„Žydiškojo Vilne netektis, man atrodo, yra pats tragiškiausias filmo elementas. Nepaisant to, kad filme galime išvysti gyvenimą iki Holokausto, negalime žvelgdami į žmonių veidus, į jų gyvenimą negalvoti, kokia tragedija šiuos žmones ištiks“, – sako istorijos tyrėjas Giorgio Ruggeri.
Nedažnai tenka sutikti lietuvį, kuris taip išmanytų Lietuvos istoriją ir su tokia meile kalbėtų apie Vilnių kaip italas Giorgio Ruggeri. Gimęs ir augęs Italijoje, šiandien jis sako niekur kitur nesijaučiantis taip gerai kaip Vilniuje.
Rytų ir Šiaurės Europos istorija Giorgio domėjosi nuo pat ankstyvos paauglystės, kaip pats sako, „intuityviai“, nors tada dar nežinojo, kad jo gyvenimo meilė bus lietuvė, o pats taps „vilniečiu iš Italijos“.
Dėl lemtingo sutapimo jo pirmas trumpametražis filmas apie Vilnių iš dvidešimto amžiaus pradžios Italijos žurnalistų perspektyvos atsidūrė ir vienoje iš svarbiausių šių metų parodų „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“, kurią kuruojant jėgas suvienijo Lietuva ir Lenkija.
Paroda pirmą kartą buvo parodyta Nacionaliniame muziejuje Krokuvoje 2023 m. gegužės 23 – rugsėjo 3 d., o nuo lapkričio 9 d. iki 2024 m. vasario 4 d. ją galima aplankyti Nacionalinėje dailės galerijoje.
Vieną lietingą lapkričio pirmadienį Vilniuje pasikalbėjome su Giorgio apie jo meilę istorijai, filmą „Piove a Wilno“ („Vilniuje lyja“) ir apie praėjusių ir šių dienų Vilniaus grožį.
– Giorgio, kaip save pristatytum?
– Esu istorijos tyrėjas ir istorines temas aktualizuojančių projektų autorius. Dirbu su skirtingomis medijomis ir kuriu hibridinius / eksperimentinius pasakojimus, kurie aktualizuoja archyvinę medžiagą ir suteikia galimybę tai pristatyti platesnei auditorijai.
– O kas tave istorijoje domina labiausiai ir kada atradai meilę šiai disciplinai?
– Man įdomiausia dvidešimto amžiaus istorija, o ypač tai, kaip ji plėtojosi šiame regione, kuris mane domino nuo pat ankstyvos paauglystės. Pamenu, kai buvau 12 ar 13 metų, skaitydavau daug knygų, žiūrėdavau daug filmų, kurių veiksmas vyko Rytų Europoje. Nors tuo metu dar neturėjau daug žinių apie šį regioną, man jis jau tada atrodė labai įdomus, turtingas, paslaptingas, atrodė kaip kita, dar nepažinta Europa.
Iš tikrųjų nemanau, kad tai, kad mudu su Egle (Giorgio žmona – tyrėja „The Critical“ agentūroje Eglė Vitkutė – LRT.lt) susitikom, yra atsitiktinumas. Žinoma, pamilau ją ne dėl to, kad ji lietuvė, o dėl to, kokia ji yra. Tačiau klausydamasis jos istorijų apie Lietuvą, matydamas Eglės kitokį, artimą santykį su gamta, pažinau Lietuvą dar prieš apsilankydamas. O apsilankęs po kelių mėnesių jau gyvenau čia.
Manau, kad visa tai yra didesnės istorijos dalis, istorijos, kuri nežinau, kaip prasidėjo, ji tiesiog vyksta.
– Esi iš istorijos itin turtingos šalies – Italijos, tad meilė šiam mokslui neturėtų stebinti. Tačiau kuo tave sudomino būtent šis regionas?
– Italijoje pamokų metu, bent tada, kai mokiausi, viskas buvo labai „italocentriška“, daugiausiai mokėmės savo bei kitų didžiųjų Vakarų Europos šalių istoriją. Rytų Europa buvo tik kažkas fone. Tačiau jaučiau, kad noriu žinoti daugiau.
Susidomėjimas ypač išaugo, kai supratau didžiulę atskirtį tarp ideologijos ir istorijos, ypač kalbant apie komunizmą. Italai, bent jau tuo metu, kai mokiausi, neturėjo daug žinių apie Rusiją ir komunizmą. Rusijos revoliucijos mitas buvo gyvas ir net turėjau mokytojų, kurie su pasididžiavimu laikydavo save komunistais.
Pradėjęs gilintis į komunizmo istoriją buvau šokiruotas to, ką atradau. Pamenu, man buvo gal 13 metų, kai pirmą kartą perskaičiau apie lagerius, trėmimus ir viską, ką vykdė Sovietų Sąjunga. Tada nusprendžiau pasidomėti daugiau, nes Italijoje tuo metu knygose, filmuose komunizmas dažniausiai buvo rodomas labai romantizuotai.
– Domėjimasis istorija nedingo. Šiandien tavo filmas pagal archyvinę medžiagą – parodos Nacionalinėje dailės galerijoje dalis. Kaip kilo idėja sukurti šį filmą?
– Praleidau Lietuvoje dvejus metus, nuo 2015 iki 2017 m., tuomet persikrausčiau į Milaną. Išvažiavau iš Vilniaus, nors jį mylėjau, tačiau negalėjau rasti sau darbo vietos. Tačiau Milane pradėjau ilgėtis Vilniaus, pajutau, kaip labai jį myliu, ir supratau, kad mano tapatybė jau spėjo susipinti su Vilniumi, negalėjau laikyti savęs milaniečiu. Esu iš mažo centrinės Italijos miestelio ir negalėjau įsivaizduoti, kad tapsiu milaniečiu net po kelerių metų. Paradoksalu, bet buvo daug lengviau įsivaizduoti save vilniečiu (šypsosi).
Tad pradėjau skaityti knygas ir domėtis Vilniaus istorija giliau. Skaičiau L. Briedžio knygą „Vilnius savas ir svetimas“, K. Sabaliauskaitės „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“. Kažką buvau girdėjęs, kažką žinojau, tačiau mano santykis su miestu buvo paremtas santykiais su žmonėmis, architektūra, pačia vieta, bet ne jos istorija. Besidomėdamas pajutau stiprėjantį ryšį, paremtą racionaliomis priežastimis, kodėl tą ryšį iš pat pradžių pajaučiau intuityviai.
Net ir pirmų dvejų metų gyvenimo Vilniuje metu jaučiau, kad nenoriu būti čia tik turistas ar laikinas gyventojas, bet negalėjau paaiškinti, kodėl. Niekur kitur nei Lietuvoje, nei pasaulyje nejaučiau galintis tiesiog būti savimi, būti dalimi tos vietos, tik Vilniuje.
Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau šis įsitikinimas stiprėjo. Ir tada Eglė man padovanojo Andrea’os Griffante’ės knygą „Oriente baltico. Un secolo di sguardi italiani su Lituania, Lettonia ed Estonia“ (lietuviškai išleista 2019 m. „Baltijos rytai: italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją, 1918–2018“ – LRT.lt). A. Griffante yra italų istorikas, gyvenantis Lietuvoje ir dirbantis Lietuvos istorijos institute. Lietuvoje jis gyvena 15 ar 20 metų, laisvai kalba lietuviškai, rašo straipsnius.
Ši knyga pasakoja apie tai, kaip Baltijos šalys buvo aprašomos, koks buvo kuriamas jų įvaizdis ir kaip jis keitėsi italų spaudoje 1918–2018 metais.
Tai – ypatinga knyga, o pirma jos dalis apie tarpukarį man buvo pati įspūdingiausia. Iki tol nebuvau susipažinęs su Vilniaus tarpukario istorija, tačiau perskaitęs supratau, kokia ji išskirtinė. Italijos žurnalistų Baltijos šalių aprašymuose yra ir romantikos, ir subjektyvumo, ir problematikos. Tuo metu Italija buvo valdoma Musolinio fašistinio režimo, žinoma, ne visi buvo fašistai, tačiau opozicija buvo labai tyli ir dauguma žmonių tiesiog tyliai koegzistavo su režimu.
Net jei žurnalistai nerodė aiškių pažiūrų, jie buvo paveikti ideologijos. Didžioji dalis jų nuomonių apie Baltijos šalis yra iš kolonijinio požiūrio taško, tam tikro didybės komplekso, žvelgiančio į kitas ne „senosios“ Europos šalis kaip į esančias stadijoje tarp buvimo „civilizuotomis“ ir „dar gana primityviomis“. Jie vartojo tokius žodžius. Tačiau tuo pačiu metu žurnalistai labai poetiškai aprašo kraštovaizdį, žmones, miestus. To meto straipsniai labiau primena kelionių dienoraščius nei laikraščių straipsnius.
Tad perskaitęs tą knygą pagalvojau, kaip norėčiau pamatyti filmą apie šias šalis iš Italijos žurnalistų perspektyvos. Jie aprašė savo atvykimą į Lietuvą kaip atvykimą į naują pasaulį. Jie jautėsi lyg atrasdami naują žemyną. Suprantu, kad dabar tai skamba keistai, tačiau tai taip pat parodo buvusią didžiulę distanciją tarp šių kraštų tuo metu.
– Kodėl žurnalistai nusprendė aprašyti Baltijos šalis?
– Dažniausiai juos pakviesdavo atvykti. Daugybė šalių, atsikūrusių po Rusijos imperijos griūties ir po Pirmojo pasaulinio karo, norėjo užmegzti ryšius su Vakarų Europos valstybėmis ir papasakoti jų gyventojams apie save, apie savo istoriją, kultūrą. Taip pat buvo aktualus ir Vilniaus klausimas.
Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vyriausybės norėjo bent kažkiek kontroliuoti savo įvaizdį britų, prancūzų, vokiečių, italų spaudoje. Italija abiejų vyriausybių, tiek Kauno, tiek Varšuvos, buvo matoma kaip vertinga partnerė. Kalbant apie Vilniaus klausimą, abi vyriausybės norėjo, kad jis būtų pateiktas jų požiūriu. O Italijos žmonės būtų jų pusėje. Todėl dalis žurnalistų buvo paveikti lietuvių, kita dalis lenkų propagandos, tačiau Italijoje oficialios pozicijos šiuo klausimu nebuvo.
– Grįžkime prie filmo. Kur ieškojai archyvinės videomedžiagos, ar italų žurnalistai ir filmavo?
– Ne, jie tik rašė. Nors iš pradžių tikrai maniau, kad jie turėjo ir filmuoti, tačiau nieko neradau ir nutariau sukurti filmą pagal archyvinę medžiagą.
Tačiau viešosios istorijos magistro studijų Milane metu nusprendžiau grįžti prie šios idėjos ir pamėginti surasti videomedžiagą kitose šalyse. Pirmus kadrus radau tiesiog „YouTube“, vos pradėjęs ieškoti. Tada patikėjau galimybe sukurti filmą, tam tikrą audiovizualinę patirtį, Baltijos šalių tarpukario istoriją, papasakotą Italijos žurnalistų.
2021 m. grįžome į Lietuvą. Grįžęs pradėjau dirbti su šia idėja. Iš pradžių norėjau sukurti ne filmą, o parodą su tam tikra archyvine videomedžiaga ir dalimi Italijos žurnalistų tekstų, įgarsintų skirtingais balsais.
Parengiau keletą bandymų, kuriuos įgarsino mano brolis, parodžiau A. Griffante’ei. Bandymai buvo tokie tolimi nuo galutinio varianto, tačiau A. Griffante’ė manimi patikėjo. Pasiūlė pasikalbėti su Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojais Sauliumi Grybkausku ir Aurimu Švedu. Jie leido naudoti Lietuvos istorijos institutą kaip platformą finansavimui. Parengiau paraišką ir gavau finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos.
– Kaip idėja parodai tapo filmu?
– Visada norėjau sukurti filmą, tačiau nemaniau, kad turėsiu tam reikalingos archyvinės medžiagos.
Kai nuėjau į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir paklausiau, ar jie turėtų tarpukario Lietuvos archyvinės videomedžiagos, kurioje būtų užfiksuotas paprastų žmonių gyvenimas, kraštovaizdžiai, archyvaras man pasakė, kad tokios medžiagos nėra, ji egzistuoja tik mano vaizduotėje (juokiasi). Vėliau pridūrė, kad galbūt ir įmanoma atrasti keletą trumpų scenų, tačiau jų tikrai neužtektų filmui.
Tačiau archyvuose atradimai dažniausiai įvyksta dėl to, kad kažkas turėjo pakankamai naivumo ir drąsos ieškoti toliau. Nusprendęs nepasiduoti, atradau labai daug medžiagos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (šypsosi). Ir tada pradėjau galvoti, kad galbūt tai galėtų būti ne tik paroda.
Ši idėja dar labiau sustiprėjo pradėjus dirbti su filmo montažo režisiere Igne Narbutaite. Kreiptis į Ignę man pasiūlė Marija Kavtaradze, o kreiptis į Mariją – jos sesuo, mano bičiulė Teklė. Man sakė, kad Ignė jau buvo dirbusi su istorinių archyvų montažu ir turi išskirtinį jautrumą istorijai. Ir tai buvo tikra tiesa. Dirbti su Igne buvo didelis malonumas. Labai daug iš jos išmokau. Abu esame tiek šio, tiek būsimo filmo lygiaverčiai režisieriai.
O medžiagos buvo labai daug, mes du mėnesius dirbom tik su Vilniaus archyvine medžiaga, prie kitų miestų, kaip Klaipėda, Kaunas, Ryga, net nebuvom priėję (juokiasi).
Vis dar puoselėjau parodos idėją, todėl vieną dieną susitikau su dailės istorike ir parodų kuratore Giedre Jankevičiūte. Pasidalijau su ja savo mintimis, parodžiau filmą apie Vilnių ir ji pasakė, kad jis puikiai tiktų jos tuo metu kuruojamai parodai „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“. Susitikdamas nieko apie tai nežinojau, tikėjausi, kad filmas jai bent patiktų, kad galbūt pasiūlytų, kur kreiptis dėl pačios parodos, o ji man pasiūlė prisijungti. Tai buvo taip netikėta, negalėjau tikėtis nieko geresnio už tai (šypsosi). Žinoma, kad sutikau.
Tada nusprendžiau išplėsti archyvinės medžiagos paiešką ir pradėjau ieškoti Vilniaus vaizdų Amerikos, Vokietijos ir kitų šalių archyvuose.
– Parodoje – Vilnius lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų akimis. O koks Vilnius tarpukario italų akimis?
– Straipsniuose yra daugybė skirtingų miesto pavadinimų, tai buvo pirmas dalykas, kurį pastebėjau. Oficialus miesto pavadinimas italų kalba tuo metu buvo Vilna, šiandien jį vadiname Vilniumi, tačiau fašistinio režimo metu Italijoje viskas buvo italinama, pvz., Vašingtonas buvo Vašingtona.
Kai Vilnius pateko į Lenkijos sudėtį, straipsniuose žurnalistai jį ėmė vadinti Wilno, tačiau buvo ir tokių, kurie vadino Wilna, pagal vokišką tradiciją. Lietuviškas miesto pavadinimas paminimas tik tada, kai žurnalistai norėdavo įvardinti, kaip miestą vadina lietuviai. Jidiš miesto vardas Vilne niekada nebuvo paminėtas ar bent jau neradau tokių straipsnių.
Tokia gausybė pavadinimų parodo, kad daugybei italų žurnalistų, net ir tų, kurie apsilankė jame, Vilnius nebuvo jų geografinėje ar istorinėje sąmonėje. Jie nieko nežinojo apie miestą.
Kaip ir italų skaitytojai, jiems buvo nesvarbu, ar tai Wilno, Vilna, Vilnius, jiems tai buvo tolima vieta, kuri jų patirtyje neegzistuoja. Jiems tai buvo tarsi įsivaizduojama žemė, miestas Europos šiaurėje.
Žinoma, žurnalistai sutriko pamatę jo daugiakultūrį charakterį. Tuo metu daugybė Vakarų Europos šalių buvo etniškai, kalbiškai homogeniškos, ypač Italija. To meto italams ir vyraujančioms nacionalistinėms idėjoms Vilnius kėlė prieštaringus ar bent komplikuotus jausmus.
Vilniumi jie susižavėjo, jis žadino jų smalsumą, tačiau manau, kad jie miesto nesuprato. Tai buvo kažkas už Europos, kurią jie žinojo, ribų.
Žinoma, buvo ir politinis elementas. Kai kurie iš jų buvo prolenkiški, tačiau vadino Vilnių Vilna, ne Wilno, kiti buvo prolietuviški, tačiau vadino Vilnių Wilno ir t. t. Vis dėlto aiškios pozicijos, pvz., Vilniaus klausimu, nebuvo.
Tai matyti ir filme. Norėjau atskleisti daugiasluoksnį kaleidoskopinį Vilniaus portretą iš svetimšalio požiūriu. Italų rašyti tekstai padėjo parodyti kaip sudėtinga ar beveik neįmanoma buvo apibrėžti miestą kaip tik lietuvišką ar tik lenkišką. Įdomu ir tai, kad lietuviška miesto dalis buvo plačiai aptarta Italijos žiniasklaidoje, nors tuo metu lietuvių populiacija mieste siekė vos 1 ar 2 procentus. Didžioji dalis Vilniaus gyventojų laikė save lenkais ar žydais, lietuvių ir baltarusių buvo mažuma, tačiau lietuvių balsas buvo labai girdimas.
– Koks atradimas tyrimo ir filmo procese tave nustebino labiausiai?
– Viso tyrimo metu jaučiausi, lyg rasčiau medžiagą apie miestą, kuris nebeegzistuoja, tačiau tuo pačiu metu yra labai panašus į tą, kuriame mes gyvename.
Yra daugybė kadrų, kurie galėtų būti nufilmuoti šiandien. Tačiau tuo pačiu metu daugybė žmonių ir kultūrų jau nebėra.
Ši įtampa tarp to, kas išliko ir kas ne, svarstymas, ar mes galime atpažinti miestą, mane turbūt nustebino labiausiai.
– Mane sukrėtė ir kartu nustebino vieno iš žurnalistų pasakojimas apie Vilnių, praėjus 11 metų po apsilankymo jame. Žurnalisto pasakojime labai daug liūdesio ir nostalgijos.
– Šis straipsnis turbūt ir buvo pats netikėčiausias. Jį parašė Orio Vergani, žurnalistas, kuris Vilniuje lankėsi 1928 m. lapkritį.
Beje, jis yra ir sakinio „Piove a Wilno“ (liet. „Vilniuje lyja“), kuris tapo filmo pavadinimu, autorius. Pasirinkau jį, nes jis toks paprastas, Vilniuje lyja, kaip ir dabar, kai kalbamės, tačiau taip pat jame yra ir kažkokios įtampos nuojautos, nepaisant tuometinės ramybės.
Taip pat šis sakinys rodo cikliškumą, norėjau, kad filmo pavadinimas sujungtų praėjusius laikus su šiomis dienomis, su Vilniumi, kurį mes pažįstame šiandien.
Įdomu ir netikėta tai, kad Orio Vergani parašė dar vieną straipsnį apie Vilnių, apie kurį jau užsiminei klausdama. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, po to, kai vokiečiai, o vėliau sovietai įsiveržė į Lenkiją, praėjus galbūt savaitei po Sovietų įsiveržimo rytų pusėje, O. Vergani nusprendė parašyti dar vieną straipsnį apie Vilnių.
Ir šis antrasis straipsnis yra labai keistas, atrodo, kad žurnalistas jautė, jog miestas nebebus toks pat. Skaitydamas jį jaučiausi, lyg O. Vergani kalbėtų apie Vilnių kaip apie Atlantidą, kurią jis turėjo galimybę aplankyti prieš jai išnykstant. Vilnius tuo metu dar nebuvo smarkiai bombarduotas, jis vis dar net nebuvo „grąžintas“ Lietuvai.
O. Vergani prisiminimas apie savo apsilankymą Vilniuje prieš 11 metų tarsi uždarė filmo ratą. Manau, kad nepertraukiamas filmo rodymas yra tarsi poetiškas bandymas išlaikyti ir išsaugoti tą buvusį miestą ir neleisti jam išnykti bent jau mūsų vaizduotėse.
Žydiškojo Vilne netektis, man atrodo, yra pats tragiškiausias filmo elementas. Nepaisant to, kad filme galime išvysti gyvenimą iki Holokausto, negalime žiūrėdami į žmonių veidus, į jų gyvenimą negalvoti, kokia tragedija šiuos žmones ištiks. Viliuosi, kad buvusi žydiškoji Vilniaus gyventojų dalis, jų turtinga kultūra ir istorija bus priimta dabartinių ir būsimų vilniečių, lietuvių kaip jų istorijos dalis, o ne kaip kažkas svetimo, išorinio. Šiuo filmu taip pat siekiama bent šiek tiek prisidėti prie tokio suvokimo.
Filmo, kaip medijos, unikalumas tas, kad jis padeda pasiekti tai, ko negali kitos medijos. Matant, kaip ano meto žmonės gyvena savo kasdienius gyvenimus, vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis mes vaikštome šiandien, susikuria emocinis ryšys, kuris yra kitoks nei skaitant daugybės nužudytų žmonių vardus. Vardus lengva pamiršti. Veidai, žvilgsniai, šypsenos lieka su mumis. Tai galioja ne tik žydų bendruomenei, bet ir visiems lietuviams bei nelietuviams, praeities vilniečiams: lenkams, baltarusiams, vokiečiams, ukrainiečiams ir t. t.
– Kokio Vilniaus idėją siekei perteikti filmu?
– Norėjau tam tikra prasme perlipti tautybių barjerą, nors tautybės turbūt yra viena iš pagrindinių filmo temų. Tačiau šis miestas man yra daug daugiau nei gyventojų tautybės. Jis didesnis ir stipresnis. Miestas, pagrindinė jo kalba keitėsi tiek daug kartų ir taip radikaliai.
Pasaulyje yra daugybė panašaus dydžio, kaip Vilnius, vietų, kurios yra labai provincialios, tačiau kosmopolitinė Vilniaus praeitis jo dabartį išskiria iš kitų. Man jo praeitis vis dar yra aktuali. Manau, kad Vilnius yra vieta, kuri verčia suabejoti prasme, kurią suteikiame tokioms kategorijoms kaip tautos, kalbos, etninės grupės, visa tai yra konstrukcijos. Miesto tapatybė yra daug didesnė nei bet kurios konkrečios grupės.
– O ką Vilnius davė tau? Kalbėjome, kokį jį pamatė italų žurnalistai prieš maždaug šimtą metų, o kokį jį pirmą kartą pamatei tu? Ar lijo?
– Snigo. Vilnius iš karto parodė savo „kiečiausią“ pusę, nors ir buvo balandžio vidurys (juokiasi). Žinoma, mane tai sužavėjo. Per kelias ateinančias dienas patyriau bent du ar tris metų laikus. Pamenu, po kelių dienų sniegas jau buvo ištirpęs ir buvo taip šilta, kad buvau su marškinėliais trumpomis rankovėmis.
Atvykdamas neturėjau jokių lūkesčių, todėl išvydęs miestą buvau gana sutrikęs, kaip ir žurnalistai prieš šimtą metų. Kelionė be lūkesčių – pati geriausia, o kelionė į Vilnių man padėjo atrasti, kad mano paauglio intuicija ir nuojauta apie kitokią Europą buvo visiškai teisinga. Todėl jau pirmomis apsilankymo dienomis nusprendžiau persikraustyti ir studijuoti čia, norėjau nors kiek pažinti savo, tuo metu merginos, šalį ir miestą. Ji yra kilusi iš Kauno, bet save laiko vilniete. Aš taip pat. Visada sakau, kad esu vilnietis iš Italijos (šypsosi).
Paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2024 m. vasario 4 d. Parodos kuratoriai – Giedrė Jankevičiūtė, Andrzejus Szczerskis. Organizatoriai – Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Muzeum Narodowe w Krakowie.
Gruodžio 7 d., 17 val., NDG auditorijoje įvyks filmo tyrimo ir kūrybinio proceso pristatymas. Pristatyme dalyvaus Giedrė Jankevičiūtė, Andrea Griffante, Ignė Narbutaitė, Giorgio Ruggeri. Pokalbį moderuos Aurimas Švedas.
