Prieš gaudama pasiūlymą atvykti į Lietuvą, Prancūzų instituto vadovė Paryžiuje Eva Nguyen Binh sako žinojusi apie Lietuvą vos keletą dalykų: mūsų nenumaldomą paramą Ukrainai kare ir platformą „Vinted“. Kitais metais E. Nguyen Binh laukia didžiulė užduotis – Lietuvos sezonas Prancūzijoje, o jam ji ruošiasi atsakingai.
E. Nguyen Binh Prancūzų instituto vadove tapo 2021 m., prieš tai dirbo ambasadore Kambodžoje, tad jos patirtis milžiniška, o atvirumas kitoms kultūroms stebina klausantįjį. Besiruošdama kelionei į Vilnių Eva skaitė ir Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“, ir Laimono Briedžio „Vilnių: savą ir svetimą“, o skaitytinų knygų eilėje yra Vilniaus universiteto istorija, kurią jai susitikimo metu padovanojo universiteto rektorius.
E. Nguyen Binh prieš mums kalbantis jau buvo apsilankiusi ir Nacionalinėje dailės galerijoje, ir Istorijų namuose, o vakare jos laukė Kamilės Gudmonaitės ir Dominyko Digimo šiuolaikinės operos „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ premjera.
Anot moters, svarbiausias vizito ir jos vadovaujamos institucijos tikslas – megzti ilgalaikes partnerystes su įvairiomis šalimis, padėti lietuviams pažinti prancūzus, o prancūzams – lietuvius.
„Tiesiog įsimylėjau šią Antano Sutkaus nuotrauką. Klausiau, kur ją galėčiau įsigyti“, – šypsosi E. Nguyen Binh.
Kalbėjomės apie įspūdžius skaitant „Petro imperatorę“, Lietuvos sezono Prancūzijoje užkulisius ir kaip karas Ukrainoje pakeitė prancūzų požiūrį tiek į ukrainietišką, tiek į rusišką kultūrą.
– Visų pirma, dėkoju, kad sutikote pasikalbėti. Pirmasis mano klausimas – kaip jūs įsivaizdavote Lietuvos kultūrą prieš su ja susipažindama? Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai? Kitaip tariant, kaip mes prisistatome pasauliui ir kaip jūs mus matote?
– Geras klausimas. Pirmą kartą lankausi Lietuvoje. Turiu prisipažinti, kad prieš tai neturėjau jokios aiškios minties ar vaizdinio apie Lietuvą. Žvelgiant iš geografinės perspektyvos, Prancūzijoje tikrai žinome, kur Lietuva yra. Taip pat puikiai suvokiame, kad esate paramos Ukrainai smaigalyje. Lietuva tikrai yra matoma dėl šių dienų aktualijų. Kaip ir daugelis prancūzų, esu aktyvi „Vinted“ vartotoja, tiesa, ne visuomet žinome, kad ši kompanija iš Lietuvos.
Kalbant visiškai atvirai, neturime aiškių vaizdinių ir minčių apie tai, kas yra Lietuva. Kultūros ir meno laukai Prancūzijoje Lietuvą tikrai žino. Kaip tik neseniai George`o Pompidou meno centro vadovas Laurent`as Le Bon`as lankėsi Lietuvoje. Kai tik pradedu kalbėtis apie Lietuvos sezoną Prancūzijoje su partneriais, jie iškart puikiai ir aiškiai suvokia, apie ką kalbama.
Tiesa, jeigu kalbėtume apie plačiąją Prancūzijoje visuomenę, turiu pasakyti, kad prancūzai tikrai turi dar daug ką atrasti Lietuvoje ir apie Lietuvą.
– Jau apsilankėte Nacionalinėje dailės galerijoje, Istorijų namuose. Girdėjau, kad netgi skaitėte Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ pirmąją dalį. Galbūt galėtumėte pasidalinti įspūdžiais?
– Netgi jeigu nežinojau daug apie Lietuvą, degte degiau čia atvykti. Noriu šitai pasakyti, nes keliauju tikrai daug, tačiau jaučiau išskirtinį jaudulį prieš atvykdama čia. Visų pirma, dėl to, kad rengiamės Lietuvos sezonui Prancūzijoje. Žinau, kad atrasime labai daug, tad tai – pozityvus projektas. Kažkiek keista, kad tiek mažai žinome apie Lietuvą.
Prieš atvykdama čia skyriau laiko perskaityti dvi lietuviškas knygas. Jūsų minėtąją Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“ ir Laimono Briedžio „Vilnius: savas ir svetimas“. Beje, įdomus dalykas: prancūziškai K. Sabaliauskaitės knyga vadinasi „L‘Impératrice de Pierre“, o prancūziškai „pierre“ gali reikšti ir akmenį, ir Petrą Didįjį.
Romanas man tikrai labai patiko. Perskaičiusi abi šias knygas jaučiu mūsų dviejų valstybių istorinius tarpusavio ryšius, lietuvių atvirumą kitoms kultūroms ir santykiams su kitais žmonėmis, taip pat ir su Prancūzija.
Atvykusi čia žaviuosi Vilniaus miesto grožiu ir žmonių atvirumu. Vakar lankiausi Nacionalinėje galerijoje ir Istorijų namuose. Esu sužavėta ne tik muziejų kolekcijų, kurias pamačiau, bet ir ekspozicijų kokybės ir pasakojamų istorijų sudėtingumo. Šis vizitas leidžia man dar kartą prisiminti ir suprasti, kokia istorija yra sudėtinga ir kaip ji gali paaiškinti dabartį. Esame linkę kartais pamiršti tai. Reaguojame į dabarties įvykius pamiršdami istorinį gylį: kokias gilias dabarties šaknis galime matyti istorijoje.
Nacionalinėje galerijoje vakar aplankiau parodą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“, kurioje matomas miesto daugiasluoksniškumas: įvairios lietuviškos, lenkiškos ir žydiškos įtakos šiam miestui. Su parodos kuratore diskutavome apie tai, kaip svarbu suvokti mūsų žinojimo šaknis šiandien, iš kur tas žinojimas kyla, kuo jis grįstas.
– Įdomus jūsų pastebėjimas dėl „Petro imperatorės“ prancūziškojo leidimo pavadinimo. K. Sabaliauskaitė Lietuvoje ypač populiari ir mėgstama autorė. Gal galite pasidalinti savo mintimis apie šią knygą su mūsų skaitytojais?
– Ypač mėgstu istorines biografijas, o Prancūzijoje tikrai daug Petro Didžiojo biografijų, pati esu jų nemažai perskaičiusi būdama paauglė. Bet šis romanas parodo visiškai kitokį kampą. Pateikiama jo žmonos, kilusios iš Lietuvos, perspektyva. Ir, žinoma, tai mums neįprastas žvilgsnis į rusus.
Buvo įdomu būti šios imperatorės kailyje ir mąstyme. Bet ne tik imperatorės, o ir lietuvių kilmės merginos, atrandančios Rusiją ir jos žmones. Man įdomu buvo pakeisti žiūros kampą. Autorės rašymo stilius gyvas ir vaizdingas, atrodo, kad būtumei pats toje situacijoje, jaučiausi kaip filme. Knygą rekomendavau savo šeimos nariams ir Prancūzų instituto kolegoms. Aistringai laukiu antrosios dalies, kuri neseniai pasirodė prancūziškai.
– Knyga pasakoja apie Rusiją ir apie tai, kaip mes ją matome. Po Ukrainoje prasidėjusio karo Lietuvoje vyko daugybė diskusijų apie Rusijos kultūrą. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras nusprendė neberodyti Piotro Čaikovskio „Spragtuko“. Kaip prancūzai žiūri į šią įtampą?
– Po prasidėjusio karo Ukrainoje Prancūzijoje iš tiesų buvo daug tendencijų atsisakyti įtraukti į programas Rusijos menininkus, netgi ir tuos, kurie gyveno prieš kelis amžius. Po kurio laiko pradėjome atskirti menininkus, kurie visiškai savęs nesieja su Vladimiro Putino režimu. Stengiamės išlaikyti ryšius su menininkais, kurie visiškai nepritaria karui Ukrainoje. Tokia mūsų pozicija: atpažinti, kad kai kurie rusai visiškai nepritaria karui.
– Diskusijoje, kurią jūs ir pradėjote konferencijoje „Culture and Imaginary Facing the War“ (liet. Kultūra ir įsivaizduojamybė akistatoje su karu), vienas iš dalyvių teigė, kad karui prasidėjus jie stengėsi surinkti rusiškos kultūros ir kūrinių pavyzdžius, kurie yra pacifistiniai. Matyt, tai vienas iš būdų integruoti rusišką kultūrą ir žmones, kurie nepritaria karui Ukrainoje.
– Prancūzų institute, kai prasidėjo karas, vienas svarbiausių dalykų buvo atvežti Ukrainos kultūrą į Prancūziją. Suvokėme, kad Prancūzijoje visiškai nepažįstame šios kultūros. Taip išreiškėme savo solidarumą. Ir toliau jį taip reiškiame. Buvome šokiruoti, kad karas prasidėjo vos už kelių valandų kelio nuo mūsų, o mes visiškai nieko nežinome apie ukrainietišką kultūrą. Priklausome tam pačiam Europos dariniui, bet nepažįstame vienas kito. Mus tai šokiravo, todėl stengėmės atrasti Ukrainos kultūrą: rašytojus, poetus, vizualiojo meno kūrėjus, dainininkus, muzikantus. Svarbu klausytis šių balsų.
Taip pat turiu pasakyti, kad rėmėme Ukrainos instituto sukūrimą Paryžiuje tam, kad galėtume tęsti darbą, suteikti kuo daugiau matomumo Ukrainos menininkams ir sukurti ilgalaikius ryšius su Ukraina. Prancūzų institutas ir yra toks: ilgalaikių ryšių mezgimas. Mums tai – prioritetas.
– Kalbant apie ilgalaikius ryšius ir partnerystę. Kitų metų rudenį Lietuvos laukia sezonas Prancūzijoje. Jūs esate pagrindinis Lietuvos kultūros instituto partneris rengiant šį projektą. Kai galvojame apie Prancūzijos institutus visame pasaulyje, jų vaizdinys išlieka kaip prancūzišką kultūrą skleidžiančios institucijos. Pavyzdžiui, finansuojate prancūziškų knygų vertimus kad ir į lietuvių kalbą. Koks jūsų vaidmuo Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste?
– Jau įpratau sakyti, kad kitais metais Prancūzijoje bus du milžiniški įvykiai: olimpiada ir Lietuvos sezonas (juokiasi).
– Mums labai patinka, kai taip sakote!
– Tiesą sakant, Prancūzijos institutas turi dvi pagrindines funkcijas. Pirmoji – suteikti kuo daugiau matomumo prancūziškai kultūrai ir jos kūriniams užsienyje. O antroji – nuolat skatinti tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą ir, žinoma, jame dalyvauti. Skatiname ir menininkus, kurie nėra prancūzai, jei jie turi kokį nors projektą Prancūzijoje arba jų projektai leidžia mums glaudžiau bendradarbiauti. Šia prasme jaučiame, kad dalis mūsų vaidmens – svetingai priimti kitų šalių kultūrą Prancūzijoje ir padėti joms būti kuo labiau matomoms.
Iš tiesų Lietuvos kultūros institutas atlieka didžiąją dalį darbo, bet mes su jais dirbame ir juos labai palaikome. Pavyzdžiui, padedame susisiekti su įvairiais partneriais Prancūzijoje, padedame ir prancūzams kuratoriams susipažinti su lietuviška kultūra, susisiekti su partneriais čia. Organizuosime ir prancūzų festivalį čia, Lietuvoje, kai vyks Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Norime, kad šios partnerystės būtų gilios ir ilgalaikės.
Iš pat pradžių nežinojome, kokio dydžio bus Lietuvos sezonas Prancūzijoje: gal vyks tik poroje miestų, tačiau dabar idėja gerokai išsiplėtė. Jaučiame susidomėjimą iš Lietuvos pusės: sulaukėme šimtų projektų pasiūlymų. Manau, kad Prancūzijos visuomenė nė nenutuokia, ko tikėtis iš šių renginių. Tai nuostabu: būsime nustebinti ir entuziastingi.
– Sakėte, kad prancūzai tikisi būti Lietuvos nustebinti. Šalių sezonai Prancūzijoje organizuojami nuolatos. Ko prancūzai ieško šiuose sezonuose? Kokios jų motyvacijos? Kokias mintis išgirstate, kai sezonai baigiasi?
– Noriu pabrėžti, kad turime ilgą kultūrinių sezonų tradiciją. Organizuojame juos nuo 1985 m., tačiau jau kurį laiką sezono neturėjome. Įsiterpė pandemija. Lietuva tam tikra prasme iš naujo atvers kultūrinių sezonų Prancūzijoje tradiciją.
Turite suprasti, kad prancūzai – labai smalsūs ir pasirengę atrasti naujus kultūrinius klodus ir meno kūrinius. Paryžiuje eilėse į parodas žmonės laukia valandų valandas. Toks požiūris nėra būdingas tik paryžiečiams: tiek Marselio, tiek Bordo, tiek Lilio gyventojai atidūs kultūrai ir menui. Prancūzijos visuomenė yra atvira tam, ko nepažįsta ir nežino.
Kiek juokaudama sakau, bet Prancūzijoje „Vinted“ – milžiniška industrija. Kai kurie žmonės net nežino, kad ši platforma – iš Lietuvos. Vadinasi, prancūzai, vykstant Lietuvos sezonui, susies du dalykus: lietuvišką kultūrą ir dalyką, kuriuo naudojasi kone kiekvieną dieną, t. y. „Vinted“.
Tiesa, dar reikėtų pabrėžti, kad sezonas – ne tik apie lietuvišką kultūrą, bet ir daugelį kitų dalykų. Vadinčiau šį laikotarpį langu į Lietuvą apskritai. Virginija Vitkienė, programos komisarė, žinau, turi įvairių tiek gastronomijos, tiek ekonomikos idėjų. Prancūzai, esu įsitikinusi, pasinaudos šia puikia proga pažinti Lietuvą.
– Susitikote ir su Vilniaus universiteto rektoriumi Rimvydu Petrausku. Koks buvo šio susitikimo tikslas? Apie ką kalbėjotės? Beje, girdėjau, kad rektoriaus kabinete jus sužavėjo Antano Sutkaus nuotrauka „Maratonas universiteto gatvėje“. Gal galėtumėte pasakyti – kodėl? Papasakokite savo įspūdį.
– Su rektoriumi kalbėjomės apie itin turtingą jūsų universiteto istoriją ir apie universiteto dabartį, pavyzdžiui, užsienio studentus. Beje, rektorius padovanojo man knygą apie Vilniaus universiteto istoriją, tad tai – jau trečioji knyga apie Lietuvą.
Pirmą kartą jūsų minimą nuotrauką pamačiau lankydamasi Nacionalinėje dailės galerijoje. Jau tik ją pamačiusi kuratorei sakiau, kad man ji labai patinka. Net klausiau, ar įmanoma ją būtų nusipirkti. Šį rytą atėjusi į rektoriaus kabinetą pamačiau tą pačią nuotrauką!
Fotografijos estetinis įspūdis labai tikslus, bet ji kartu skleidžia daug šilumos ir juslingumo. Mane ypač sužavėjo graži nuotraukos kompozicija. Ši moteris, žvelgianti iš aukščio į gatvę, atrodo kaip žvelgianti į ateitį. Nuotrauka, jei leisite man taip pasakyti, labai miela. Joje – jokios prievartos, grubumo. Ji suteikia vilties. Moters nugara nuotraukoje tokia elegantiška, graži. Įsimylėjau šią fotografiją!
