„Prisilietimas prie žmogaus vidaus – stebuklingas dalykas. Džiaugiuosi, kai filmai pasiekia žmones ne per protą, o per širdį ir jausmus“, – šypsosi Skirmanta Jakaitė. Režisierė savo mintims ir pasaulėvaizdžiui apibūdinti pasirinko animacijos žanrą. Dažniau kuria suaugusiems, o ne vaikams. Gimė autorė 1969 m. Vilniuje, piešė animaciją įvairiems kitų režisierių filmams, bet 2008 m. pradėjo kurti ir savus.
Visai neseniai Skirmanta pradžiugino lietuviškos animacijos gerbėjus laimėdama „Oskarui“ kvalifikuojantį apdovanojimą Palm Springso trumpųjų filmų festivalyje. Paskutinysis jos darbas – trumpametražis filmas „Daug geresnis“ svarsto žmogaus prisirišimo prie daiktų, laimės idėjos, nuolatinio nepasitenkinimo savimi temas.
Autorė prisipažįsta, kad ankstesnieji filmai niūresni nei dabartiniai. Per laiką ji supratusi, kad nebūtina pernelyg rimtai žiūrėti į pasaulį, todėl pasitelkia žaismę ir ironiją.
Piešia seniai, bet režisierės vaidmeniui trūko pasitikėjimo savimi
Animatore S. Jakaitė dirba nuo vėlyvojo sovietmečio pabaigos. Piešė tokiems filmams kaip Ilja Bereznicko „Baubas“ (1987 m.), Zenono Šteinio „Dosnumas“ (1988 m.) „Kadaise Lietuvoje“ (1990 m.) ir daugeliui kitų, bendradarbiavo su užsienio animacijos kūrėjais.
Tiesa, animatorius filme atlieka veikiau vykdytojo vaidmenį – įgyvendina režisieriaus vizijas ir idėjas, o štai kurti savus filmus Skirmantai anksčiau trūko pasitikėjimo savimi.
„Animatore dirbau labai seniai ir ilgai: ir prie ilgo metro, ir prie trumpo metro filmų. Tada nusprendžiau animaciją studijuoti, o baigusi studijas jau galėjau legaliai kurti savo filmus“, – šypsosi S. Jakaitė.
Dar sovietmečiu Skirmanta baigė animavimo kursus, tačiau jai neatrodė, kad tai – pakankama kvalifikacija imtis savų kūrinių, tad vėliau studijavo animacijos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje. Pirmąjį legalų savo trumpametražį animacinį filmą S. Jakaitė sukūrė 2008 m. Visi iki šiol sukurti filmai – skirti labiau suaugusiems nei vaikams.
„Diplomas, studijų pabaigimas suteikė pasitikėjimo savimi, nes atrodė, kad neturiu teisės tuo užsiimti. Dabar taip negalvočiau, bet tuo metu taip atrodė. Pajaučiau, kad oficialiai galiu sau leisti“, – juokiasi dabar jau legali režisierė.
Autorė ne tik piešia judančius vaizdus, tačiau ir bendradarbiauja su rašytojais, kurdama jų knygoms iliustracijas. 2015 m. išleista novelių knyga vaikams „Lėti ir tylūs dalykėliai“ (kartu su Solveiga Masteikaite) išrinkta gražiausia 2016 m. knyga vaikams ir jaunimui bei apdovanota Domicelės Tarabildienės vardo premija už gražiausias iliustracijas. 2020 m. pasaulį išvydo ir „Įstabusis Vilniaus miestas“ (bendraautorė S. Masteikaitė) – suaugusiesiems skirta knyga apie Vilniaus įkūrimo legendą.
Iš tamsos į žaismę
2011 m. pasirodė ir trumpametražis „Galim susitikti, galim nesusitikti“. Anot autorės, šis filmas – apie santykį su dukra, bandymą užmegzti ryšį.
„Galima sakyti, kad mano filmai yra asmeniški“, – dalijasi S. Jakaitė.
Filmas dinamiškas, tačiau ir tamsus, jame pasirodo vos kelios spalvos, o ir tos – neryškios. Tokie pasirinkimai kuria slogaus pasaulio įspūdį.
Panaši stilistika matoma ir „Sidabrine gerve“ už geriausią trumpametražį animacinį filmą apdovanotoje „Neeuklidinėje geometrijoje“ (2013 m.), kurį autorė vėl kūrė kartu su S. Masteikaite. Jis – apie išsiskyrimo paliekamą skausmą, apie tai, kur dingsta meilė išnykus santykiui – nebūtinai nutraukus ryšį sąmoningai, bet ir tada, kai mylimojo ar mylimosios nebelieka šiame pasaulyje.
Atrodo, kad autorei, bent tuo metu, buvo kiek įprastesnė pesimistiška, tamsesnė laikysena pasaulio atžvilgiu. Bet vėlesni filmai – jau kur kas žaismingesni. Skirmanta prisipažįsta ir pati matantį šį pokytį.
„Laikui bėgant nebežiūriu į viską taip rimtai, kaip žiūrėjau jaunystėje. Matau, kad daug kas, dėl ko buvo labai jaudintasi, praėjo ir nepaliko ryškesnių žymių. Atsiranda matymas, kad viskas nėra taip rimta, galima tiesiog į viską lengviau žiūrėti. Nesakau, kad nebedramatizuoju, nes tiesiog esu pesimistiška asmenybė. Bet dabar pati jaučiu, kad man pačiai lengviau viskas žiūrisi“, – kalba autorė.
Į platesnes žodines filmų interpretacijas S. Jakaitė nėra linkusi leistis. Anot jos, tai – užduoda toną ir žiūrovui, o to ji mažiausiai norinti.
„Kai žmonės klausia, ką kas nors mano filme reiškia, nelabai noriu į tokį klausimą atsakyti, nes man tas dalykas reiškia vieną, o kažkam, kas žiūrės, gali reikšti visai ką kitą. Nenorėčiau savo asmeninių reikšmių kažkam įsiūlyti, nes tada uždarai kelią žmogui atsipalaiduoti ir pajusti tai, kas jam galėtų būti įdomu, jis kitaip pamatytų tą filmą“, – sako režisierė.
Kūryba – iš pastabumo pasauliui
Paskutinysis S. Jakaitės filmas – „Daug geresnis“ jau spėjo apkeliauti svarbiausius animacijos festivalius visame pasaulyje. Kalbamės tuo metu, kai autorė vis dar Prancūzijoje, „Annecy“ trumpųjų filmų festivalyje. O jau kiek vėliau žiniasklaida skelbė, kad „Daug geresnis“ gavo „Oskarų“ apdovanojimams kvalifikuojantį geriausio trumpametražio animacinio filmo apdovanojimą Palm Springso tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje. Tai – didelis įvertinimas autorei.
„Šis filmas atsirado iš jausmo, kad esu spaudžiama būti laiminga, taip pat iš aplink besisukančio mąstymo, kad ta laimė yra ranka pasiekiama. Jeigu tik turėsiu kokį nors dalyką, kurio neturiu, tai viskas tikrai jau gerai bus, pats būsiu geresnis. „Norėčiau būti protingas ir uždirbti daug pinigų“, – sako personažas „Daug geresnis“ pradžioje. Jo nuomone, tai yra tai, ko jam trūksta, kad būtų geriau, kad jis jaustųsi geriau. Paskui, kai tą labai trokštamą dalyką gauni, supranti, kad to gauto dalyko spalva nepatinka. Gal tau vis dėlto kažko kito reikėjo? Šis dalykas man neduoda ramybės. Daug galvojau apie tai ir, matyt, susiklijavo toks filmas“, – pasakoja autorė.
Įkvėpimas režisierei atsiranda atidžiai stebint ją supantį pasaulį ir žmonių elgesį.
„Socialiniai tinklai pajudino šią temą – ypač pastebėjimas, kad aplinkiniai labai pasitempę, rodo tik savo gerąsias puses. Ir dar tas neva guodžiantis plekšnojimas per petį, kad „tik suimk save į rankas ir viskas bus gerai“. Atrodo, kad kančia nebeįmanoma, kad esi verčiamas būti nuolat laimingas ir patenkintas“, – pasakoja autorė.
Žaismingas, kiek ironiškas „Daug geresnis“ ir kalba apie tokį pasaulį, kuriame žmogus juda nuo vieno troškimo prie kito – įsisvajojęs apie jo gyvenimą pakeisiantį ir padarysiantį tobulu dalyką, juo nusivilia tik gavęs. Tuomet turbūt belieka svajoti apie kitą naują, gražų, patogų, vidinę tuštumą užpildantį daiktą, aksesuarą ar kitą žmogų.
Autorė stengiasi filmuose nenusakyti visos jo idėjos, veikiau kalba vaizdais, o ne žodžiais. Daugelyje jos filmų dialogų apskritai nėra – kalba vaizdas, spalvos, judesys. Kūrybos pradžioje autorės galvoje gimsta personažai, situacijos, objektai, jausenos.
„Esu linkusi ir norėčiau pasitikėti savo intuicija, nenuklysti į racionalizavimą. Kai pradedu per daug racionalizuoti, atsiranda jausmas, kad viskas labai suplokštėja. Pajutau šį jausmą kurdama „Daug geresnis“: turėjau visą filmą, piešiau animaciją, pradėjau galvoti, kad filmas – neaiškus, chaotiškas, norėjosi sukurti aiškesnį naratyvą, padaryti jį labiau linijinį, kad būtų aiškiau žiūrėti, viską perklijavau ir supratau, kad sugrioviau filmą. Pasidarė visai ne tai, ko aš norėjau, todėl grįžau į pradinį variantą. Supratau, kad bandymas viską sutvarkyti – ne mano kelias“, – dalijasi Skirmanta.
Išgirdusi, kad jos filmai šiek tiek primena ir sapnus, S. Jakaitė juokiasi, kad retai kada sapnuojanti savo herojus. Dažniau – aptinka juos tikrovėje.
„Pavyzdžiui, valkatos personažas. Pamačiau valkatas kažkada Prancūzijoje, nes čia yra tokie žmonės, kurie, nežinau, ką veikia, bet matai gatvėje grupeles žmonių su dideliais šunimis, o tie šunys pririšti storomis virvėmis. Šunys – aplinkui vaikštantys tų valkatų bičiuliai. Mane įkvėpė šis vaizdas sukurti personažą. Pradėjau įsivaizduoti, kas tai galėtų būti? Gal tai žmonės iš visiškai kito išmatavimo? Jie atrodo visiškai nepanašūs į kitus praeivius“, – dalijasi S. Jakaitė.
Filme „Daug geresnis“ valkatos personažas ryškus autorės sukurto pasaulio dalyvis – atrodo, kad jis žino kažkokią paslaptį, kurios nežino visi tie, kurie pasiryžę tapti laimingi bet kokia kaina. Ir personažo meninė raiška kitokia: jis pieštas 3 D, o ne 2 D animacija. Tarsi savo buvimu jau išsiskirtų iš kitų.
Autorės filmuose vis pasikartoja dar vienas vaizdinys – gyvūnai virsta žmonėmis ir atvirkščiai, nuolat mainosi šie pavidalai. Galbūt tai – kokios nors asmeninės filosofinės pažiūros į žmogiškumą rezultatas?
„Ši dinamika atsiranda nesąmoningai. Žmonių ir gyvūnų pasaulis man yra vientisas. Esu linkusi žiūrėti į žmogų kaip į dar vieną gyvūną, o ne kaip į kokią atskirą rūšį. Tarsi žmogus yra žmogus, o visi kiti – gyvūnai“, – dalijasi S. Jakaitė.
Svarbiausia – paliesti širdį
Aplankiusi daugybę tarptautinių animacijos festivalių, Skirmanta dažnai sutinka ir įvairias žiūrovų reakcijas. Anot jos, žiūrovų reakcijas galima būtų grubiai skirstyti į dvi: vienus paliečia, o kitų – ne. Režisierė sako, kad tai – visiškai normali reakcija.
„Menas paliečia arba ne. Nieko baisaus, jei nepaliečia. Žmonės labai skirtingi ir jų išgyvenimai skirtingi“, – kalba S. Jakaitė.
Autorė dalijasi, kad būna ir pasipiktinusiųjų – tų, kuriems labai norėtųsi, kad filmai būtų aiškūs, pateiktų kokį nors konkretų atsakymą į jiems rūpimus klausimus.
„Jiems labai norisi kokio nors rakto ir kad viskas būtų aišku, o kai jo nėra, tai klausia, kokia gi to filmo prasmė ir ką jis turėtų iš jo suprasti? Galvoju, kad tokie atsiranda tada, kai žmonės labai skirtingi ir kažkokie dažniai nesutampa. O kita reakcija – žmonės sako, kad juos labai palietė, sujaudino, bet negali ar nenori konkrečiai sakyti, kurios vietos juos sujaudino. Jaučiu, kad viduje kažkas sukruta. O tie judesiai gal net nėra tokie aiškūs ir konkretūs, kad būtų lengva nupasakoti. Kartais žmonės kažką pamato ir tuomet labai mane nustebina savo interpretacijomis. Reakcijos į filmus dažniausiai būna emocinės“, – dalijasi Skirmanta.
Šios emocinės reakcijos autorei ir yra brangiausios.
„Prisilietimas prie žmogaus vidaus – stebuklingas dalykas. Džiaugiuosi, kai filmai pasiekia žmones ne per protą, o per širdį ir jausmus“, – šypsosi Skirmanta.
Šiuo metu režisierė ruošiasi ir ilgesnio filmo kūrybai. Tiesa, tai – tik pradinis etapas.
„Jūs pastebėjote mano naujesniuose filmuose atsirandantį lengvumą. Ilgametražis filmas, manau, kad ir bus toks, skirtas labiau vaikams, gal ir suaugusiems. Šiuo metu – tik pradinis etapas, dar neturiu scenarijaus. Tiesa, dar nesu tvirtai apsisprendusi, ar bus ilgas metras, ar bus ilgesnis, bet ne ilgas. Viskas – užuomazgų stadijoje“, – apie ateities planus kalba S. Jakaitė.
