Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Aleksandro Piatigorskio „Prisiminsi keistą žmogų“ ir Eglės Gudonytės „atversta ir apversta“.
Aleksandras Piatigorskis „Prisiminsi keistą žmogų“ (iš rusų kalbos vertė Algirdas Kugevičius)
Neabejotinai tokią knygą radau. Manau, ir kibirkštys kelios išlėkė, tik niekas jų nematė. Iškart noriu pasakyti, kad Aleksandro Piatigorskio knyga „Prisiminsi keistą žmogų“, kurią iš rusų kalbos vertė Algirdas Kugevičius, o išleido leidykla „Sofoklis“ – ne kiekvienam. Tai pasakiusi prisiminiau, kad geriausia skaitymo skatinimo strategija yra pasakyti vaikui „ši knyga ne tau“, „tu dar per mažas“, „tau bus sunku, nesuprasi“. Ši strategija išbandyta ir veikia su vaikais, juk skaniausias uždraustas vaisius, o įdomiausios knygos tos, kurios užrakintos spintoje, o raktą tėvai kažkur slepia. Na o kaip su suaugusiaisiais? Galbūt vertėtų išbandyti? Tad metu iššūkį ir sakau: ši knyga – ne jums. Ir dar perspėju – nuo jos gali paskausti galvą. Tikrai.
Na bet pradėkime nuo pradžių. Toli gražu ne kiekvienam skaitytojui girdėta autoriaus pavardė. Aleksandras Piatigorskis yra žymus filosofas, kultūrologas, filologas, vienas iš Maskvos-Tartu semiotinės mokyklos įkūrėjų, tekstinės komunikacijos modelio autorius. Ir rašytojas. Intelektualas. Mąstytojas. Žinant tai, gimsta įtarimas, kad jo tekstas nebus lengvas.
Knygos pavadinimas „Prisiminsi keistą žmogų“ koduoja praeities ir ateities samplaiką, keistą neapibrėžtumą, pradinę situaciją ir siužeto užuomazgą – tam, kad prisimintum keistą žmogų, pirmiausia reikia jį sutikti.
Ant knygos viršelio pavaizduota žmogaus galva, pilna laikrodžio mechanizmo detalių – užuomina į tai, kad šiame kūrinyje laikas vaidins vieną svarbiausių vaidmenų. O taip pat visi šie krumpliaračiai, smagračiai ar dantračiai atspindi šio literatūros kūrinio mechanizmo sudėtingumą ir interpretacijų įvairovę – juk pasukus vieną dantuką, išsijudina visa jų sistema.
Pamenu, kaip universitete per vakarų literatūros paskaitas vienas sunkiausių dėstytojos užduodamų klausimų buvo paprastas ir elementarus „Apie ką šis kūrinys?“ Paradoksalu, bet dažnai į jį atsakyti buvę sunku, ypač vienu sakiniu. O jei sugebėdavai tą padaryti, reiškia, kūrinį tikrai perpratai. Štai ir dabar kankinuosi, bandydama į šį klausimą atsakyti. Apie keistą žmogų? Legendomis apipintą mistinę figūrą Michailą Ivanovyčių, kurio gyvenimą iššifruoti ir knygą apie jį parašyti bando autoriaus alter ego, pagrindinis veikėjas Piatigorskis. Beje, o ar tikrai jis pagrindinis veikėjas? Galbūt pagrindinis veikėjas yra laikas, ne veltui kūrinys pradedamas pratarme apie laikus, kurioje detaliai nupasakojama, kokiu laiku pradeda veikti pagrindinis herojus ir kiti asmenys, apie kuriuos pasakojama, koks yra tarpas tarp jų, o gal bedugnė, gal neįmanomybė papasakoti apie tai, kas buvo, tokia kalba, kuri buvo, bet kurios nebėra, kuri visiškas anachronizmas? Ir klausimas, o kokia gi kalba kalbėti apie praeitį? Dabarties ar praeities? Galbūt pagrindinis veikėjas yra fikcija? Literatūros kūrinio santykis su tikrove, santykis tarp išgalvotų ir tikrų žmonių, menamų ir dokumentuotų faktų? Ne vienas skaitytojas įviliojamas į šiuos iliuzijų spąstus, o frazė „istorija, paremta tikrais faktais“ garantuoja didesnius pirkimus, nes žmonės linkę pasiduoti iliuzijoms. Koks santykis tarp Aleksandro Piatigorskio kaip realaus asmens ir jo kūrinio veikėjo Piatigorskio, mąstančio pirmuoju asmeniu ir reflektuojančio patį mąstymo ir rašymo procesą? Kaip literatūrologė turėčiau pasakyti – jokio. Palikite autorių ramybėje ir daugiau gilinkitės į personažus. Bet vis tik šis klausimas skaitant nuolat kirba.
Taigi, apie ką ši knyga taip ir nepasakiau. Tikriausiai negaučiau pliuso ar balo literatūros seminare. Neparašyčiau geros analizės egzamino metu. Ir bėda čia ta, kad, pasak autoriaus, stebėjimas ir veikimas yra du priešingi poliai, o kai negali būti vien stebėtojas, turi veikti. Gerai analizei reikalingas stebėtojas, smagiam skaitymui – veikėjas. Ši knyga, laužanti visus laiko ir nuoseklumo logikos dėsnius, suponuoja, kad esi ir stebėtojas, ir veikėjas, nes, pasak kvantinės fizikos, vienas be kito neįmanoma, ir stebėtojo pozicija neatsiejama nuo veiksmo. Dar galėčiau palyginti šį kūrinį su būrimo (taip, taip, būrimo!) procesu, kai būrėjas (šiuo atveju autorius) sumaišo kortas, jas išmeta, pagal atsivertusius simbolius bando nusakyti praeitį, dabartį ir ateitį, tada vėl sumaišo ir vėl meta iš naujo, ir tu žinai, kad čia nėra nieko tikro, tik interpretacijos, kurių įtikinamumas priklauso nuo interpretuotojo sugebėjimų. Arba su komunikacijos aktu, kurio formulė byloja, kad tam, kad jis įvyktų, reikalingas adresantas (šiuo atveju autorius), adresatas (šiuo atveju skaitytojas), siunčiama žinutė (šiuo atveju literatūros kūrinys), kodas, kuriuo ši žinutė perduodama (šiuo atveju lietuvių kalba, ačiū vertėjui). Kodas taip pat suponuoja, kad adresantas ir adresatas mokės kalbėti ta pačia kalba, kad vienas kitą suprastų. Turiu omeny ne tik lietuvių, anglų ar rusų kalbas, turiu omeny bendrą kultūros, tiksliau sakant, tam tikro jos sluoksnio, kalbą. Nuo to priklausys komunikacijos akto sėkmė. Tad, gerbiamieji skaitytojai, viskas jūsų rankose. Prieš jus puiki knyga, tikras pasitenkinimas intelekto konstruktus mėgstančiam žmogui, bet kiek ir kaip ji bus suprasta, priklausys nuo jūsų – nuo jūsų išsilavinimo, intelekto ir įsisavinto kultūros kodo.
Eglė Gudonytė „atversta ir apversta“
Čia jau daug lengviau (iš pirmo žvilgsnio) pasakyti, apie ką ji. Apie dvi drauges, jų gyvenimus ir vyrus. Apie (iš pirmo žvilgsnio) tuščius pliurpalus apie tuos vyrus – išėjusius, palikusius, išdavusius, nuvylusius, išnaudojusius, išniekinusius, ištvirkusius ir visokius kitokius. Tačiau (čia dedu riebų šauktuką) šie pliurpalai labai sąmojingi, šmaikštūs, ironiški ir autoironiški, ir pamažu, puslapis po puslapio, tu įsitrauki į pasakojimą apie gyvenimą. Tokį skaudų, lyg turėtum su nutrinta koja nueiti kokius dešimt kilometrų ir neturėtum teisės sustoti pailsėti. Nori sustoti, bet negali. Kai gyvenimas įtraukia taip, kad negali nei pasiduoti, nei kovoti, o viskas, kas lieka ir gelbsti, – apie tai papasakoti.
Taigi apvertus atverstą knygą sutinki Rūtą ir Azaliją, dvi jaunas moteris, kurių viena augina neįgalią dukrą, o kita keičia vyrus kaip kojines, svajodama apie statistinę šeimą. Jų nuotykiai, susivedantys į visas įmanomas pozas su visais įmanomais vyrais, apvertus išvirsta į didžiulę vienatvę, į šilumos, saugumo poreikį ir paieškas, į susvetimėjimo kupiną pasaulį, kuriame taip lengva pasimesti.
Man ši knyga yra geriau už visą #MeToo judėjimą, už kudakuojančią Eurovizijos nugalėtoją, visam pasauliui rėkiančią, kad nėra niekieno žaislas, o visi vyrai – kvailiai, už visas po dešimt ar dvidešimt metų atsibudusias mergeles, atsiminusias, kad kažkokioj kamurkėj ne visai blaiviam stovy buvo paglamžytos tirono režisieriaus ar kokio nors kito personažo... Šis tekstas nerėkia ir nekudakuoja, jis apnuogina – vienatvę, desperatiškas pastangas sukurti šeimą ir įkurti namų židinį, nepaisant savęs pačios, savo tapatybės, savo norų ir troškimų, šilumos ir saugumo paieškas pasaulyje, kuri nėra nei geranoriškas, nei saugus. Taip pat iškeliama kito, kitokio tema – kitokio vaiko, kurio mama pasmerkta būti arba nematoma, arba nužvelgiama smerkiančiais žvilgsniais, kuri nori pradingti, pasislėpti ir paslėpti savo dukrą, kuri ne tokia, kaip visi vaikai. Kuri pasmerkta būti silpnojo pozicijoje visą savo dukros gyvenimą. Laikiną kaip žydintys lubinai.
Knyga, nors įvardyta kaip romanas, yra trumpų istorijėlių ir kasdienybės fragmentų mozaika. Ir tokia jos forma, mano galva, labai palanki šių dienų skubančiam žmogui, – gali skaityti ją po gabalėlį, po trupinėlį, po dalelytę – knygos arba gyvenimo. Nes taip, ji alsuoja gyvenimu iš kiekvieno puslapio. Nes skaitydamas ją jautiesi, lyg sėdėtum su geriausia drauge kavinėje, siurbčiotum kavą ir kalbėtumeisi, kalbėtumeisi, kalbėtumeisi, kalbėtumeisi – iki išnaktų arba kol uždarys kavinę. Nes atrodo, kad gyvenimas, būdamas be galo sunkus, kartu ir labai lengvas, nes autorės ranka lengva, plunksna aštri, o stilius – puikus.
Labiausiai įstrigęs šio kūrinio fragmentas – besimerkiančios mirštančios varnelės akys. Varnelė mirė ramiai ir gražiai. Knyga šviesi ir graudi. Kaip gyvenimas.
