio teatro įkūrimo metus. Scenoje groja Panevėžio muzikinio teatro orkestras.
LRT.lt primena, kad J. Miltinio teatre pastaruoju metu tiek vadovai, tiek meno vadovai keitėsi dažnai. 2017-aisiais dėl seksualinio priekabiavimo ir kitų pažeidimų iš direktoriaus pareigų buvo atleistas Linas Marijus Zaikauskas. Ankstesniam vadovui režisieriui Romualdui Vikšraičiui kolektyvas buvo pareiškęs nepasitikėjimą. Jis pareigose išsilaikė nuo 2010 iki 2015 metų. L. Blėdis direktoriumi dirbo nuo 2017-ųjų spalio, o iš vadovo pareigų pasitraukė 2019 m. lapkritį. Dabar vadovo pareigas užima Antanas Venckus. Jis 2020 m. pakvietė režisierių Aleksandrą Špilevojų tapti meno vadovu.
Apie teatro (vidinius) pokyčius – LRT.lt pasakojimas.
Taip pat skaitykite
Penktadienį buvo priimtas į darbą, o pirmadienį prasidėjo karantinas
A. Špilevojus pats augo Panevėžyje, tad atvykimas į teatrą nebuvo pirmas susidūrimas su J. Miltinio teatru. Aleksandras sako, kad jaudinosi, nes daugelį teatro aktorių puikiai pažinojo, jais žavėjosi.
„Vaikystėje jie buvo mano herojai, net dievai. Atvažiavęs galėjau juos matyti iš arti, leistis su jais į kūrybinius procesus, paieškas, tai buvo žiauriai įdomu, smalsu. Negalėjau nežinoti ar atsiriboti nuo negatyvių gandų, kurie sklandė aplink teatrą: apie nesibaigiančias rietenas tarp buvusių vadovų, kartais įtraukiant ir trupės narius. Gandai nepridėjo ir ramybės ateinant“, – pasakoja režisierius.
Karantinas sutapo su darbo pradžia, sako A. Špilevojus, tad teko atskirai susitikti su aktoriais, nebuvo galima burtis į didesnes grupes. Vėliau pokalbio metu režisierius mini, kad jam ypač svarbi pedagoginė teatro dalis. Atvykęs į J. Miltinio teatrą jis siūlė trupės aktoriams kartoti daugelį dalykų, kuriuos jie jau tarsi mokėjo – atšviežinti kartais net prieš keliasdešimt metų universitete įgytas žinias.
Karantino metu režisierius bendravo su aktoriais akis į akį. Tuo metu kaip tik ruošėsi spektakliui „Irano konferencija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, anot pašnekovo, šis kūrinys – monologinis, tad buvo parankus tokiai situacijai.
Paklaustas, ar iššūkis pagelbėjo, o gal kaip tik sutrikdė darbą, A. Špilevojus laiką atsimena nostalgiškai.
„Tuo metu maniau, kad karantinas taps didžiuliu trukdžiu, bet ir pats esu intravertas ir man yra jaukiau įeiti į santykį su žmonėmis mažose grupelėse. Ne taip jaukiai jaučiuosi didelėse kompanijose. Juolab tų žmonių kompanijose, kuriuos iš anksto labai gerbi“, – šypsosi režisierius.
Trupė rengėsi spektakliui, kurio data buvo išgalvota, nes puikiai suvokė, kad spektaklio tada parodyti nepavyks, repeticijos buvo lėtos, bet naudingos, leido susitelkti į kūrinį, taip pat visiems susipažinti.
„Kai kurie aktoriai yra veiksmo žmonės, nori iškart mokytis tekstą, eiti, bandyti, o kai kurie nori samprotauti, kalbėti. Pamažu jie atveria vis daugiau savo gyvenimo aplinkybių, faktų, savybių. <...> Dviese gerokai lengviau tai daryti, nes, kai yra grupė žmonių, esi labiau atsakingas už grafiką, laiką, negali leisti vienam aktoriui 15 minučių pasakoti apie savo gyvenimą, nes dar 30 žmonių sėdi ir laukia. <...> O kai bendrauji tik su vienu žmogumi, nesuki dėl nieko galvos, pasiduodi natūraliam tekėjimui“, – prisimena patirtį režisierius.
„Ne jūsų, o mūsų teatre įvyko spektaklis“ – teatro vizija
Panevėžietis A. Špilevojus jaunystėje į J. Miltinio teatrą daug nevaikščiojo, tuo metu jaunimui patrauklesnė buvo kita teatro studija „Menas“. Greta buvusi kavinė traukė įvairius neformalaus jaunimo atstovus. Kavinėje galima buvo išgirsti apie įdomias naujas knygas, filmus, tai traukė jauną žmogų, ieškantį kitokio buvimo.
„Ten brendo kūrybinė energija“, – sako A. Špilevojus.
Tiesa, J. Miltinio teatras A. Špilevojui tuomet kėlė baimę, sumišusią su susižavėjimu ir pagarba.
„Šalia Miltinio teatro yra fontanai, kur dabar riedlentininkai šokinėja, ten sėdėdavome ir matydavome, kaip plūsteli staiga labai gražiai pasipuošusių ponių ir ponų minia ir jie eina teatro link. Žiauriai įdomu buvo, netgi riedlentininkai sustodavo, žiūrėdavo. Įprastai Panevėžyje juk viskas nuobodžiau, pilkiau, treninguočiau, o va, štai, magija prieš mus: į teatrą plūsta damos ir kavalieriai, plaukia teatro link it gulbės“, – prisimena A. Špilevojus.
Prisijungti prie „damų ir kavalierių“ Aleksandrui tuomet neatrodė jam skirtas kelias.
„Keldavo susižavėjimą, net jeigu nebuvai teatro fanas. J. Miltinio teatrą asocijuodavau su kažkuo didingu, bet atrodė, kad tai – per didinga man. Atrodė, kad mes ten su padraskytais džinsais einame į jaunimo vietą, o čia aukštasis menas, meno šventykla. Labai gerbiau šią vietą, bet atrodė, kad mano vieta – labiau prie asfalto“, – sako dabartinis J. Miltinio teatro vadovas.
Šį pasaulių atsietumą ir atstumą pavyko įveikti kiek vėliau, kai į teatrą atvykdavo gastroliuoti R. Tumino spektakliai. Juose būsimasis režisierius matė paslaptį, kurią jam norėjosi suprasti, vylėsi kada nors studijuosiąs Vilniuje ir ją iškoduosiąs. Jau studijuodamas Vilniuje aktorystę grįždavo į Panevėžį, užeidavo ir į spektaklius. Tiesa, prisimena, kad tuomet teatras gyveno sudėtingais laikais.
„Tai, ką matydavau, manęs nedžiugino“, – sako režisierius.
Atrodo, kad patirtys jaunystėje šiek tiek formuoja ir dabartinę režisieriaus teatro kaip institucijos viziją. Jos centre – atvirumas aplinkai, atožvalga į žiūrovus, aktorių meistrystės ugdymas.
Meno vadovas siekia plačiai atverti teatro duris, tačiau į šį procesą įeina ne tik žmonių, kurie galbūt pamiršo teatrą arba niekada į jį nevaikščiojo, pakvietimas į spektaklius, bet ir paties teatro atsakingesnis santykis su sava aplinka.
„Reikia rasti ryšį su publika ne tik per spektaklius, ne tik inicijuoti savus renginius, kurie būtų atviri visiems, pavyzdžiui, organizuojame sezono uždarymo iškylas, kuriame instaliacijas mieste, bet ir prisijungti prie įvairių kitų organizacijų (ne tik kultūrinių) iniciatyvų“, – sako režisierius, džiaugdamasis, kad tai nėra jo vieno noras, – teatro bendruomenė ieško būdų, kaip pasiekti žmones. Vienas iš pavyzdžių – vaikų šventės teatre Tarptautinės vaikų gynimo dienos metu.
Anot režisieriaus, jis augo tokiame Panevėžyje, kuriame buvo „būtina, natūralu ir sveika“ eiti į teatrą, tačiau ši tradicija pradėjo nykti laikui bėgant.
„Mums svarbus įsitraukimas į miesto gyvenimą. Norėjosi tapti šiek tiek atsakingesniems už tai, kas yra aplink mus, lygiai taip pat įgalinti žmones, aplinką tapti atsakingiems už teatrą, kad jie sakytų, ne kad „pas jus teatre įvyko spektaklis“, bet „mūsų teatre įvyko spektaklis“, – apie savo teatro viziją pasakoja režisierius.
Be aukštos meninės kokybės teatre meno vadovas norėtų matyti ir sklandų, praturtinantį kūrybinį procesą. Anot A. Špilevojaus, jam svarbu, kad aktoriai augų ir pasisemtų iš atvykstančių į teatrą režisierių įvairių dalykų: nuo naujų įgūdžių iki literatūrinio išsilavinimo. Aktoriai, anot jo, didžiąją dalį savo profesinės karjeros praleidžia repeticijose ir tik mažą dalį – spektakliuose, tad ši darbo dalis turi būti naudinga jiems: ir profesine, ir asmenine prasme.
Teminiu požiūriu meno vadovas neturi griežto nusiteikimo: jam svarbios ir socialiai aštrios temos, ir amžinieji klausimai. Teatre, anot jo, turi būti šių dalykų balansas. Tiesa, jis prisipažįsta, kad pats nėra linkęs į socialiai aktyvų teatrą.
„Esu kiek lėtesnis, taip pat matau, kad teatro procesas nėra žinių naujienos, kurios gali generuoti daug turinio, todėl, kol apmąstau problemą, kol pats ieškau savo pozicijos, taip pat skirtingų požiūrio kampų, kuriais galėtų prabilti skirtingi personažai, tada rašau pjesę, tada repetuoju, tada leidžiu premjerą... Ir tada supranti, kad socialiai aštri tema jau nebėra socialiai aštri, nes jau išsemta, iškalbėta, išdiskutuota per LRT forumus ir visas kitas panašias laidas“, – dalijasi A. Špilevojus.
Teatralas „Bolt“ vairuotojas
Pastanga vėl iš naujo atrasti santykį su žiūrovu – vienas iš meno vadovo tikslų, tiesa, įdomu, kaip jis pats įsivaizduoja, kas gi tas žiūrovas. A. Špilevojus šypsosi, paklaustas apie tai. Sako, kad prieš kelis metus būtų gerokai lengviau atsakęs į šį klausimą, tiesa, nemano, kad tiksliau.
„Galiausiai vietiniai žiūrovai „išardė“ mano suvokimą apie vietinius žiūrovus. <...> Teko kviestis „Bolt“. Mane vežė žmogus, kuris rūkė automobilyje, klausėsi gana keistos muzikos, bet žinojo daug spektaklių, kurių gyvenime nesu matęs, jis kiek vyresnis už mane. <...> Anas žiūrovas nebuvo panašus į nieką kitą. Nepaisant to, kad jis atrodė kaip geras „gatvinis“, bet sakė, kad teatre labiausiai neapkenčia keiksmažodžių. Matyt, tai – vienintelė vieta, kur jis jų nesitiki“, – prisimena susidūrimą su savo paties išankstinėmis nuostatomis ir tikrove A. Špilevojus.
Anot režisieriaus, Vilniuje, matyt, žiūrovai išsiskirsto po atskirus teatrus, turi savo išskirtinius skonius ar preferencijas: vieni eina į Jaunimo teatrą, o kiti – į „Menų spaustuvę“, o štai Panevėžyje, nors dar yra ir kiti keli teatrai, J. Miltinio teatre lankosi įvairūs žmonės.
„Kuo toliau, tuo labiau bijau kalbėti apie publiką kaip apie kažkokį vienį. Teatras nėra vienas socialinis burbulas, kuriame susirinktų vienodi žmonės“, – džiaugiasi režisierius.
„Gėlė toliau skleidžiasi“
LRT.lt kalbinta aktorė Ieva Brikė kaip vieną iš svarbiausių darbo teatre aspektų įvardija tikėjimą.
„Būkime biedni, bet teisingi: valstybiniuose teatruose, kuriuose yra pastovios trupės, yra žmonių, kurie prarado tikėjimą teatru kaip išraiškos priemone, kaip galimybe keisti pasaulį, kaip kūrybinį malonumą“, – sako moteris.
Anot jos, atsiranda daug skepsio ir iš didelės sukauptos patirties.
„Sakyčiau, kad meilės ir tikėjimo balansas mūsų teatre dabar yra šviesiojoje pusėje. O tai labai svarbu, nes teatras yra žmonės. <....> Su tikėjimu atsiranda ėjimas į priekį, noras, degimas, kūrybinė aistra, gyvybė. Žmonės maitinasi vienas iš kito“, – sako jau penktąjį sezoną teatre dirbanti aktorė I. Brikė.
Paklausta, kas įlieja balanso ir postūmio į šviesiąją pusę, teigia, kad procesas yra daugialypis.
„Prisidėjo daug naujų žmonių, nemažai pasikeitė. Kalbu ne tik apie aktorių trupę, bet ir techninius darbuotojus. Su garsu, šviesomis teatre dirba jauni, smalsūs žmonės. Turime visiškai naują, gerai įrengtą sceną. Kiekvienoje srityje įvyko atsišviežinimas. Tie žmonės – bendros bangos ir kartos. Atėjo naujas gūsis. Žinoma, A. Venckaus pakviestas A. Špilevojus irgi atsineša savo energiją, matymą, prisilietimą“, – sako aktorė.
Svarbiu dalyku ji laiko ir tai, kad žiūrovai po truputį grįžta į teatrą: bilietai iššluojami, o tai kūrybinei trupei yra labai malonu. Aktorė pabrėžia, kad A. Špilevojaus atėjimas susijęs ne tik su temomis, bet ir su tuo, kaip darbai atliekami: darbo etika, prieiga prie žmonių. Aktorė pažymi, kad svarbūs teatre visi, ne tik kūrybinė grupė, bet ir iš pažiūros smulkiomis atrodančios grandys: siuvėjai, staliai, suvirintojai, rinkodaros skyrius ir kiti.
„Visi kartu kuria spektaklio įvykį. Svarbu mokėti pateikti visiems mūsų bendrą tikslą, o kartu bent šiek tiek uždegti tuo tikslu“, – pasakoja I. Brikė.
Mąstoma, anot aktorės, ne tik apie meninę kokybę, bet ir apie žiūrovo poreikį.
„Manyčiau, kad žmones traukia turinys. Aleksandras greičiausiai atneša labai specifinį turinį, kuris yra ir lengvas, ir bet ir filosofinis, kalbantis apie bendražmogiškus dalykus, paliečia. Kai žmogus ateina į vieną spektaklį ir išeina nenusivylęs, tai didesnė tikimybė, kad ateis ir į kitą“, – kalba aktorė.
Aktorė džiaugiasi, kad 2020 m. prasidėjus teatro vadovo A. Venckaus kadencijai ir jam pasikvietus A. Špilevojų tapti meno vadovu, J. Miltinio teatras pelno įvairius apdovanojimus: šalia „Auksinių kryžių“ ir D. Tamulevičiūtės profesionaliojo teatro apdovanojimų tiek A. Venckus, tiek A. Špilevojus paeiliui tapo ir metų panevėžiečiais.
„Tai rodo, kad miestas priima. Jie sugebėjo palaikyti tokį toną, kuris būtų priimtinas miestui kaip bendruomenei. <...> Iškart pradedi su produkcija, kuri svarbi tiek miestui, tiek Lietuvai, yra įvertina. Gėlė toliau skleidžiasi“, – sako aktorė.
Pačiai I. Brikei svarbūs apdovanojimai. Tiesa, neseniai gautą „Auksinį scenos kryžių“ už aktorių ansamblio pasirodymą O. Lapinos spektaklyje „Laukys“ aktorė priima avansu, sako, kad apdovanojimas – ženklas, jog reikia stengtis tik dar labiau, neužmigti ant laurų. „Kryžius“ užėjusius į teatrą pasitinka fojė.
Aktorė kartu su Albinu Kėleriu Teatro dienos proga buvo apdovanota kaip geriausia J. Miltinio teatro aktorė. Šiuo apdovanojimu ji itin džiaugiasi, nes A. Kėleris – vienas iš ilgiausiai trupėje vaidinančių aktorių.
„Dvasiškai man tai buvo didelė dovana. Kartu su „Auksiniu kryžiumi“ išmušė pagrindą iš po kojų. Stengiuosi labai daug dirbti ir tai, ką gavau, „atidirbti“, jaučiuosi, kad nebuvau to verta“, – sako aktorė I. Brikė.
Aktorė pokalbio pabaigoje prabyla apie spektaklį „Sala, kurios nėra“. Jos teigimu, tai labai svarbus darbas teatrui.
„Gaila, kad kaip dramaturgas A. Špilevojus [„Auksiniuose scenos kryžiuose“] nebuvo paminėtas. Jo atliktas darbas yra žvėriškas, beprotiškai graži pjesė. Linkiu visiems atsisėsti ir perskaityti ją. Kūrinys, manau, tikrai įeis į teatro istoriją“, – sako I. Brikė, pabrėždama, kad režisierius ir pjesės autorius A. Špilevojus įtraukė ir visiškai naujus teatro žmones.
Anot aktorės, spektaklio „Sala, kurios nėra“ stiprybė aktoriams – galimybė pažinti teatrinę tradiciją, kurioje ir tarpsta J. Miltinio teatras. I. Brikė mini ir aktorių A. Kėlerį, kuris pats buvo režisieriaus J. Miltinio mokinys, tad ir jungtis jauniesiems aktoriams su tradicija.
J. Miltinis – centrinė miesto figūra, tad kurti spektaklį Panevėžio publikai apie beveik mitu tapusį herojų yra sudėtinga užduotis, tačiau tiek panevėžiečių, tiek atvykusių iš kitur įvertinta. Gyvu veiksmu gerbiamas žmogus, daug nusipelnęs miestui.
„Tiems, kurie dirba šiame teatre, tai yra savirefleksijos forma. Visi stovime ant milžinų pečių – čia irgi būta milžinų. Tradicijos pažinimas mums duoda stipresnį pamatą, kaip galima tvirtai stovėti. Dažnai atvažiuoja teatro meno vadovai ir nori viską iš naujo padaryti: išbraukia repertuarą, sako, darysime naują teatrą. Taip nebus. Kas penkerius metus keičiasi du žmonės trupėje: vadovas ir meno vadovas. Pokytį gali daryti tik su tuo, ką turi. Pagarba ir nusilenkimas tradicijai labai svarbus“, – sako aktorė I. Brikė.
Nusilenkimą tradicijai aktorė I. Brikė laiko viena iš priežasčių, kodėl tiek teatrui, tiek dabartiniam jo meno vadovui A. Špilevojui sekasi Panevėžyje. Matyt, tai verčia ir žiūrovus grįžti.
Šiame sezone teatre – penki ką tik studijas baigę aktoriai
Šiais metais A. Špilevojus į teatro trupę pasikvietė penkis 2022 m. bakalauro studijas LMTA baigusius absolventus – jie mokėsi Nelės Savičenko ir Gyčio Ivanausko aktorių kurse. Norėjosi pakviesti visą kursą, tačiau dėl nedidelio etatų skaičiaus to padaryti nepavyko.
Viena iš tų aktorių Irena Sikorskytė (kiti – Urtė Povilauskaitė, Rokas Pijus Misiūnas, Joris Zaliauskas, Mantas Pauliukonis, visi jie vaidina žiūrovų ir kritikų įvertinimo susilaukusiuose spektakliuose „Sala, kurios nėra“ ir „Laukys“) jau sukūrė du vaidmenis šiame sezone.
Pirmasis vaidmuo spektaklyje vaikams K. DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (režisierė K. Siaurusaitytė), o antrasis – legendinės J. Miltinio teatro aktorės Eugenijos Šulgaitės įkūnijimas spektaklyje „Sala, kurios nėra“. Beje, visi jaunieji aktoriai patenka į didžiausius teatro spektaklius – tiek į „Salą, kurios nėra“, tiek vieną iš pagrindinių apdovanojimų „Auksiniuose scenos kryžiuose“ laimėjusį „Laukį“ (rež. O. Lapina).
„Iš pat pradžių buvo baugu, nes daugelis aktorių aplink mane labai patyrę. Kartų ir patirties skirtumas labai daug duoda“, – sako I. Sikorskytė.
Tiesa, ji atskleidžia, kad ir jos charakteris kiek uždaresnis: nėra linkusi kištis į veiksmą, o veikiau jį stebėti, bent iš pat pradžių.
„Nenoriu nudegti“, – atvirai prisipažįsta aktorė, kilusi iš Kauno.
Aktorė sako, kad šiuo metu migruoja tarp kelių miestų: Vilniaus, Kauno ir Panevėžio.
Paklausta, ar galėtų papasakoti apie E. Šulgaitės vaidmenį „Sala, kurios nėra“, Irena trumpam nutyla ir susikaupia. Sako, kad vaidmenį reikėjo sukurti greitai.
„Man patiko režisieriaus Aleksandro ramybė, kurią jis skleidė viso proceso metu. Jis nuolat mus tikino, kad viskas bus gerai. Galbūt dėl to labai pasitikėjau: tiek kolegomis, tiek pačiu režisieriumi. Tai palengvina darbą. Taip pat sukurta atvira aplinka – visuomet buvo galima klausti“, – spektaklio statymo užkulisius atskleidžia Irena.
Aktorė sakė E. Šulgaitės vaidmeniui ruošusis skaitydama įvairius archyvinius interviu ir klausdama ją pažinojusių žmonių įspūdžių apie šią moterį. Tiesa, svarbu paminėti, kad aktorė vaidina jauną, ką tik aktorystės kelią pradedančią Eugeniją, o žmonių, prisimenančių ją jauną, nėra daug.
„Kiek man pasakojo, tai ji [Eugenija Šulgaitė] buvo tvirto charakterio moteris, nepėsčia, pašėlusi, o kartu – laikydavo savo vyrą Gediminą [Karką, su juo susipažino teatre] už „trumpo pavadžio“, matyt, šeimos galva. Teatre daugiausiai kūrė draminius vaidmenis, ši dalis man buvo artima“, – pasakoja I. Sikorskytė.
Aktorė, šiuo metu dirbanti pagal terminuotą darbo sutartį, tikisi toliau tęsti profesinį kelią Panevėžyje.
„Norėčiau pasilikti. Žinau, kokie kitų metų repertuaro planai, mane jie labai domina. Ne tik kolektyvas smagus, bet ir gerų darbų nusimato“, – viltingai sako I. Sikorskytė.
Šiuo metu Irena rengiasi režisieriaus Jono Kuprevičiaus premjerai „Camino Real“ pagal Tenesio Williamso pjesę. Šis kūrinys Lietuvos teatre dar nėra matytas. Pats režisierius studijuoja Gintaro Varno režisūros kurse. Premjeros teatras laukia gegužės 20–21 dienomis.
Žiūrovai teatre – ne tik iš Panevėžio
Šeštadienio vakarą buvo rodomas ir A. Špilevojaus spektaklis „Sala, kurios nėra“ apie J. Miltinio teatro įkūrimą. Salė sausakimša, žiūrovai renkasi anksčiau, matyt, jau pasklidusios kalbos, kad spektaklis prasideda ne scenoje, o fojė, likus keliokai minučių iki „tikrojo veiksmo“.
LRT.lt kalbinti žiūrovai – ne tik iš Panevėžio. Prie teatro įėjimo sutikta Lina sako, kad atvyko iš Vilniaus, lanko draugę.
„Kai tik pasitaiko proga, apsilankau Panevėžio teatre, bet štai ateina ir mano draugė, ji tikra teatralė“, – sako Lina.
„Teatralė“ Aurelija sako pastebėjusi teatro kaitą.
„Gal čia nuo vadovo priklauso. Jie įneša naujų vėjų. Manau, kad šiuo metu teatras išgyvena šiokį tokį pakilimą. Tai rodo ir „Auksinių kryžių“ nominacijos, tokios gausos niekad nebuvo“, – pasakoja Aurelija.
Anot pašnekovės, bilietus į teatrą sunku gauti.
„Esame pasiilgę klasikos, bet mėgstu ir „kreivus“ dalykus: tinkamas man ir avangardas, ir klasika“, – sako Aurelija.
Onutė atvyko iš Vilniaus, taip pat lanko seną draugę, buvusią svočią savo vestuvėse.
„Paskutinį kartą Panevėžio J. Miltinio teatre buvau prieš 50 metų“, – prisipažįsta Onutė.
Teatre moteris sako ieškanti pakylėtumo, nori pasisemti dvasinių ir kultūrinių impulsų, taip pat nenorinti, kad scenoje būtų keikiamasi.
„Nuvilia, negali kitiems rekomenduoti“, – sako moteris.
„[Po prastų spektaklių] būna tuščia, o kartais ir dar blogiau“, – priduria šalia stovintis Juozas.
D. Šabasevičienė: vieno spektaklio pakanka, kad atrodytų, jog teatras atsigauna
LRT.lt kalbinta teatrologė Daiva Šabasevičienė džiaugiasi, kad J. Miltinio dramos teatras atsigauna, tiesa, pabrėžia, kad teatrui pakanka vos vieno spektaklio, kad žmonės aplink pamatytų pokytį, tačiau sustoti nereikėtų. Tokiu spektakliu pašnekovė laiko A. Špilevojaus režisuotą spektaklį „Sala, kurios nėra“.
„Teatras tikrai yra pakylėtas“, – teigia D. Šabasevičienė.
Teatrologė džiaugiasi, kad A. Špilevojui svarbi teatro aplinka, jis myli ir gerbia aktorius, nori su jais dirbti, taip pat sveikina meno vadovo pastangas kviesti į teatrą jau pripažintus režisierius. Tiesa, A. Špilevojaus režisūriniame kelyje D. Šabasevičienei trūksta kokybinio nuoseklumo. Teatro kritikė laukia tolesnių autoriaus darbų.
Nepaisant pakilių nuotaikų, teatrologė tikisi nepertraukiamo augimo ir susitelkimo į nuolatinę teatro trupę. Anot jos, nepakanka pakviesti trumpalaikių žvaigždžių, kurios užpildys trupę ir po vieno spektaklio išvažiuos.
LRT.lt primena, kad jauno Juozo Miltinio vaidmenį spektaklyje „Sala, kurios nėra“ atliko Laurynas Jurgelis, kuris nėra nuolatinis J. Miltinio teatro trupės aktorius.
„Teatras turi turėti vidinę salą, vidines pajėgas, kad galėtų kokybiškai funkcionuoti. Pagrindinė užduotis – turėti augančią trupę. Teatras turi stiprėti iš vidaus, nesiremti išoriniais veiksniais. Pavyzdžiui, kviestiniais aktoriais. Teatras nėra priebėgų menas“, – sako D. Šabasevičienė.
Paklausta apie „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus, D. Šabasevičienė kritiška – tiek režisūra spektaklyje „Sala, kurios nėra“, tiek dramaturgas A. Špilevojus nebuvo įvertinti. Anot jos, tai – klaida.
Jos teigimu, tai, kad nuostabų vyresniojo J. Miltinio „Maestro“ vaidmenį atlikęs aktorius A. Kėleris negavo geriausio aktoriaus apdovanojimo, yra „keista“.
„Tokių aktorių kaip Kėleris daugiau Lietuvoje nėra, o J. Miltinio vaidmuo yra didžiulis. Tai nėra kopija, tai nėra šaržas. Tik viduje ir struktūroje būnantis aktorius gali turėti išlaikytą metafizinį elementą“, – ilgalaikio buvimo teatre svarbą tiek menui, tiek žiūrovams akcentuoja teatrologė.
D. Šabasevičienė džiaugiasi atgimstančiu teatru, tačiau įspėja, kad tikrai yra dar kur stiebtis ir stengtis.
„Reikėtų neužmigti ant laurų“, – šypsosi pašnekovė.
